LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kai pradėjau rengti temą apie pagalbos kitiems kainą, atsidavimą, atsakomybę ir pašnekove pasirinkau Josvainių ambulatorijos bendrosios praktikos slaugytoją Sonatą Leščinskienę, ji nustebo: „Suintrigavote, mielai pabandysiu atsakyti į klausimus. Žinau, kad nedera į klausimą atsakyti klausimu, bet labai smalsu, kaip sugalvojote pakalbinti paprastą provincijos slaugytoją, ir kas mane rekomendavo? Man tai staigmena ir šioks toks iššūkis, nelabai mėgstu viešintis, bet tema gera”. Tada Sonatai atsakiau, jog būtent, kaip ji pati sakė, paprasti žmonės ir yra patys įdomiausi bei nuoširdžiausi pašnekovai. Būtent jie ir daro tikrus stebuklus, negyvena po kaukėmis ir išmoktomis mandagiomis frazėmis. O po interviu dar kartą pati sau patvirtinau šią Sonatai išsakytą mintį.
Sonata ne tik pilna energijos, puikaus, skoningo humoro jausmo, bet ir atsakinga, atjaučianti, paslaugi darbuotoja. Todėl ne veltui jai įteikta ne viena padėka, o prieš kelerius metus ji pretendavo ir į Metų medicinos darbuotojo titulą.
Tad kviečiu ir Jus, mieli skaitytojai, iš arčiau susipažinti su darbui atsidavusia, puikia slaugytoja Sonata Leščinskiene.
– Dažnai mes slaugytoją, liaudiškai vadinamą sesutę, įsivaizduojam kaip daktarų pagalbininkę, kuri paskiepija, pasveria, pamatuoja, galbūt išrašo receptą ar pan. O kaip Jūs pati apibūdintumėte savo profesiją ir pareigas?
– Savo profesiją bei pareigas panašiai apibūdinčiau ir aš. Pirmiausia esu gydytojo dešinioji, o jeigu gydytojas kairiarankis, tada kairioji ranka (juokiasi). Po to slaugytoja, atliekanti Jūsų jau paminėtas procedūras ir dar begalę kitų: paimti, atlikti ir įvertinti kraujo tyrimus, širdies kardiogramą, matuoti kraujospūdį, akispūdį, tvarstyti ir perrišti žaizdas, išimti siūlus, leisti vaistus, lašinti lašines ir t.t. Mūsų darbe nėra rutinos, kiekviena diena vis kitokia, kartais tenka pabūti guodėja, o kartais ir socialine darbuotoja.
– Iš tiesų slaugytojos darbas tarsi lieka nepastebėtas – visą dėmesį pacientas skiria daktarui, nes būtent jis nustato diagnozę, skiria medikamentus ir gydymą. Tačiau slaugytojos darbas yra vis tiek išlieka svarbus. Ar nesijaučiate kartais šešėlyje?
– Iš tiesų dažnai mūsų darbas lieka nepastebėtas, neįvertintas. Pas gydytoją reikia registruotis iš anksto, laukti, o pas slaugytoją gali ateiti bet kada, su įvairiausiomis bėdomis ir rūpesčiais. Gydytojas dirba ne vienas, daug darbų iki apsilankymo, apsilankymo metu ir po jo atlieka būtent slaugytoja.
– Pavyzdžiui, man, būnant gydymo įstaigoje, slaugytojos dažnai kelia malonią nuostabą – jos nuolat būna paslaugios, malonios, moka prie kiekvieno prieiti, paguosti, pabendrauti. Juk tai reikalauja milžiniškos kantrybės, atjautos, atsidavimo savo darbui. Kaip manote, ar kiekvienas, baigęs atitinkamus mokslus, gali būti slaugytojas?
– Manau, kad ne kiekvienas, tai turi būti duota iš viršaus, arba tas žmogus tiesiog turi gerbti ir mylėti kitus žmones, o savo darbą, kad ir nemėgstamą, deramai atlikti iki galo. Kartais būna sunku, kai pacientai dėl begalės sveikatos sistemos spragų išsilieja ant mūsų, bet nuryji nuoskaudą ir su šypsena pasitinki kitą pacientą.
– Sonata, ką Jums reiškia Jūsų darbas?
– Dar iki šios dienos saugau savo šeštos klasės rašinėlį apie svajonę tapti medicinos sesute. Ši svajonė išsipildė ir tapo labai svarbi mano gyvenimo dalis – savirealizacijos, pragyvenimo šaltinis, nuolatinis tobulėjimas padedant kitiems.
P.S. nebijokime svajoti, nes svajonės tikrai pildosi (juokiasi)
– Ar būna taip, kad eidama namo kartu su savimi nešatės ir darbą? Galbūt turite kokių nors konkrečių istorijų, kurių ilgai negalėjote pamiršti?
