Pri­si­mi­nė kū­ri­mo­si pra­džią Ūd­ri­jos kai­me

B.Kun­cai­tės se­ne­liai Ma­li­naus­kai iš jos ma­mos pu­sės ben­drą gy­ve­ni­mą pra­dė­jo kur­ti ne­to­li Ūd­ri­jos esan­čia­me Jac­ko­nių kai­me. Ten pa­si­sta­tė na­mą, svir­ne­lį, tu­rė­jo ūki­nių ir mais­to pre­kių par­duo­tu­vę.

Ka­dan­gi par­duo­tu­vė­je bu­vo pre­kiau­ja­ma ir alu­mi, Bi­ru­tė pri­si­me­na, kaip se­ne­lis pa­sa­ko­da­vo apie ap­si­lan­kan­čiuo­sius iš­ger­ti: „Jei at­ėjo­te at­si­ger­ti alaus– pra­šau. Jei at­ėjo­te pri­si­ger­ti, čia ne vie­ta. Se­ne­lis bu­vo tvar­kin­gas žmo­gus, bu­vo siu­vė­jas, jam ne­pa­ti­ko ne­tvar­ka ir gir­tuok­lys­tės.“

Ban­kru­ta­vus tuo­me­čiam Ūd­ri­jos dva­rui ir jo tur­tą ban­kui ėmus par­da­vi­nė­ti, Bi­ru­tės se­ne­lis įsi­gi­jo da­lį eže­ro ir že­mės Ūd­ri­jos kai­me.

„Taip ma­no se­ne­liai Ma­li­naus­kai 1908 me­tais pra­dė­jo kur­tis Ūd­ri­jo­je. Iš Jac­ko­nių kai­mo per­si­ve­žė na­mą, svir­ne­lį. Iš bu­vu­sio Ūd­ri­jos dva­ro dar įsi­gi­jo kiau­li­des ir pa­si­sta­tė ūki­nį pa­sta­tą, kluo­ną. Ta­čiau ra­miai gy­ven­ti ir ūki­nin­kau­ti il­gai ne­pa­vy­ko. Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, gel­bė­da­mas šei­mą se­ne­lis su žmo­na ir ke­tu­rio­mis duk­ro­mis pa­si­trau­kė į Ru­si­ją. So­dy­bos prie­žiū­rą pa­ti­kė­jo gi­mi­nai­čiams“, – pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė.

Pa­si­bai­gus ka­rui Ma­li­naus­kai grį­žo į so­dy­bą. Bi­ru­tės ma­ma, vy­riau­sia Ma­li­naus­kų duk­ra, čia gy­ven­da­ma su­si­tuo­kė, su­si­lau­kė dvie­jų sū­nų ir duk­ros.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bai­su­mai ne­ap­len­kė šei­mos. Ru­sų oku­pan­tai nu­šo­vė jau­niau­sią B.Kun­cai­tės bro­lį, šei­mai tik per ste­buk­lą pa­vy­ko iš­veng­ti trem­ties. Nors že­mės bu­vo at­im­tos, ta­čiau so­dy­bą pa­vy­ko iš­sau­go­ti.

Vy­riau­sia­s Bi­ru­tės bro­lis Al­fre­das iš­si­kraus­tė į Kau­ną, įgi­jo aukš­tą­jį kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jo iš­si­la­vi­ni­mą, ta­po ži­no­mu leng­va­at­le­čiu.

Mo­ky­to­jau­ti pra­dė­jo de­vy­nio­li­kos me­tų

B.Kun­cai­tė, bai­gu­si pri­va­čią Prie­nų gim­na­zi­ją ir me­tus pa­lan­kiu­si pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jų kur­sus, de­vy­nio­li­kos me­tų pra­dė­jo dirb­ti Laz­di­jų ra­jo­no No­ra­gė­lių kai­mo mo­kyk­lo­je.

„La­bai jau no­rė­jo­si mo­ky­tis, to­dėl po me­tų mo­ky­to­ja­vi­mo įsto­jau į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą Kau­ne stu­di­juo­ti so­cio­lo­gi­jos. Kai bai­gė­si vie­ni moks­lo me­tai, į uni­ver­si­te­tą at­ėjo vo­kie­čiai ir lie­pė re­gist­ruo­ti į Dar­bo cen­trą, su­pra­to­me, kad bū­si­me ve­ža­mi dar­bams į Vo­kie­ti­ją. Kiek ži­nau, nie­kas iš mū­sų kur­so nė­jo į tą cen­trą ir ne­si­re­gist­ra­vo. Aš grį­žau į Ūd­ri­ją, pra­dė­jau dirb­ti pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, vė­liau mo­kiau is­to­ri­jos, dir­bau kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja, tu­rė­jau auk­lė­ja­mą­sias kla­ses“, – min­ti­mis da­li­ja­si B.Kun­cai­tė.

