14 vaikų šeima. Toks skaičius gal nenustebintų smetoninės Lietuvos gyventojų, bet dabar lietuviai tikrai gali kraipyti galvas. Ko gero, turėčiau patikslinti – 3 biologiniai vaikai, o visi kiti irgi savi, nes su sąvoka „svetimi“ šeimynos mama Eglė Vaitkevičienė iš Zarasų niekaip nesutiktų.

Prieš 14 metų

„Savi vaikai tie, kurie mane mama vadina, o vadina visi 14, – tikslina Eglė. – Su vyru Rimvydu jau turėjom du pametinukus, Augustą ir Rimgailę, kai laukiausi trečio vaikelio, sūnaus. Likus mėnesiui iki gimdymo, 5-erių dukra susirgo gripu ir mudvi paguldė į ligoninę...“

Tai buvo prieš 14 metų. Slaugydama dukrą, Eglė susidraugavo su dviem našlaičiais iš vaikų namų. Klaidas buvo 8-erių, broliukas Einoras labai mažas. Prieš išvykdamos į namus Eglė su dukra pažadėjo broliams, kad aplankys. Ir lankė, o kai gimė sūnus Martynas, savaitgaliais šeimoje ėmė viešėti Klaidas.

„Visi drauge praleidom moksleivių atostogas, – pasakoja vaikų mama, – o po jų ėmėme rūpintis mažojo svečio globa. Kalbu apie vyresnėlį, kuris vaikų namuose turėjo paauglę seserį Deimantę ir mūsų jau pažįstamą Einorą. Bičiulystė su vaikais tarsi paskubino griebtis paskolos – reikėjo padidinti namus, kad galėtume kartu apsigyventi.“

Namai – gyvas organizmas

Deja, kol jaunos šeimos namams trūko reikiamos kvadratūros, Deimantės ir Einoro globa atiteko Eglės mamai, gyvenančiai netoliese. Nieko nuostabaus, kad mama „pasirašė“ po dukros projektu – visą gyvenimą dirbusi darželio auklėtoja, ji yra labai atsidavusi vaikams. Eglė, būdama vos 14, vasaromis taip pat dirbdavo darželyje auklyte su mama ir nuolat zirzė, kad ji paimtų bent vieną vaikelį iš vaikų namų.

„Mūsų namas nuolat keitėsi, visai kaip gyvas organizmas, – juokėsi Eglė, – sienas perstatydavom taip, kaip tuo metu reikėdavo. Norėdami namą praplatinti, turėjome imtis antro aukšto rekonstrukcijos, ką paūgėję finansiškai, pasiėmę paskolą ir padarėme. Tada pas mus persikraustė 16 sulaukusi Deimantė su broliuku Einoru.“

Pievoje vaikai prigludę prie Mamos: Prisiglaudimų prie mamos reikia kiekvienam – kuo daugiau ir kuo dažniau.

Tokia pati pavardė...

Laikas tekėjo sava vaga, Deimantė netrukus išvyko studijuoti į Kauną, vaikinams – Augustui ir Klaidui – buvo bemaž 18, o tėvams dar nebuvo 40. Jie susimąstė: juk dar galėtų užauginti kokią nors mažylę... Vaikų namams pateikė prašymą, kad mielai įsivaikintų ikimokyklinio amžiaus mergaitę. Sąrašuose netruko pastebėti tokią pat kaip jų, Vaitkevičiūtės, pavardę. Tai buvo ženklas, likimas. Raselei Vaitkevičiūtei tuo metu buvo vos 2 metukai, ji ir jos 9 metų sesė Miglė – suvalkietės, iš Vilkaviškio vaikų namų. Iš pradžių, kol buvo tvarkomi popieriai, šeima galėjo nebent atostogoms priglausti vyresnėlę Miglę, o mažąją tik aplankyti – tokios taisyklės. Skyrė ne tik didelis atstumas, bet ir teismo procedūros, tad šeimos pažintis su mergaitėmis mezgėsi telefonu. Vakarais seserys, dar ir draugių prisikvietusios, klausydavosi Eglė sekamų pasakų...

Laukdami mažiausios atžalos, tėvai pastatė priestatą, kad visiems užtektų erdvės – taip atsirado dar du kambariai. Šeima tarsi juokais, tarsi rimtai prasitarė: neįtikėtina, kad mažylė čia augtų viena, ypač kai yra šitiek vietos. Ir iš tiesų…

Asmeninio archyvo nuotr.