– Taip, dažnai su savimi namo nešuosi ir darbą. Žinau, kad taip nėra gerai, kad kenkiu pati sau, bet kitaip tiesiog nemoku. Matyt, esu per daug empatiška, įsijaučiu į kitų problemas ir vis galvoju, kuo galėčiau padėti. Nemėgstu girtis, bet iki šiol teko dirbti tik su nuostabiomis gydytojomis, kurios kiekvienu pacientu rūpinasi lyg sau artimu. Todėl kartais savaitgaliais, šventinėmis dienomis ar atostogaujant tenka palaikyti ryšį tiek su gydytojomis, tiek su pacientais. Pacientams atsakau tik tada, kai tikrai niekuo negaliu padėti ir nukreipiu ten, kur padės.
Istorijų, kurių ilgai negalėjau išmesti iš galvos, yra pakankamai daug, tačiau nenorėčiau, kad pacientai jose atpažintų save, todėl neišskirsiu nei vienos.
– Slaugytoja dirbate jau ne vienerius metus. Ar su metais keičiasi požiūris į darbą, pacientus?
– Slaugytoja dirbu jau 28-erius metus. Oi, suskaičiavau ir pati netikiu (šypsosi). Kaip greitai bėga laikas! Nei į darbą, nei į pacientus požiūris nepasikeitė. Gal sakyčiau pacientai tapo įnoringesni, labiau skubantys, paslaugų reikalaujantys čia ir dabar.
– Kai Jus kalbinau apie kasmetinį vaikų sveikatos patikrinimą prieš mokslo metus, buvote užsiminusi, jog kartais net gatvėje sutiktiems vaikams ar jų tėveliams tenka priminti, kad nepamirštų to padaryti. Kas tai? Profesinė liga ar begalinis atsidavimas savo darbui?
– Prigavote... Tikrai nežinau. Jei tai liga, tai jau tikriausiai nepagydoma (juokiasi).
O atsidavimo darbui ir atsakomybės man tikrai netrūksta. Man įprasta viską atlikti kaip dera, iki galo ir laiku. Gal todėl ir primenu vaikams bei jų tėveliams, kad nereikia laukti iki paskutinės dienos. Kaip tik prieš porą dienų prie gimnazijos sutikau moksleivę ir pakviečiau ją skiepytis. Skiepų planas galvoje, tai kodėl nepakvietus?
– Sonata, ar yra dalykų, kurių galbūt pasigendate savo darbe?
– Labiausiai trūksta laiko, kurį turėtume skirti tik pacientui. Yra daug nei gydytojui, nei pacientui nereikalingos dokumentacijos, kuri dažnai prasilenkia su logika. Kartais, tvarkydama paciento kortelę, jaučiuosi lyg dirbčiau su rezonansine baudžiamąja byla. Dar pasigendu pacientų ir valdžios supratimo, pagarbos. Ne slaugytoja ir ne gydytojas kaltas dėl to, kad tenka dirbti dvigubu ar trigubu krūviu. Patikėkite, mes iš visos širdies stengiamės padėti, suspėti, bet esame tik žmonės... Mes turime po dvi rankas ir kojas, vieną galvą – ne kompiuterį, o para turi tik 24 valandas. Be to, turime savo namus, šeimas, įvairius poreikius, pomėgius bei rūpesčius.
– Ne paslaptis, jog nemažai moterų dirbti slaugytojomis išvyko į užsienį, taip siekdamos daugiau užsidirbti. Jums pačiai nebuvo kilusi tokia mintis? O gal svarstote apie tai?
– Niekada nenorėjau išvykti iš Lietuvos, nebent atostogauti. Čia mano gimtinė, šeima, namai, draugai, man čia gera. Žinoma, iš tokio juokingo atlyginimo sunkoka oriai gyventi, bet humoras man patinka...
Vieną kartą nugirdau, kaip mama draugei sakė, kad užaugino vaikus patriotus – brolis, beje, taip pat gyvena ir dirba Lietuvoje. Tai vis pasvarstau, ar aš patriotė, ar bailė? Palikti viską, ką turi brangiausią, dėl pinigų? Ačiū, bet ne. Be to, esu optimistė, norėčiau tikėti, kad Lietuvos valdžia ateis į protą ir medikų atlyginimai taps adekvatūs jų atliekamam darbui.
– Prieš kelerius metus esate pretendavusi į Metų medicinos darbuotojo titulą, gavote ne vieną padėkos raštą. Kaip manote, kodėl buvote įvertinta?
– Tikriausiai dėl jau minėtų savybių: empatijos, kūrybiškumo, atsakomybės, atsidavimo, supratimo, darbštumo, noro tobulėti.
– Ką Jums reiškia tokie įvertinimai?
– Tai mane įkvepia, motyvuoja ir įpareigoja dirbti dar nuoširdžiau.
– Sonata, ar turite kokių nors profesinių siekių? Jei taip, kokie jie?
– Turiu galimybių ir pasiūlymų kilti karjeros laiptais, bet nesu tikra, ar tikrai to noriu. Kuo aukštesnes pareigas užimi, tuo labiau pasineri į biurokratinį mechanizmą ir labiau tolsti nuo savo tiesioginių slaugytojos pareigų, pacientų bei šeimos.
– Ačiū, Sonata, už nuoširdų ir įdomų pokalbį bei linkiu Jums kuo geriausios kloties!
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
