Moteriškų kepurių mados išgyveno pakilimų ir nuosmukių etapus, jos keitė formas, dydžius, medžiagas ir papuošimus, bet skrybėlės ir skrybėlaitės išliko nuostabus bei elegantiškas moteriškas galvos apdangalas. Šiandien „Šiaurės rytai“ kalbasi su viena iš galvos apdangalų kūrėjų biržiete Eleonora Petrušauskiene.

Niekas dabar nepasakys, kada žmogus pirmą kartą pridengė gyvūno kailio atraiža savo galvą, norėdamas apsisaugoti nuo saulės, vėjo ar šalčio. Jau olų piešiniuose, raižytuose 8000 – 4000 metų prieš Kristų, pavaizduoti žmonės su galvos apdangalais, o Kretos saloje surastos degto molio moteriškos skulptūros, dėvinčios kelių formų skrybėles. Šioms skulptūroms apie 3500 metų.

Šventas Paulius viename iš laiškų korintiečiams sakė, kad moterys turi pridengti savo plaukus besimelsdamos. Krikščionių moterys viduramžiais plaukus slėpdavo po šydais, vualiais, skarelėmis ar gaubtuvais. XVI amžiuje skrybėlaitės pasirodė karalių rūmuose, tapo čia populiarios. Tuo metu prasidėjo moteriškų galvos apdangalų dizaino atskirtis nuo vyriškos mados, moterys išsikovojo teisę kurti savarankišką ir savitą šių aksesuarų liniją.

Per tuos amžius iki mūsų laikų moteriškos kepurės išgyveno pakilimų ir nuosmukių etapus, jos keitė formas, dydžius, medžiagas ir papuošimus, bet skrybėlės ir skrybėlaitės išliko nuostabus bei elegantiškas moteriškas galvos apdangalas.

Mums teko nelaimė išgyventi vulgarų darbininkų ir valstiečių diktatūros laikotarpį, kurio ideologija niekino šį galvos apdangalą ar puošmeną – kaip buržuazinį reliktą. Sovietinei moteriai nederėjo puoštis, juk jos vieta - prie staklių gamykloje, kolūkio fermoje ar stalo kontoroje. Buvo laikoma, kad skarelė arba beretė – vienintelis tinkamas socializmo epochos moters galvos apdangalas.

Tą nykų laikmetį menančios Biržų ponios ir pasiūlė pasikalbėti su moterimi, kuri sovietinės pilkumos metais jas puošdavo spalvingomis ir elegantiškomis skrybėlaitėmis ar kepuraitėmis, kailinėmis apykaklėmis ar manto ir garsėjo kaip geriausia šių aksesuarų siuvėja Biržuose.

„Niekam dabar kailinių apykaklių ir skrybėlių nebereikia – kur tu su jomis per tokį lietų eisi? Tinkamo oro tokiems rūbams dėvėti nebėra. Dabar tik striukės ir lietsargiai beliko“, – šypsosi svečią pasitikdama ponia Eleonora Petrušauskienė, daugiau kaip tris gyvenimo dešimtmečius atidavusi siuvėjos darbui. Jaunatviška ir energinga, su akyse žibančiomis nenuoramos kibirkštėlėmis – tokia yra ponia Eleonora, kuri kovą švęs savo aštuoniasdešimtą jubiliejų.

Gyvena tėvų name

„Aš – visiška biržietė, čia gyveno mano tėvai, tai mano pasoginis namas. Tėvai – Kazimieras ir Emilija Mieženskai. Šeimoje buvome trys vaikai – aš ir broliai Leonas bei Jonas. Dabar liko tik brolis Leonas“, - apie šeimą kalba Eleonora.

Baigusi Biržų II vidurinės mokyklos septynias klases, moteris pradėjo mokytis siuvėjos amato. „Nuo mažens, kai mane klausdavo, kuo būsiu, atsakydavau, kad siuvėja. Mokiausi siūti pas tokią vietinę siuvėją, bobutę. Jokių proftechninių mokyklų tada čia nebuvo, o kažkur kitur važiuoti net mintis nekilo“, - sakė E. Petrušauskienė.

