Komunikabili, paslaugi, nuošir­džiai bendraujanti. Užtikrina visa­pusišką senelių priežiūrą, jos globojami ligų bei negalios prispaustieji gali jaustis saugiai – taip „Pagarbos lašo“ apdovanojimui buvo pri­statoma Socialinių paslaugų namų individualios priežiūros darbuotoja Rasa Beržinienė.

Šiame darbe Rasa jau apie septynerius metus.

„Pradėjau nuo pavaduojančiosios – teko išleisti atostogų kitas darbuotojas. Per tuos dvejus metus apsukau visą rajoną, sužinojau, koks tai darbas. Tai buvo didžiulis savęs išbandymas, kuris ir tebesitęsia, nes vienus globojamus žmones keičia kiti“, – pasakoja moteris.

Individualios priežiūros paslauga teikiama senyviems žmonėms, kurie nebegali patys savimi pasirūpinti, taip pat palaužtiems ligų, kuomet būtina intensyvesnė priežiūra. Rasa teigia globojanti keturis žmones, kiekvienam jų kasdien skiria po dvi valandas.

„Realiai individuali priežiūra tokiems žmonėms yra teikiama keturias valandas, nes juos dar lanko ir slaugytojos padėjėja. Stengiamės prasi­keisti, kad žmogus liktų vienas kuo trumpesnį laiką. Tačiau kai globojamasis yra visiškai bejėgis, jį reikia kilnoti ir jeigu žmogus būna vienas arba iš likusių namiškių nebėra kam prikibti, važiuojame dviese. Jeigu artimieji parūpina maisto, šitas rūpestis individualios priežiūros darbuotojai atkrenta. Tačiau būna, jog reikia ir produktų nupirkti, ir valgį paruošti. Kartais jau užkaiti puodą, bet žiūri, kad nėra to ar ano. Tačiau atsiklausi žmogaus, kas geriau tiktų, laviruoji – taip ir tvarkaisi“, – kasdienę rutiną nupasakoja Rasa.

Moteris teigia, jog pas savo globojamus žmones vyksta kasdien tuo pačiu metu, ir kaskart randa juos belaukiančius.

„Važiuoji ir nežinai, kokios nuotaikos žmogus tave pasitiks. Vieni dienas leidžia su savo antrąja puse, kitų artimieji samdo ateinantį prižiūrėtoją, bet yra ir tokių, kurie, individualios priežiūros darbuotojui išvykus, lieka vieni. O nuotaikos slogios, žinoma, dėl sunkios sveikatos būk­lės, kamuojant skausmui ar dėl nemigos naktį.

Su visomis įmanomomis situacijomis tenka susidurti šiame darbe, su mir­ti­mi, deja, taip pat. Kartais pagalvoji, kad su mažais vaikais lengviau, juk jie kasdien tai žodelį naują, tai žingsnelį į priekį. O čia – viskas atvirkščiai. Pradėjusi dirbti galvojau – nepatempsiu. Tačiau pamažu įpratau. Reikia ne tik fizinių jėgų, bet ir psichologinių žinių – dirbti tenka ne vien su globojamaisiais, bet ir su jų artimaisiais: raminti, palaikyti, padėti susitaikyti bei priimti netekties neišvengiamybę. Pa­sitaikė rasti atvykus degančią žvakelę ir senutę, vienut vienutėlę rypuojančią prie ką tik užgesusio brangaus žmogaus lovos. Pasimetusią ir tokią bejėgę. Ji laukė manęs kaip išganymo: kol atvažiuos vaikai ar kiti artimieji – kiek praeis laiko. Tad tenka atlikti ir visas būtinas šitokiu atveju procedūras.

Nuo tokių bei panašių dalykų neįmanoma visiškai atsiriboti, emocijos nori nenori kaupiasi viduje, ir nenuostabu, jog kai kurios individualios priežiūros paslaugą teikiančios darbuotojos neatlaiko. Mano seserys stebisi mano stip­rybe, labai palaiko šeima. Prireikė nemažai patirties bei pastangų, kol sugebėjau nubrėžti tam tikrą ribą: čia yra darbas – baigei, atsikvėpei ir stengiesi gyventi kitu ritmu, kitomis mintimis, juk yra šeima, namai. Tačiau, žinoma, jos niekur nedingsta...

Tokia gyvenimo realybė – žmones už­klumpa nepagydomos ligos, jie sensta ir nebepajėgia savimi pasirūpinti. Su­ti­kime, ne visi gali atsisakyti darbo ir atsidėti artimojo slaugai, nes, jam išėjus, gyventi reikės toliau. Tad indivi­dualios priežiūros paslauga yra labai reikalinga ir vertinga. Tiesa, ne iš karto ir mano globojamieji ją priėmė, manydami, kad įstengs susitvarkyti patys, o gal dėl kitų priežasčių. Tačiau kai žmonės pamato tos paslaugos naudą, teikiamą pagalbą, bendravimą, būna dėkingi, nes nukrenta nuo pečių didžiulis rūpestis, jie jaučiasi saugūs. O man šie žmonės, jų artimieji tampa tarsi savi, nes tau patiki savo bėdas, džiaugsmo prošvaistes, teiraujasi įvairiais klausimais, prašo patarimo. Todėl labai gerai, kad mums, individualios priežiūros darbuotojams, rengiami psichologijos kursai, kurie suteikia žinių, moko pamatyti bei įvertinti įvairias situacijas, rasti sprendimus“, – pasakoja moteris.

Rasa su vyru Tomu, dviem sūnumis ir dukra, kartu – ir mama, gyvena gimtajame Lingiškės kaime, tėvų namuose, į kuriuos grįžo, kai mirė tėtis ir mamai vienai tapo per sunku. Nors turėjo savo gerai įrengtus namus Šilalėje, pasiryžo neprarasti tėviškės. Tad dabar čia vėl smagiai kaip augant dažnai klega visos penkios seserys su šeimomis. Praeityje liko, anot Rasos, gyvenimo vingiai, kai teko padirbėti įvairių darbų, taip pat ir užsienyje, užsispyrusi įveikė neakivaizdines verslo administravimo studijas.

„Senas, ligotas žmogus – bejėgis. Jo gerovė didžia dalimi priklauso ir nuo individualios priežiūros specialisto. To­­dėl, kad ir kaip sunku bei sudėtinga kartais būna, iki graudumo malonu matyti, kaip jie manęs laukia, džiaugiasi pamatę, domisi, klausinėja, nori išsikalbėti. Žinojimas, jog esu jiems reikalinga, galiu kažką padaryti, kad bent kiek būtų lengvėliau ar mažiau skaudėtų, atperka visas neišvengiamas situacijas“, – sako R. Beržinienė.

Eugenija BUDRIENĖ