– Keturmetis Leonardas – visų draugas, visus apeina, aplanko, ir su kaimynais pabendrauja, o Vincukas, kuriam bus aštuoneri metai, labiau ramesnis namisėda, – apie savo sūnus kalba ustukietis Justinas Rauduvė, prieš trejus metus likęs našlys su dviem berniukais.

Rauduvių sodyboje gyvenimas atrodo laisvas, natūralus, tiesiog vyriškas. 

Ekskavatorininku „Žviedroje“ dirbantis Justinas iš pradžių sutiko mus priimti jau vėliau, po darbų: 

– Bet grįžau anksčiau ir pagalvojau, kad iki sutarto laiko bus sunku išsilaikyti tokiems tvarkingiems. 

Tėtis gerai pažįsta savo berniukus, kurie aprodo ūkį, gausybę įvairiausių paukščių. Paskui imasi šaudyti iš lanko. Galiausiai įvyksta tikras vandens pripildytų balionų mūšis. Leonardas ir Vincukas beveik išsimaudo, nusimeta šlapius drabužius ir lauke tipena basom kojytėm… 

– Mes su metais jaunesniu broliu šiame kieme irgi siautėjom, mušdavomės. Dvi vyresnės sesės, galima sakyti, mus ir užaugino. Dar yra jauniausia sesė, kuri gyvena Švedijoje, – Justinas augo dviejų brolių ir trijų sesių šeimoje.

Jis prisimena, kad augo labai savarankiški: 

– Mama buvo medicinos felčerė ir daug dirbo. Po oficialaus darbo reikėjo apvažiuoti kaimo bobutes. Pradžioje – arkliuku, vėliau – automobiliu. Ir savo ūkį turėjo. Tėtis – vairuotojas. Bet tėvai buvo išsiskyrę… 

Jaunas tėtis savo berniukuose mato ir savo vaikystę, ir išdaigas: 

– Aš buvau ramesnis, kaip dabar Vincukas, o Leonardas – kaip mano brolis, smarkuolis, Pasvalyje lanko „Liepaitės“ darželį. Aš jį ir nuvežu. Vincas Lėvens mokykloje baigia pirmą klasę. Jis daugiau babos vaikas. Kadangi ji dirba Pasvalio poliklinikoje, patogu Vincuką ir į šalia esančią mokyklą nuvežti. 

Justino uošviai taip pat gyvena Ustukiuose, tėvas – vienkiemyje prie Migonių piliakalnio, brolis ir vyresnės seserys – Panevėžyje, o mama mirusi.

Pats ustukietis dirbęs ne vienoje užsienio šalyje, kaip pašmaikštauja, buvo toks valkatos gyvenimas: Anglija, Danija, Suomija, Švedija, Norvegija.

– Taip susiklostė, kad visa mūsų didelė šeima buvo grįžusi, taigi gryčia plyšta. Pasvaly įstojau į savanorius, išėjau į kariuomenę, – prisimena Justinas. – Dirbau Vilniuje statybose ekskavatorininku. Buvo geras gyvenimas, uždirbau pustrečio tūkstančio litų. Tačiau pasiūlė važiuoti į Angliją ir susigundžiau pažiūrėti, kaip ten už jūrų marių. Įsitikinau, kad dar daugiau reikia dirbti ir uždarbis mažesnis. Mirė mano mama, grįžau į Lietuvą. O po pusmečio išvykau į Daniją… 

Dar įsibėgėjant karantinui, Justinas Norvegijoje dirbo pas ūkininką sezonais. Kol uždarė oro uostą ir susisiekimas pasunkėjo. 

Į Norvegiją pas Justiną buvo atvykusi ir žmona Simona su Vincuku, kuris gerai prisimena mamą. 

Kai mamytė išėjo iš gyvenimo, tik mažajam Leonardui buvo pusantrų metukų. Jis klausia, kodėl danguje nemato savo mamos.

– O Vincas nieko neklausia, nors mamą prisimena. Kai norės, tada ir pasikalbėsim, – tėtis vyriškai santūrus, emocijų nelieja ir pokalbiai su sūnumis rutuliojasi natūraliai. – Dar ruošiausi išvažiuoti į Norvegiją, kai Simona mirė…

2020 metais Justinas visiškai grįžo į Lietuvą, su Vincu ir Leonardu gyvena Ustukiuose savo tėviškės sodyboje, uždarojoje akcinėje bendrovėje „Žviedra“ dirba ekskavatorininku, turi ir savo ūkį: 

– Keliuosi šeštą valandą ir apeinu ūkį. Turim daug įvairių paukščių, keturiasdešimt galvų. Perinam inkubatoriuje. Auginam ir dėl grožio – pentardų, šilkinių, o „Ayam Cemani“ veislės vištos visos juodos – ne tik plunksnos, bet ir oda… Paupy užsisodinau smidrų lauką, nepagalvojau, kad bus tiek darbo. Atvažiuoja seserys paravėti. Kai su atžalomis suvažiuoja brolis ir sesės, jau ir dešimt mūsų vaikų. Ir vėl plyšta tėviškės gryčia…

Nors savaitgalį Justinui nereikia į darbą, tačiau laukia rūpesčiai savo ūkyje: 

– Be to, ir vakare po darbo žmonės prašo mažesniuoju ekskavatoriumi vis ką nors iškasti. Bet tai darau daugiau iš draugiškumo, nes turiu gerai mokamą darbą, žemės, taigi dar truputį ūkininkauju. 

Darbas ekskavatoriumi irgi aplinkui sukasi – Pasvalio, Biržų rajonuose. 

– Pastaruoju metu kasiau Parovėjoje, dabar keturias dienas teko padirbėti Raubonių karšykloje, – atskleidžia Justinas. 

O kada suspėja savo berniukams valgyti pagaminti? Ką virs, tarkim, šiandien vakarienei? Gal turi mėgstamiausią patiekalą? 

– Jau yra vakarienė iš „Maximos“. Mėgstamiausia – mėsytė ant pagaliuko, – tėtis išduoda, kad tai keptos vištų blauzdelės. – Bet aš ir pats moku gaminti, nesu jau toks visai… Dabar – praustis, valgyti ir dešimtą valandą vaikai turėtų eiti miegoti. O rytą prieš septintą valandą savo jaunimą žadinu. Lenktyniauja, kuris pirmas apsirengs…