Suvedė pomėgiai

Pažintis su būsimu vyru prasidėjo nuo meno saviveiklos. „Šokau kultūros namuose tautinius šokius, o mano būsimasis vyras Jonas grojo kapeloje. Nuvažiavo šie Biržų kolektyvai į Panevėžį ir apžiūroje laimėjo pirmąją vietą. Parvažiavome namo, o tuometinis kultūros namų direktorius Vytautas Kriaučiūnas nieko į namus neišleido, surengė balių. Taip ir susipažinome. Jauna ištekėjau, vos 18 metų sulaukusi.

Matyt, labai bijojau sena merga likti“, - juokiasi Eleonora. Pirmoji gimė dukra Irma, po poros metų – sūnus Alis. Kai vaikai kiek paaugo, prasidėjo Eleonoros darbinė karjera.

„Pradėjau dirbti konduktore Biržų autokolonoje, ji neseniai buvo susikūrusi, ir ten mano vyras dirbo. Direktorius Karosas sutiko priimti, jei eisiu jų chore dainuoti. Mat tada visos įstaigos chorus turėjo. Trejus metus atidirbau konduktore, o tuomet atsirado laisva vieta siuvykloje, pas Strautniką. Jis buvo vedėjas“, - prisimena pašnekovė.

Nuo siuvyklos iki madų atelje

Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvykla tuomet buvo įsikūrusi tame pastate, kur dabar veikia Biržų kredito unija. Siuvykloje Eleonorai teko įvairūs darbai.

„Pradžioje teko siūti viską, ką skirdavo, – suknutes, kitus rūbus. Vėliau kartu dirbti pasikvietė kepurių meistrė Aldutė Šatienė – ji buvo mano mokytoja. Dirbdavome dviem pamainomis – vieną dieną dirbi nuo ryto, kitą – po pietų iki vakaro. Taip ir išdirbau siuvykloje 20 metų. Per tą laiką išsikraustėme į naujus rūmus prie J. Janonio aikštės. Kol buvome čia, tai vadinomės siuvykla, o kai nusikraustėme į naujas patalpas – tapome madų ateljė“, - linksmai juokiasi pašnekovė.

Anot moters, jai teko siūti ir kitus drabužius – sukneles, mergaičių mokyklines uniformas ar prijuostes, nes vien kepurių užsakymų nepakako.

„Už mergaitės mokyklinės uniformos prijuostės pasiuvimą mokėdavo 75 kapeikas, siuvėjai tekdavo vos 20 kapeikų.

Įsivaizduojate, kiek tų prijuosčių reikėdavo pasiūti, kad nors 70 rublių atlyginimą per mėnesį užsidirbtum. Darbo buvo daug, visas Biržų mokines apsiūti reikėjo. Net sekmadieniais kartais dirbdavome. Prieš rugsėjį tai varydavome nuo ankstyvo ryto iki nakties, niekas valandų nebeskaičiavo. Meistrė, būdavo, prašo: „Moterys, žiūrėkite, pasistenkite neperviršyti plano“.

Kur ten, visoms pinigų reikia, viršijam planą kone dvigubai. Žiūrėk, kitą mėnesį planas jau ir pakeltas“, - pasakojo E. Petrušauskienė.

Eleonora neslepia, kad siuvėjos siūdavo ne tik pagal oficialius užsakymus. „Buvo tokių dalykų, kur negalėjai imti pinigų, po blatu reikėjo pasiūti. Jei pardavėjai ką nors pasiuvai, tai žinai, kad gausi iš po prekystalio kažką sau. Juk nieko gero pirkti nebuvo, kažką gauti buvo galima tik principu „aš tau – tu man“.

Anot moters, siuvykloje dirbo daug žmonių. Buvo darbo specializacija - kas kelnes, kas kostiumus, kas paltus, sukneles ar vaikiškus drabužius siūdavo. „Mūsų kambarys buvo labai draugiškas, kaip viena šeima. Dabar susitinkame, tai lyg giminės jaučiamės. O čia mes visos - gražios ir jaunos“, - rodydama bendradarbių nuotrauką sakė Eleonora.

Iš madų ateljė į Karolio Požėlos kolūkio Obelaukių kailių siuvimo cechą E. Petrušauskienę išviliojo tuometinis jo viršininkas Viktoras Kurganovas. „Jis buvo su mano vyru pažįstami, apie mano darbą siuvykloje Kurganovas žinojo. Dirbau namuose kaip namudininkė. Kolūkio pirmininkas Algirdas Džiūvė sutvarkė, kad trifazį elektros įvadą į namą atvestų. Tada elektra kainavo 4 kapeikas už kilovatvalandę, tai aš per mėnesį 400 kilovatvalandžių prasukdavau. O ką darysi, kepures džiovinant daug energijos reikėjo. O kur dar siuvimo mašinos“, - pasakojo Eleonora.

