Anądien kalbėjausi su maskviete, o po savaitės „persikrausčiau“ į Užkarpatę – anų „gerų“ laikų plačiosios Tėvynės teritoriją. Kažkada keliauta tomis vietovėmis. Tad buvo labai malonu susitikus pasikalbėti su ukrainiete iš Užkarpatės, seniai gyvenančia Bartkuškyje. Puikiai, be akcento kalbanti Silvija Strojin šioje gyvenvietėje gyvena per trisdešimt metų.

– Kokia Jūsų kelionės į Bartkuškį istorija?

– Kaip čia apsigyvenau? Vyras atsivežė, – paaiškino ponia Silvija, – sovietų santvarkos laikų pabaigoje Lietuvai truko traktorininkų. Savitarpio pagalbos teikimu Ukraina siuntė į Lietuvą žemės ūkio specialistus. Tokiu būdu mano vyras atsidūrė Lietuvoje. Tikriausiai jis ir pateko į Bartkuškį. Patiko mano Michailui Lietuvoje, be to, ūkio vadovas pradėjo kalbinti Mišą likti čia visam laikui. Parvažiavęs namo vyras ėmė vadinti mane kraustytis į Lietuvą. Ilgai negalvojau ir sutikau.

Mukačeve gyvenome tėvo name, kartu su juo ir broliu. O mano šeimoje jau augo du vaikai. Vyras sakė, jog Lietuvoje mums bus skirtas butas. Buvau jauna, pasitikinti vyru. Kažin kokių turtų tada neturėjome, pasiėmėme svarbiausią lobį – du vaikučius – dvejų metukų Eriką ir pusės metų Anatolijų. Kaip žadėta, gavome butą. Vyras dirbo traktorininku, o aš su mažaisiais likdavau namie. Kaip galėjau, taip rūpinausi vaikais.

– Ką prisimenate iš savo vaikystės?

– Pačios vaikystė buvo liūdna. Mane dvylikametę ir aštuonerių metų broliuką paliko mama. Kažkiek laiko gyvenome su tėte, vėliau mus paėmė tėtės mama. Močiutė buvo labai gera. Labai ją mylėjau. Ji mane išmokė gaminti valgį. Vėliau mane atidavė į internatą. Čia baigiau aštuonias klases. Tik krikšto mamos dėka po aštuonių klasių įsidarbinau vaikų namų darbininke. Darbas buvo nesudėtingas – tiesiog visų darbuotojų padėjėja. Valiau, šlaviau, pasiųsta nunešdavau, paliepta padėdavau, vyresnieji darbuotojai mane siuntinėdavo visur, tik spėdavau bėgioti.

Laimei, turėjau gerą draugę. Su ja nuoširdžiai pasišnekėdavau, važiuodavome abi pas jos tėvus. Kai atvažiuodavau pas draugę, visada maloniai mane priimdavo jos tėvai. Per vienas Velykas abi nuėjome į šokius. Ten susipažinau su Michailu. Neilgai trukus, jis tapo mano vyru.

Dažnai sapuoju savo gimtus namus. Prisimenu didžiulį sodą, kuriame augo vaismedžiai: obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, graikinių riešutų medžiai, o jau vynuogių ištisi tuneliai. Eini per vidurį vynuogių koridoriumi, karštą dieną ten pavėsis, o didžiulės kekės prašosi nuskinamos. Geltonos, tamsiai mėlynos, žalios, rausvos – kelių rūšių ir spalvų vynuogės. O koks skonis – pasaka! Dabar tokių negaunu nusipirkti. Kai prinokdavo skaniosios kekės, jas skindavome. Tėtis mokėjo padaryti labai skanų vyną: spausdavo vynuogių sultis, po kurio laiko jas kaitindavo, į pakaitintas sultis įpildavo reikiamą kiekį cukraus, gal dar ko nors ir, palaukus atitinkamą laiką, gaudavosi puikus, kvepiantis natūralių sulčių naminis vynas.

– Kaip sekėsi Jums pritapti Bartkuškyje?

– Atvažiavus į Bartkuškį, pradžioje buvo sunku: kalbos nemokėjau. Su manimi kaimynai bandė kalbėti rusiškai, o aš kalbėjau tik ukrainietiškai. Žinoma, čia gamta ir klimatas kitoks nei gimtinėje, tačiau man čia patinka. Greitai pritapau, išmokau lietuviškai kalbėti ir dabar šeimoje daugiausiai kalbame lietuviškai. Čia gimė Miša, Artūras, Valera, Ruslanas, Oksana, Gabriela, Andželika, Arvydas.

– Arvydas jau visai lietuviškas vardas, – pastebėjau, – o ir Jūsų vardas ne ukrainietiškas.

– Silvija – vengriškas vardas, o Arvydui vardą išrinko vyresnieji vaikai, – paaiškino ponia Strojin. – Dabar smarkiai sumažėjusi mano šeima. Didelė nelaimė aplankė mūsų namus: netekome devyniolikmetės Erikos. Namuose su manimi kartu dabar liko tik Gabriela ir Arvydas. Rudenį jau ir Gabriela gaus pasą – jau didelė mergaitė. Abu su Arvydu mokosi Musninkų signataro Alfonso Petrulio gimnazijoje. Artūras, Oksana, Andželika – Vilniuje. Dirbę Vokietijoje, neseniai grįžo Valera ir Ruslanas. Labai džiaugiuosi Michailo šeima, gyvenančia Ispanijoje. Ten jau krykštauja mano anūkėlis Maiklas. Greitu laiku tapsiu antrąkart močiute – žentas pranešė gerą naujieną – Oksana laukiasi.

Bekalbant ponia Silvija pasidalino patarimu, kaip gaminami ukrainietiškai barščiai, mielinės spurgos. Todėl teko baigti pokalbį, skubėjau įsigyti reikiamų produktų ir bandyti paruošti pietus pagal naują receptą. Ačiū, ponia Strojin, spurgos pavyko! Tikrai labai skanios. Kai susitiksim kitą kartą, gal dar turėsite naujų pasiūlymų…