Rašome apie žmones, kurie yra vieni iš mūsų – gyvena paprastą gyvenimą. Jis ne mažiau vertingas nei tų, kurie paprastai traukia spaudos dėmesį dėl savo postų, titulų ar profesijų.

Sūnūs dar buvo maži, kai Jurgitos vyras Eugenijus sugalvojo Skrebiškių kaime sniego šventę. Jis susikvietė kaimo vaikus prie kalno ir visi kažką modeliavo iš sniego.

– Visokių grožybių prikūrė. Net kompiuterį vienas berniukas iš sniego nulipdė. Eugenijus buvo meno žmogus, turėjo daug sumanymų. Jam labai patiko drožinėti, vaidino dramos būrelyje, rinko senovinius rakandus. Įrengė net nedidelį jų muziejų. Eugenijus piešė, kūrė eilėraščius, mylėjo gėles. Aš tai tokių talentų neturiu, bet visuomet palaikiau ir pritariu įdomioms idėjoms, kurios išjudina mūsų kaimą, – pasakoja Jurgita Ulevičienė.

Jurgita prisimena įspūdingą traktorių paradą kaime, teatriuko dešimtmetį, Valstybės dieną, Žolines, įvairias pilietiškumo, gerumo akcijas... Tokiems kultūros darbuotojos, tuo pačiu ir širdingiausios bičiulės Marytės renginiams ir reginiams negali likti abejingas, į juos neatsiliepti.

– Aš ir mano sūnūs mėgsta dalyvauti renginiuose, nes mums tai įdomu, – pasakoja Jurgita.

Ji prieš ketverius metus palaidojusi savo tragiškai žuvusį vyrą Eugenijų. Jurgita pasakoja: gyvenime turėjusi du sunkius laikotarpius. Bet išgyvenusi ir vėl džiaugiasi gyvenimu. Sunkiu laikotarpiu padėjo sūnūs ir draugė Marytė. Ne verksnė, gyvenimas ją ištreniravęs. Su humoru ir optimizmu, pasak Jurgitos, lengviau gyventi.

Jurgita į Skrebiškių dramos mėgėjų kolektyvą įsijungė prieš aštuonerius metus. Vaidmenų turėjusi įvairiausių. Rimtesnių vaidmenų – dvylika. Jai pats ryškiausias pirmasis vaidmuo A. Kazragio spektaklyje „Tuščia kertelė širdy“.

– Trys sūnūs – mano brangiausias turtas. Gyvenu tik dėl jų. Džiaugiuosi, kad sūnūs mėgsta visur dalyvauti. Dainuoja, šoka, vaidina meno mėgėjų kolektyvuose, sportuoja. Du sūnūs Salvijus ir Kornelijus jau studentai. Jaunėlis Klaudijus dar mokosi „Saulės“ gimnazijoje, – pasakoja Ulevičienė.

Kartais žmonės jos klausia, kaip ji tokius šaunius, savarankiškus, net tris sūnus kaip ąžuolus užauginusi? Jurgita neslepia: jiems buvusi reikli mama, tačiau visuomet sūnums sakiusi ir sakysianti – kalbėkimės, kad ir kas nutiktų... Didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, Motinos dieną ji su sūnais iki šiol švenčia kartu.

– Skrebiškiai – mano gimtinė. Čia sukūriau šeimą, gimė sūnūs. Taip ir užsilikau, ir dabar niekur kitur jau nebenorėčiau gyvent, – nuoširdžiai prisipažįsta moteris.

Ji kelerius metus dirbo virėja Papilyje, o po to susirado darbą miesto kavinėje. Tenka anksti keltis. Iš Skrebiškių į Biržus – tolimas kelias. Dėl to teko ir ūkį kaime susimažinti. Bet kaime vasarą darbų vis tiek daug.

– Turime daržą, auginame svogūnus, morkas, agurkus, pomidorus... Man dar patinka namuose šeimininkauti, kepu bandeles, pyragus. Mėgstu ir pakeliauti, pasidairyti, kažką kažkur įdomaus pamatyti. Konservuoti daržoves žiemai man jau padeda ir sūnūs, nes nebesuspėju, – kalba Jurgita.

Jurgitos Ulevičienės gėlių darželyje – jurginai, astrai, irisai, petunijos. Ir jos numylėtinės – pelargonijos. Gėles ji pamilusi prieš ketverius metus. Gavusi jų dovanų per gimtadienį.

– Laimingų dienų mano gyvenime būta. Kiekvienoje dienoje visada bandau įžiūrėti ir rasti kažką gražaus, prasmingo. Svajonių turiu labai daug, bet svajoti reikia tyliai, – atsisveikindama paslaptingai šypteli Jurgita Ulevičienė.