O kai at­ėjo 1949 me­tų pa­va­sa­ris, bai­gė­si moks­lo me­tai, Bi­ru­tė su­lau­kė Aly­taus ra­jo­no švie­ti­mo va­do­vų pa­siū­ly­mo per­ei­ti dirb­ti kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja į tuo­me­tę Sim­no vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

„Ne­la­bai no­rė­jo­si pa­lik­ti dar­bą Ūd­ri­jo­je, juk čia ma­no na­mai, bet ir ne­ga­lė­jau ne­su­tik­ti. Ir taip nuo 1949 me­tų iki 1978 me­tų, iki pen­si­jos, dir­bau kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja Sim­no vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Kei­tė­si di­rek­to­riai, bet su vi­sais su­gy­ve­no­me, dir­bau auk­lė­ja­mą­jį dar­bą kla­sė­se. Bu­vo daug ga­bių vai­kų, pa­si­rin­ku­sių ma­no spe­cia­ly­bę, daug pui­kių ie­ti­nin­kų pa­vy­ko iš­ug­dy­ti. O ži­not, kas skau­džiau­sia bū­da­vo? Ogi, kai vie­nas ki­tas Sim­no gy­ven­to­jas ma­ne pa­va­din­da­vo buo­že. Ko­kia aš buo­žė? Ma­no se­ne­liai ir tė­vai vis­ką už­si­dir­bo“, – mo­ters pri­si­mi­ni­muo­se plyks­te­li pa­tir­tas gy­ve­ni­mo kar­tė­lis.

Iš­ėju­si į pen­si­ją ji iš Sim­no grį­žo gy­ven­ti į tė­viš­kę, rei­kė­jo rū­pin­tis tė­vų so­dy­ba, ūkiu.

Mo­te­ris sa­ko ir da­bar daž­nai nu­ei­nan­ti į Ūd­ri­jos eže­ro pa­kran­tę, nuo ku­rios at­si­ve­ria pui­kūs ir mie­li vaiz­dai: „Man čia vis­kas sa­va, tie­siog at­si­gau­nu. Man daug pa­de­da bro­lio duk­ra, jos sū­nus. Ko dau­giau rei­kia se­nat­vė­je? Svar­bu bū­ti ne­už­mirš­tai, o jei dar jau­tie­si ir my­li­ma ar­ti­mų žmo­nių, kas ga­li bū­ti ge­riau?“

„Mū­sų gi­mi­nė­je ne­bu­vo su­lau­ku­sių­jų šim­to me­tų“

Bi­ru­tė pri­si­pa­žįs­ta, nors jau ne­ma­žai jos bu­vu­sių auk­lė­ti­nių yra iš­ke­lia­vu­sių į am­ži­ny­bę, bet vis dar at­si­ran­da pri­si­me­nan­čių ją, kaip bu­vu­sią kla­sės auk­lė­to­ją. Pa­vyz­džiui, vie­na auk­lė­ti­nė, da­bar gy­ve­nan­ti Ame­ri­ko­je, vis pa­skam­bi­na ir sa­ko bū­ti­nai at­lėk­sian­ti ap­lan­ky­ti.

Bu­vu­si kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja jau tu­ri pa­kvie­ti­mą lie­pą da­ly­vau­ti pas­ku­ti­nės jos auk­lė­ja­mo­sios kla­sės Sim­no vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je su­si­ti­ki­me po 50 me­tų. Nors pa­kvie­ti­mas ma­lo­nus, bet Bi­ru­tė bent kol kas ne­pla­nuo­ja vyk­ti.

„Ar­gi toks su­si­ti­ki­mas ma­no me­tams?“– sa­vęs ir mū­sų klau­sia bu­vu­si mo­ky­to­ja ir tuoj pat šmaikš­tau­da­ma pri­du­ria: „Mū­sų gi­mi­nė­je ne­bu­vo su­lau­ku­sių­jų šim­to me­tų. Tik aš to­kia il­ga­am­žė. Ma­tyt, to nu­si­pel­niau.“

Ir kaip gi šimt­me­čio su­lau­ku­sios Bi­ru­tės ne­pa­klau­si to­kio gar­bin­go am­žiaus re­cep­to? „Vi­są gy­ve­ni­mą la­bai daug ju­dė­jau. Ir ne tik mo­kyk­lo­je per kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas. Ne­ma­žai ki­lo­met­rų tek­da­vo par­ei­ti į na­mus iš dar­bo grį­žus au­to­bu­su ar iš na­mų iki au­to­bu­sų sto­te­lės. Ir na­muo­se te­ko daug dirb­ti, juk kaž­ka­da laikiau gy­vu­lius. Ju­dė­ji­mas la­bai daug duo­da, jis rei­ka­lin­gas žmo­gui.“

Šian­dien, bir­že­lio 1-ąją, 100 me­tų pa­si­tin­kan­ti bu­vu­si kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja, Ūd­ri­jos gy­ven­to­ja B.Kun­cai­tė ne­abe­jo­ti­nai su­lauks svei­kin­to­jų. Juk tiek daug mei­lės ir sa­vos šir­dies ati­duo­ta bu­vu­siems mo­ki­niams, ar­ti­mie­siems, ap­lin­ki­niams. Te­gul pir­mo­ji va­sa­ros die­na Jū­sų na­muo­se pra­žys­ta gra­žiau­siais žie­dais, te­gul Jū­sų na­muo­se pa­sklin­da ap­si­lan­kan­čių­jų ge­ru­mas, ku­rio Jūs pa­ti ne­sto­ko­ja­te ir mo­ka­te juo da­lin­tis.