Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“ ir Kėdainių krašto dailės draugijos aktyvi narė Rita RABIKAITĖ-SAKALAUSKIENĖ jau ne vienerius metus, klausydamasi iš širdies gelmių sklindančio balso, priklauso meno pasauliui.

Tapyba, grafika, poezija, proza – pagrindinės meno sritys, padėjusios kūrybinio talento nestokojančiai moteriai išsakyti širdyje susikaupusius jausmus, atskleisti ir perteikti iš savęs plūstančias emocijas.

R. Rabikaitė-Sakalauskienė prieš porą metų viešumoje prabilo pirmąja savo poezijos ir prozos tekstų knyga „Likimo sparnai“.

Šiandien garbų 60-metį švenčianti kūrėja, pasitelkdama sukauptą gyvenimišką patirtį ir mintyse susiformavusius apmąstymus, toliau gyvenimą „spalvina“ jai patinkančiomis, kiek niūrokomis, bet puikiai pristatyti savo asmenybę ir vidines jausenas leidžiančiomis spalvomis. Pokalbio metu R. Rabikaitė-Sakalauskienė prisipažino niekada nesvajojusi ir neplanavusi taip tvirtai žengti į meno pasaulį.

Gijos nenutrūko

Kūrybinės meno gijos, užsimezgusios dar vaikystėje, bėgant metams nenutrūko, priešingai, subrandintos ir išnešiotos kasdieniuose moters išgyvenimuose tapo puikia atsvara sunkiu gyvenimo momentu.

„Mama namuose visada skatino piešti. Tikriausiai nebuvo tos dienos, kada nebūčiau į rankas paėmusi pieštuko. Dar iki dabar atmintyje šmėžuoja mažos mergaitės rankelėmis nupieštas beržas šalia stovinčios iš miško šakų sudėliotos tvoros, bičių avilys, stovintis namų kieme“, – iki šių dienų išlikusias atmintyje savo vaikystės piešinių detales vardija R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

Formavo įgūdžius

Įstojusi į Marijampolėje esančią Kapsuko Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą, kur R. Rabikaitė-Sakalauskienė mokėsi pradinių klasių mokytojos specialybės, nenustojo savo piešimo įgūdžių formuoti bei rankos lavinti ir toliau.

„Tuo metu teko dalyvauti piešinių konkurse, kuriame užėmiau I vietą. Nors šitoks įvertinimas motyvavo, tačiau netikėtai užklupusi ženatvė, po kurios sekė motinystės atostogos, kūrybinius procesus pristabdė. Kūryba mano gyvenime tuo metu tapo antraeiliu dalyku“, – sako dviejų vaikų mama.

Rita Rabikaitė-Sakalauskienė su dukra Kristina (dešinėje) ir anūkais Gabija bei Nojumi. / Asmeninio archyvo nuotr.

Knygų netrūko

Literatūra, kaip ir piešimas, R. Rabikaitę-Sakalauskienę domino nuo pat vaikystės. Kapsuko O. Sukackienės pedagoginėje mokykloje besimokiusi jaunuolė prisimena, jog knygų tuo metu jai tikrai netrūko.

„O knygų gauti tuo metu nebuvo sudėtinga. Kadangi su drauge nuomojome butą šalia moters, kuri dirbo knygyne, todėl tik gavusi naujų knygų kaimynė visas naujienas pirmiausia siūlydavo mums.

Literatūros turėjau tiek, kad turimų knygų užteko ir mano mylimam diedukui, su kuriuo mielai jomis dalindavausi.

Dar iki šiol turiu išlikusių to meto knygų. Manau, jog surinkusi jas visas į vieną vietą, galėčiau ir nedidelę bibliotekėlę atidaryti“, – juokauja R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

Slėgė vienatvė

Trumpam nuo meno nutolusią R. Rabikaitę-Sakalauskienę grįžti į kūrybinį kelią ir ieškoti išsilaisvinimo paskatino asmeninio gyvenimo pokyčiai ir su metais atsiradusių ligų puokštė. Tuo metu R. Rabikaitę-Sakalauskienę slėgė vienatvė, nepakeliamas sunkumas.

