Vabalninko miestelyje gyvenanti Ona Jarmalavičienė balandžio 4 dieną savo 80 metų jubiliejų šventė tik su sutuoktiniu Valdu. Atskirai gyvenančios dukterys ir anūkės mamą ir senelę galėjo pasveikinti tik telefonu. Panašu, kad ir per Motinos dieną dar neteks visiems susitikti – kol kas tokį gyvenimą diktuoja „ponia korona“.

Bet kai jau susitiks su savo artimaisiais, ponia Onutė iškart keps antį ar vištą. Sako, bus didelė šventė. Nors ir dabar yra ką švęsti – vaikų gyvenimai klostosi taip, kaip ji norėjo ir planavo.

Užaugino savo seserį

Ona – tikra vabalninkietė. Jos tėčio Kosto Veiždžiūno gimtinė - Šalnių kaimas. Mama Ona Šukytė – iš Deikiškių kaimo. Šeimoje augo trys dukros – Janina, Ona ir Gražina.

Ponia Onutė sako, kad tėvelis buvo geras meistras. Vienos rankos jis buvo netekęs – teko amputuoti dėl kilusio kraujo užkrėtimo. Tačiau su viena ranka jis atlikdavo visus darbus.

Mamytė Salamiestyje buvo baigusi mergaičių žemės ūkio mokyklą. Anot Onutės, tai buvo labai protinga moteris, savo vaikus daug ko išmokiusi, ypač darbštumo.

Motina sirgo išsėtine skleroze. Anais laikais nebuvo tokių vaistų, kurie pristabdytų ligos eigą, todėl ši progresavo labai greitai.

„Mamytė verkdavo, kad mums niekuo negali padėti. Gerai, kad tėtė buvo labai geras“, - prisiminimais dalijasi Ona.

Anot jos, vaikams augant nebuvę tokių žodžių kaip „negaliu“. Ką tėtė pasakė, tą vaikai ir darydavo.

Tėvas buvo neturtingas žmogus, bet varguolių „globėjos“ komunistų partijos nekentė ir jos narių nemėgo. Žmogus jautė skriaudą - kolūkis paėmė jo iš mamos paveldėtus 3,5 hektaro. Tėvas taip supykęs, kad atsisakęs stoti į kolūkį. Jis gamino statines, peilius, tekino rites, ėmėsi kailių išdirbimo. Onutei atrodė, kad nebuvo tokio darbo, kurio nebūtų galėjęs atlikti jos tėvelis.

Dėl motinos ligos vyresnėlėms mergaitėms teko prižiūrėti ką tik gimusią savo sesutę. Kiti žmonės stebėdavęsi, kad „vaikai vaiką mazgoja“.

Abiejų mergaičių, atstojusių daugeliu atvejų motiną, prižiūrėta sesytė išaugo. Dabar ji gyvena Bolivijoje.

Dukras mokė dirbti visus darbus

Ona Jarmalavičienė pasakojo, kad svajojo būti zoologe. Ji su pirmąja laida baigė Vabalninko žemės ūkio mokyklą. Dėstytojai merginai rekomendavo rinktis aukštojo mokslo studijas.

Grįžusi į namus ji pasidžiaugė tėveliui, o šis paklausė, ar ji studijoms lašinių turinti. Dukra suprato, kad tiesiog nebus, iš ko mokytis. Teko ieškotis darbo.

Iš pradžių ji pagal paskyrimą dirbo Pakruojo rajone. Tačiau mamytė sirgo, buvo neramu, kad bėdai esant negalės jos į pagalbą prisikviesti.

Tuomet Onutės tėtis parašė pareiškimą – kadangi žmona buvo pirmosios grupės invalidė, paprašė dukrą atleisti nuo privalomo paskyrimo atidirbti.

Onai leido grįžti į namus. Kad būtų arčiau saviškių, įsidarbino Kupiškio rajono „Švyturio“ kolūkyje zootechnike ir kolūkio pirmininko pavaduotoja.

Dirbdama čia ji sutiko ir būsimąjį sutuoktinį Vidą Pajarską.

„Berniokas privertė mane už jo tekėti. Grasino nusižudyti, jei netekėsiu. Ištekėjau. Bet po to vis vien padarė tai, kuo grasino“, - skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.

Vyras trejiems metams buvo išvykęs mokytis į Vilnių. Jauna moteris su dukra grįžo į Vabalninką, dirbo kepyklos vedėja.

„Šaukiau, kad nemoku dirbti tokio darbo, bet man pasakė – norėsi valgyti, sugebėsi. Ir dirbau“, - kalbėjo moteris.

Grįžus iš studijų sutuoktiniui šeima vėl išvyko į Kupiškį, tačiau neilgam.

Tuo metu, kai teko laidoti vyrą, Onai buvo 28 metai. Liko su dviem mažomis dukrelėmis ant rankų. Danutė gimė 1961 metais, Loreta 1967 – aisiais. Mažoji buvo ligoniukė, ji turėjo širdies ydą.

Po vyro mirties Ona grįžo pas tėvelį. Mama jau buvo mirusi. Jauna našlė įsidarbino Vabalninko ligoninės skalbykloje.

Onutė sako, kad Vabalninko apylinkėse turbūt nėra laukų, kur jai nebūtų tekę dirbti. Pinigų trūko, moteris gaudavo kas mėnesį 39 rublius už dukras netekus maitintojo. O mergaitėms reikėjo visko – batelių, uniformos.