„Išgirdom apie netoliese gyvenusią 6 metų Ligitą, – pasakoja Eglė, – įtėvių trumpam priimtą ir vėl sugrąžintą į vaikų namus. Šis įvykis prieš pat Kalėdas sukrėtė mūsų šeimą ir mes pasakėm: „Priimam mergaitę į savo namus.“ Juolab, kad mergaičių kambary, kur gyveno dvi sesės, prieš kelias dienas buvom pakeitę lovą, ir mažesnioji lovelė stovėjo tuščia...“

Ligita plius ketvertas

O Ligita pirmiausia paklausė Eglės, ar naujoji šeima nuveš ją į vaikų namus pasimatyti su dviem broliais ir dviem seserimis? Dar keturi vaikai, paaugliai nuo 12 iki 17 metų... Na, ar ne likimas?

Matyt, vienodas žvilgsnis į gyvenimą, žmones ir aplinką kažkada suvedė Eglę su Rimvydu – abiem buvo labai svarbu, kad namuose klegėtų vaikų būrys. Garsiai nusistebėjau, kaip Eglė nepabūgo paaugliško amžiaus vaikų, juk paprastai žmonės renkasi mažylius.

„Man patinka paaugliai, – tikina šeimynos mama. – Su mažiuku sunkiau, jam mamos reikia čia ir dabar, o paaugliui galima pasakyti: „Palauk minutėlę, tuoj apsvarstysim tavo klausimą...“ Su jais paprasta, jei nestatai ragų, palaikai atitinkamą psichologinį klimatą, neleidi, kad vieno irzlumas tarsi banga užlietų kitus, neklausi, ko jis susiraukęs trečią dieną, nekaltini, kad nesusitvarko kambario, pešasi dėl kompiuterio, trenkia durimis ir susinervinęs išlekia... Tu leidi ataušti, nelendi, kai jam tavęs nereikia. Mūsų namuose nėra kokio nors nustatyto taisyklių rinkinio, kuriuo aklai sekame arba skatiname vaikus jų laikytis. Jie tarsi patys auklėjasi, imdami pavyzdį iš mūsų. Mato, kaip sutariame tarpusavyje, ką sakome vienas kitam, kaip reaguojame, kuo užsiimame – ir tai geriausias auklėjimas. Paaugliai ypač įdėmiai žvelgia į tarpusavio santykius – jiems, prisijungusiems prie mūsų iš savo smarkiai pažeisto pasaulio, tai geros pamokos.“

„Ligita net nekvėpavo, kai važiavom aplankyti brolių, seserų, – pasakoja Eglė. – Aš nuolat kartojau: „Ligita, kvėpuok, nes uždusi...“ Toks jausmas, kad vaikas neišgyvens. Nesistebiu, susitikusi su Karolina, Skarlet, Edvinu ir Oskaru, mažylė tiesiog įsirausė į juos, ir mes supratome, kad ji be jų neištvers. Juk vyresnieji jai atstojo tėtį ir mamą, nes tikrieji tėvai, kaip daugumos vaikų namų auklėtinių, pasirinko alkoholį...“

Meilės prašymas

Atsargiai prakalbome su Egle ir apie pradžią, kuri, aišku, visada sunki, kol santykiai susiharmonizuoja, išnyksta vaiko baimės, stresas. Ramiame klimate jis ima sveikti, vytis bendraamžius savo gebėjimais bei emocijų pasauliu. Viena iš Eglės dukterų sykį prasitarė: „Man patinka čia pamokas ruošti, niekas ant manęs nerėkia...“ Iš pradžių, pasak Eglės, būna daug emocinio, fizinio kontakto, kuris kartais net vargina, tačiau kaip kitaip, juk vaikas ateina išbadėjęs jausmų ir jį reikia primaitinti. Tie prisiglaudimai gal nėra meilė, bet meilės prašymas. Vaikas tarsi lenda po mamos oda, bando įsitikint, kad jį mato, girdi, liečia, kad jis reikalingas. Kitas, žiūrėk, laikosi atstumo, nes jį ne kartą išdavė. Gal turėjo laikiną globą – pasiėmė iš vaikų namų ir vėl sugrąžino. Jei vaiko elgesys destruktyvus, žinau, kad laikau egzaminą, ir jei ramiai laikau... Yra nuskambėjusi ir tokia gaida: „Geriau jau aš vaikų namuose.“ „Ne, – atsakiau, – aš savo vaikų nemėtau, pakliuvai čia, tai iki 18-os.“ Kai vaikas pasijaučia saugus, fizinio kontakto reikia mažiau, ateina laikas jausmams.