Daug išgyvenimų patyrusios moters gyvenimas į gerąją pusę pradėjo suktis perskaičius skelbimą, kuris vienišas moteris kvietė prisijungti prie moterų klubo „Citadelė“ vykdomos veiklos.

„Visos klubui priklausiusios moterys buvo to paties likimo, todėl viena kitą puikiai suprasdavo, galėdavo patarti. Ilgainiui labai artimai susibendravome ir labai smagiai leisdavome laiką.

Penkis metus priklausiau šiame klube įsteigtam muzikiniam ansambliui. Dainuodavome romansus. Kadangi ilgainiui veiklos norėjosi dar daugiau, todėl pradėjome į savo veiklą įtraukti ir kitokių meninių veiklų. Pirmoji jų – tapybą. Klubui priklausančių moterų sukurtus darbus pristatėme Kėdainių kultūros namuose.

Tai buvo primoji vieša mano paroda, savotiškai paskatinusi mane ir vėl grįžti į kiek primirštą meno pasaulį. Parodoje eksponavau 16 kūrybinių darbų“, – prisiminimais dalijasi R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

Pirmuosiuose R. Rabikaitės-Sakalauskienės tapybos darbuose vyrauja tamsesnės spalvos, daug gamtos motyvų: medžiai, jūra, upės ir kiti.

Nėrė į žodžio gelmę

Prieš tai patirti išgyvenimai R. Rabikaitę-Sakalauskienę paskatino dar vienam iššūkiui – nerti į pačią žodžio gelmę – rašymą. Pirmąsias, dar jaunystėje sukurtas, trumpučių eilėraščių brošiūrėles pakeitė gyvenimiškos patirties, išgyvenimų kupinos eilės, su kuriomis, pasak R. Rabikaitės-Sakalauskienės, pirmieji susipažįsta jos vaikai.

Rašymas – emocijų sugertukas

„Rašymas tuo metu buvo kuo puikiausias manyje susikaupusių emocijų sugertukas. Rašiau, rašiau... Turbūt kokias tris knygas storiausias būčiau užpildžiusi savo rašliavomis. Po kurio laiko savo eiles skaičiau ir pati jas kritikavau. Daugelis eilėraščiu tuo metu man pasirodė esantys visiškos nesąmonės. Braukiau, taisiau, bandžiau sujungti mintis, keisti žodžius“, – apie nelengvą kūrybinį procesą kalba R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

R. Rabikaitės-Sakalauskienės grafikos darbai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausi kritikai – vaikai

„Iš pat pradžių savo kūrybą pristatau vaikams, jie pirmieji mamos eilių skaitytojai ir kritikai. Labai džiaugiuosi ir galbūt nebūčiau pasiekusi tiek, kiek turiu dabar, jei ne mano vaikai – Kristina ir Andrius, kurie visada stipriai mane palaikė, visada motyvuodavo ir skatindavo siekti savo tikslo“, – apie šeimos palaikymą pasakoja R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

Tai, kas širdyje...

Galiausiai poezijos kūrėja užsispyrė savo eilėraščius sudėti į knygą. Į pirmąjį leidinį nugulė poezijos ir prozos kūriniai. Autorė pati sukūrė knygos viršelį ir visas jose esančias iliustracijas. Knygelės „Likimo sparnai“ pavadinimas atspindi tai, kas gludi R. Rabikaitės-Sakalauskienės širdyje.

„Sielvarto, išgyvenimų kupini eilėraščiai, kuriuos taip sudėliojo gyvenimas, yra mano vidinės jausenos atspindys, išreikštas per tamsias, niūrias spalvas, per liūdesio gaidelių kupinas eiles.

Dukra su sūnumi ne kartą yra siūlę pozityviau į viską žvelgti, bet aš nemokėjau to daryti. Rašyti, kad šviečia saulė, kad žydro dangaus fone siūbuoja medžiai ar kad pasaulis gražus – ne man“, – pabrėžia R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

Likimas nuspalvino

„Savo kūryboje bandžiau piešti gyvenimą. Gal pilkų spalvų ir per daug, bet gi ne aš, o likimas jį taip nuspalvino. Man svarbu stebėti gyvenimą, džiaugtis aplinka, būti šalia artimų žmonių. Knygoje rasite mano širdies dalelę“, – taip prieš porą metų išleistą knygą „Likimo sparnai“ pristato autorė.