„Mergaitėms taip pat teko dirbti. Man irgi įtarė išsėtinę sklerozę. Bijojau numirti, kad vaikai neliktų našlaičiai.

Mokiau dukras visų darbų, kad vėliau nebūtų pastumdėlės. Niekur neleisdavau, jos mane net „gestapu“ pavadindavo.

Bet dabar dukros pripažįsta, kad jas gerai išauklėjau. Jų namai švarūs, tvarkingi, viskas išblizginta“, - pasakojo Ona.

Aplanko sesers kapelį

Su antruoju vyru Ričardu Korsaku moteris buvo pažįstama nuo mokyklos laikų. Jis paprašė name, kur Ona gyveno, išnuomoti kambarį. Moteris įleido – sako, „vis kapeika į priekį“.

Tačiau miestelio moterys pradėjo kalbėti, kad nespėjusi likti našle ji esą susiradusi kitą draugą.

R. Korsakas vieną dieną grįžęs iš darbo ėmė ir pasiūlė Onai „susirašyti dėl akių“.

Tą ir padarė. Kartu su juo išgyveno septyniolika metų.

Sutuoktiniams gimė dukrytė Ričardutė. Deja, ji susirgo spinduline liga. Paaiškėjo, kad šią nelaimę lėmė vyro tarnystė sovietinės kariuomenės raketų dalinyje.

Dukrytė mirė sulaukusi aštuonerių metų. Apie tai moteris sako iki šiol negalinti kalbėti – skausmas esantis per didelis...

Seserys ir šiandien per kiekvieną Ričardutės gimtadienį atvažiuoja aplankyti jos kapelį.

Vyras irgi mirė būdamas vos 52 metų nuo plaučių vėžio.

Norėjo, kad ištekėtų už dėdytės

Taip gyvenimas susiklostė, kad Ona po kiek laiko susitiko savo pirmojo vyro pusbrolį Valdą Jarmalavičių. Abu susituokė ir šliūbą paėmė. Pašnekovė net stebisi, kai paskaičiuoja, kad su juo kartu jau 30 metų...

„Susituokėme senatvėje. Bet labai geras žmogus, gera gyventi. Yra dirbęs tolimojo plaukiojimo laivo kapitonu, vėliau – kariniame laive. Tačiau vienu metu jo mama pradėjo verkti dėl sūnaus ir jis liko Lietuvoje“, - pasakoja O. Jarmalavičienė.

Sutuoktinis įsidarbino Vabalninko ligoninėje kūriku, čia abu dirbo iki pensijos.

Ona pasakojo, kad dukterys į mamos gyvenimą atėjusius vyrus priėmė labai lengvai.

Ypač norėjo, kad ji už dėdytės Valdo ištekėtų. Šis joms iki šiol pats geriausias pasaulyje.

Vyro sūnus vadina „mamyte“

Didžiausias džiaugsmas Onai Jarmalavičienei – kad jos dukterims gyvenime sekasi. Motinos pastangos išauklėti dukteris nenuėjo vėjais, jos abi baigė aukštąsias mokyklas.

Danutė turi įmonę, dirba pieno kombinate Telšiuose. Loreta daug metų dirba Panevėžio pieno kombinate.

Senolė džiaugiasi ir savo keturiomis suaugusiomis anūkėmis. Visos baigė aukštuosius mokslus, dirba.

Ekonomistė Rūta ir finansininkė Agnutė jau susituokusios. Ekonomiką baigusi Gintarė ir mediciną studijavusi Ievutė kol kas šeimų dar nespėjo sukurti.

„Džiaugiuosi, kad dukros ir anūkės nei paleistuvės, nei alkoholikės, ir mokslus baigusios, ir gyvenimus susitvarkiusios“, - džiaugiasi senolė.

Neseniai ji sulaukė džiugios žinios - pakvietimo į anūkės Ievutės vestuves. Ji sako anūkei linkinti paties geriausio, tačiau vestuvėse nedalyvausianti. Sako, nenori jauniems trukdyti linksmintis, nes jos pačios sveikata „nebe ta“.

Ona džiaugiasi nuolat palaikomu glaudžiu ryšiu su dukromis ir anūkėmis. Tačiau į jų gyvenimus sako nesikišanti.

Vienintelis patarimas, kurį mama nuolat kartodavo ir kuris buvo jai labai svarbus, buvo tas, kad jos baigtų aukštąjį mokslą. Ko jai pačiai nebuvo lemta, troško dukroms. Troškimai išsipildę su kaupu.

Beje, dar vienas žmogus Oną šaukia „mamyte“ – tai vyro Valdo sūnus Laimutis.

Kad liktų taip, kaip yra

„Nebuvau stebuklinga mama. Stengdavausi, kad vaikai būtų pavalgę, apsivilkę, apsiavę. Savęs nežiūrėjau, svarbu, kad tik vaikams būtų“, - pasakoja senolė.

Ona sako, kad kai dukterys tuokėsi, pinigų joms duoti neturėjo. Bet abiem supirko kraitį. Jos pasogai gavo antklodžių, užvalkalų, staltiesių – viską, ko reikia gyvenimo pradžiai.

Abiejų dukterų šeimos gyvena labai gražiai. Prasigyveno, namelius pasistatė.

Anūkei sutuoktuvių proga ji sakė palinkėsianti ilgo gyvenimo ir būti sveikai. To paties linkinti ir visiems savo vaikams. Kad liktų taip, kaip šiuo metu jų gyvenime yra.

Nes tai, ką šiandien visi turi, anot ponios Onutės, ir yra svarbiausia.

Jurgita Morkūnienė