Kai Eglė su Rimvydu įformino Ligitos sesių ir brolių savaitgalinę globą, jie ėmė važinėti savaitgaliais sesės lankyti, nors buvo aišku, kad čia sugrįžta kaip į namus. Todėl vasarą Vaitkevičiai dar kartą pertvarkė namus, ketindami praplėsti šeimyną. Eglė be gailesčio paaukojo savo studiją, kurioje, atitrūkusi nuo šeimos rūpesčių, veldavo namų šlepetes. Gal prieš dešimtmetį ji išmoko vėlimo amato.

Kasdienybės pamokos virtuvėje – šeštadienio pyragas pagal mamos receptą.

O ar visi jomis apsiavę? „Ne, visi basi, – juokiasi amatininkė, – aš vis primenu, kad apsiautų, bet tos šlepetės nuolat kažkur pasislepia. Ir dabar regiu tris skirtingų porų šlepetes po stalu. Mano darbymetis – nuo rugsėjo iki Kalėdų, tada turiu nuolatinių klientų užsakymų. Galima tą laiką vadinti versliuku, o jei vėliau ką nors nuveliu, tai nebent dovanoms. Užsisklendžiu savo mažame kampelyje ir tai jau mano pasaulis. Pasibuvimas su savimi, meno terapija, et, galima vadinti, kaip nori. Man būtina šiek tiek atitrūkti – pamiksuoti spalvas, raštus, išgauti formą, nes jei reikėtų rūpintis vien puodais ir vaikų pamokomis, perdegčiau.“

Eglė tikina, kad svarbiausia daryti tai, kas patinka, ir tada žodis „sunku“ netinka. Būtent taip moteris atsako visiems, kas stebisi jos gebėjimu suderinti versliuką su gausia šeimyna, kam yra neįprastas moters veiklumas, apsukrumas, darbštumas.

„Paskutinis ketvertukas buvo netikėtas, – Eglė tarsi stebisi. – Ankstesniais atvejais tai buvo natūralus ėjimas į santykius, ryšį, šeimą, o čia viskas staiga – dar keturi vaikai... Bet šeima išsyk „pasirašė“. Mums neegzistuoja sąvokos biologinis tėvas, motina ar atvirkščiai – ne biologinis. Vaikai draugauja nenubrėždami ribų, renkasi pagal temperamentą, amžių...“

Vaikai mato, kaip Ligita ir Rimvydas sutaria tarpusavyje, ką sako vienas kitam, kaip reaguoja, kuo užsiima – ir tai geriausias jų auklėjimas.

Neverta keisti žmonių

Kaip leidžia dienas tėtis, buvęs stalius-baldžius, o dabar – ūkininkas bei puikiai debiutavęs fotografas? Jis kasdien išvyksta į savo gimtą kaimą pas ūkininkaujantį tėvą, ir abu imasi ūkio darbų. Bet tai būna po pietų, o rytais šeimos galva nuveža mažyles į gimnaziją (vyresniesiems arčiau, jie pėstute per kiemus nueina). Kol vaikai mokykloje, Eglė su Rimvydu turi laiko pabūti dviese, tiksliau – kiekvienas su savo pomėgiais. Eglė mėgsta rašyti, Rimvydas – fotografuoti, ir tai jam teikia didelio džiaugsmo, ypač, kai tapo LNK projekto „Dydžio revoliucija“ fotografu. O po pietų, parvežęs mažylę iš mokyklos, šeimos galva išvyksta į ūkį. Dabar, karantino metu, dar prisidėjo maistas ne kelioms dienoms ar savaitei, o ilgesniam laikui, ir prie tokio kiekio Eglei dar reikia priprasti...

Kai po atostogų namus palieka vyriausieji vaikinai, pasirinkę darbus Olandijoje, Anglijoje, išvažinėja šeimos studentai, namuose lieka aštuonetas vaikų, neskaičiuojant mažosios. Kiekvienas, be mokyklinių užduočių, turi pareigas namams, tiksliau – budėjimo dienas, per kurias yra atsakingi už keletą kasdienių darbelių: šuns pavedžiojimą, virtuvės švarą. Na, kad ryte pabudus būtų malonu joje virti kavą...

Pasak Eglės, ji nori gyventi, sklęsti lengvai. Tiek daug metų ėjo iki to lengvumo! Suprato svarbiausia: neverta keisti kitų. Nes, būdami skirtingi, mes vis viena randame vietą pasaulyje. Tad užsimerkime ir sklęskime. Lengvai.