Pristatys Šėtoje

2018 metais gegužės mėnesį išleista poezijos knygą „Likimo sparnai“ R. Rabikaitė-Sakalauskienė pristatė dar tų pačių metų spalio mėnesį Kėdainių daugiakultūriame centre. Per 2019 metus eilėraščių knygelę autorė spėjo parodyti ir kitose krašto vietose, o dabar kūrėja ruošiasi eilėraščių knygelės pristatymui Šėtoje.

„Ieškok ir ką pamatysi“

Po knygelės išleidimo R. Rabikaitė-Sakalauskienė panoro leidinį iliustruojančius grafikos darbus patobulinti.

„Norėjau, kad pirmieji mano knygą iliustruojantys grafikos darbai, kuriuose mažai natūralizmo, daug abstrakcijos ir tokių „ieškok ir ką pamatysi“ akimirkų, taptų įdomesni, išraiškingesni, todėl pradėjau juos taškuoti, tamsinti.

Per poezijos knygos „Likimo sparnai“ pristatymą Kėdainių daugiakultūriame centre viešai pristačiau ir patobulintų kūrinių ekspoziciją „Iliuzijų pasaulis“, kurią sudaro grafikos darbai“, –  apie kūrybinių darbų pristatymą kalba autorė.

Iš gyvenimiškos patirties

Nuo 2011 metų prozos konkursuose metai iš metų dalyvaujanti R. Rabikaitė-Sakalauskienė pernai Budraičiuose vykusiame literatų konkurse „Prozos aruodai – 2019“ užėmė garbingą III vietą. Kūrėja tikina, kad prozos tekstai taip pat, kaip ir prozos kūriniai, gimsta iš gyvenimiškos patirties.

„Kiekvienas rašome savaip ir kiekviename eilėraštyje atskiras žmogus gali įžvelgti skirtingus dalykus, kiekvienas turime savitą stilių ir braižą, todėl niekada nevengiu paskaityti bendraminčių kurtų poezijos ar prozos tekstų, kurie neretai gali paskatinti išmokti kažko naujo ir dar savyje iki tol neatrasto“, – pabrėžia R. Rabikaitė-Sakalauskienė.

Prasminga gyvenimo atkarpa

Šiuo metu 60 metų jubiliejų švenčianti R. Rabikaitė-Sakalauskienė džiaugiasi prasmingai praėjusia gyvenimo atkarpa ir tikina nesustojanti nuosekliai eiti į priekį. Iki šiol viena meno šaka neapsiribojusi menininkė neketina sustoti ieškoti naujų kelių ar kūrybinių išraiškos būdų, kurie ir toliau be atvangos padės plaukti pasroviui bei pasiekti gyvenimo aukštumas.

***

Su atodūsiais išėjo nakties sapnas,

Užmiršo uždaryti duris,

Lietaus lašai nuriedėjo stiklais,

Keistai tyla suskambėjo,

Kūną, sielos virpesiais

Užliejo aistros galia.

Kutendama  prabėgo širdies styga

Leisdama tą, ką taip

Šąlančiai gelia.

Aušdamas rytas

Laiko likimą, pasuko ratu.

Pamačiau siluetus, tai aš ir tu,

Ir kelią, kuriuo ėjome kažkada abu.

***

Krūvą  akmenų, jau mesta širdin

Dar keli ir tuoj palies sielą.

Žus jausmai, dejuos kūnas

Skausmo perpildyta taurė

Subyrės į šipulius mažus.

Pavasari karklai sužaliuos

Meilės, šilumos, glamonių

Jau nebus

Širdis vis dar pulsuos

Subadyta skausmo gija

Noriu ištiesti rankas

Bet bijau,

Bijau, kad nerasiu tavęs.

Džestina BORODINAITĖ