Kaip gimsta skrybėlės ir kepurės

Ant moters stalo puikuojasi sudėtos jos siūtos moteriškos skrybėlaitės, moteriškos ir vyriškos kailinės kepurės. Ant kito stalo sustatytos medinės galvos apdangalų formos, kurias Eleonora vadina „balvankėmis“.

„Kokia balvankė – tokia kepurė išeina. Aš pati jų negaminau, meistrų vyrų tam buvo“, - sako moteris. Ji rodė, kaip ant formos būdavo gaminama, formuojama ir džiovinama kepurė ar skrybėlaitė. Medinė sudėtingos kepurės forma, ištraukus kaištį, subyra į gabalus tarsi „Lego“ kaladėlė. Anot Eleonoros, kitaip išdžiūvusio ir suformuoto kepurės pagrindo nenuimsi. Paprastesnėms kepurėms formos buvo neardomos. Ausinės vyriškos kepurės siuvimui moteris sako sugaišdavusi apie keturias valandas. „O kaip su moteriškom skrybėlėm būdavo, tai gerai nebeprisimenu. Jei kuri pameluodavo, kad į vestuves skubiai reikia, tai greičiau padarydavome“, - vėl juokiasi Eleonora.

Moteriškas skrybėles dažniausiai gamindavo iš fetro, būdavo užsakymų pasiūti ir iš karakulio.

Ypatingoms klientėms Eleonora turėjo pasigaminusi personalines skrybėlaičių formas.

Moteris rodė vienai garsiai Biržų gydytojai skirta formą. Gydytoja plaukus pindavo į kasą, pagal kasą siuvėja priraikė ir galvos apdangalo formą.

Anot moters, jos siūtas ilgaplaukes audinės kailio kepures labai mėgdavo pirkti rusai. „Siūdavau kepures iš ruonio, audinės kailių, avikailio. Dar teko siūti ir kailines šlepetes – ruonio kailio viršus, o vidpadis - iš avikailio. Pati su dviračiu į Obelaukius medžiagų atsivežti važiuodavau, tempdavau maišelius. Kartais vyras, kai galėdavo, atveždavo“, - pasakojo moteris.

Muzika - visada greta

Eleonoros ir Jono Petrušauskų gyvenime visados buvo muzika. „Balsą aš paveldėjau iš savo mamytės. Ji man pasakojo, kad augo Ageniškio dvare. Sakė, kad kai Ageniškio mergos pradėdavo dainuoti, tai kviesdavo mamytę dainą užvesti. O jai tada kokie 16 metų tebuvo, mergaička dar visai. O balsas tai – oi, koks buvo. Jos uždainuoja, o Liepalotų bernai atsiliepia. Taip ir sueina visi draugėn. O kai visi sueina ir pradeda šokti, tada jau mamytei mergos liepia eiti namo miegoti, jos jau nebereikia“, - pasakojo moteris.

„Dainavau mokyklos chore, kultūros namų šokių ratelyje šokau, Adelės Sadauskienės folkloro ansamblyje „Biržėnai“ ir „Viktorijos“ chore dainavome. Dalyvavome Pasaulio lietuvių dainų šventėje, trijose respublikinėse dainų šventėse, kaimyniniuose miestuose koncertuodavome“, - vardija E. Petrušauskienė.

Jau 10 metų šalia Eleonoros nebėra jos švelniai tėveliu vadinamo vyro Jono. Ištuštėjusius namus rečiau aplanko anūkai ir sūnus - jie gyvena užsienyje. Bet moteris džiaugiasi, kad sulaukė jau antro provaikaičio, kad per šventes artimieji susirenka pas ją į būrį.

„Tik bobutei nekomandavokite, kaip gyventi, kaip kur ką pasidėti ir kas negerai. Baisiai nemėgstu, kai man komandavoja“, - atsisveikinant vėl pašnekovės veidą nutvieskia šypsena ir šelmiškos ugnelės įsižiebia akyse.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"