LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kai rankos gražiais darbais užimtos, tada ir mintys ramios, juolab pavasaris kasdien vis tvirtesniu žingsniu per žemę žengia. Alytiškė Nijolė Stakėnienė šypsosi: ši savaitė prieš Verbų sekmadienį – jos laikas, kai žmonės ieško unikaliais dirbiniais tapusių žolynų – verbų. Alytiškės sukurtos verbos šiemet Kaziuko mugės nepasiekė, bet po pasaulį pasklido, žinoma, ir alytiškių namų ramybę saugos ištisus metus.
Kokia ta dzūkiška verba?
Verbų rišėja N.Stakėnienė šią savaitę savo dirbinius atsinešė į Jazminų turgavietę. Pernai verbomis ji dar prekiavo Kaziuko mugėje Vilniuje, o šiemet karantinas smarkiai koregavo planus.
Tačiau Nijolė nesiskundžia: dešimt jos verbų neseniai iškeliavo į Vokietiją (didžiausias nerimas, kad saugiai adresatą pasiektų), o pernai iš svetur šventėms grįžusiems tautiečiams verbų taip prisireikė, kad ir per Kalėdas teko jas rišti – pandemija velykinius planus iš anksto griovė, visi norėjo apsidrausti.
Nijolė pastebi, kad užsieniečiai pageidauja didelių puošnių Vilniaus kraštui būdingų verbų, tačiau Alytaus krašte tradiciškai jos buvo toli gražu ne tokios įmantrios.
„Dzūkiška verba – kukli, rišu joje augalus, kuriuos augino mūsų tėvai, seneliai, ir mes dabar auginame. Kiekvienas žalumynas savo reikšmę turi: linai saugo namus nuo piktų dvasių, avižos – tai vaikai ir anūkai, rugiai simbolizuoja duonelės gausą, kviečiai – pyragus, o miežiai – tai ir kruopos, ir alutis. Pašventinus verbą šitų gėrybių niekada nestokos namai, nes verba įgauna stebuklingų galių“, – pasakoja meistrė.
Nedidelių kuklių dzūkiškų verbų derinyje – ir kadagio šakelė, nes tai amžino gyvenimo simbolis. Kadagys turi gydomųjų savybių, jo šakelę galima įdėti į arbatą peršalus, liaudišku papročiu spygliukais pabarstyti sėjant augalus, kad geriau dygtų, o vištoms – kad daugiau kiaušinių dėtų.
„Netgi mirusiajam pakišdavo kadagio žolynėlių po pagalve, kad siela lengviau į dangų pakiltų. Verba visada turėjo daug stebuklingų prasmių ir galių, kurios mums, miestiečiams, gal ne tiek aktualios ir žinomos, o juk verba saugo namus nuo piktų dvasių, gaisrų“, – primena pašnekovė.
Pagal tradiciją verbos negalima išmesti – ją reikia sudeginti Pelenų dieną (pirma diena po Užgavėnių), nes namuose saugoma verba sugeria visą neigiamą energiją. Verbą sudeginus, namai išvalomi.
Viršūnėlėje paukštis tupi
„Prisimenu savo vaikystės Verbų sekmadienį. Mes, vaikai, nubėgdavome į mišką, priskindavome kačiukų, žalių bruknienojų. Žiūrint koks pavasaris, bet kartais jau ir kuri kambarinė gėlė žydėdavo, tai ir ją įdėdavome. Visaip stengėmės papuošti savo verbą, o tėtis į švarko kišenėlę šakelę žalumos įsidėdavo. Įmantresnių verbų nerišdavo, nebuvo tokios tradicijos mano gimtajame Pavartėnų kaime, o ir Dzūkijoje visoje nebuvo. Čia tradicija paprastesnė, nepanaši į Vilniaus krašto verbų puošnumą“, – sako pašnekovė.
Pati Nijolė verbas riša jau per dešimt metų ir save vadina savamoksle, nes šio amato pati per save mokėsi, pradžioje dar nebuvo jokių edukacinių programų, mokymų. Nuvažiavusi į Kaziuko mugę, žiūrinėjo, kaip surištos tradicinės Vilniaus krašto verbos, ieškojo savo stiliaus.
Alytiškė meistrė pastebi, kad kiekviena jos sukurta verba yra skirtinga, dviejų vienodų surišti nepavyksta, nors ir kaip to norėtų. Ir žolynai skiriasi, ir meistrės nuotaika kita. Daug eksperimentuoja, pavyzdžiui, vietoje smilgų viršūnėlių ant N.Stakėnienės verbų „išauga“ saulutės, nutūpia paukšteliai, įvairūs baltiški motyvai atsiranda. Nejučia tradicinė verba tampa tūriniu gyvybės medžiu – autoriniu kūriniu, kuriame tradicijai suteikiama nauja raiška.
Nijolė sako, kad pats geriausias jausmas yra tas, kai nuvažiuoji į Kaziuko mugę su tokiomis neįprastomis autorinėmis verbomis, o antrą mugės dieną, žiūrėk, jau net parduoti nebėra ko. Vadinasi, verbos rado savo pirkėją, buvo įvertintos.
Jazminų turgvietėje šią savaitę meistrė už savo verbas prašė nuo 1 iki 10 eurų, o visiems susidomėjusiems dar ir apie į jas sudėtus augalus, jų simboliką mielai pasakojo.
Šiandien situacija tokia, kad savo kūrinių liaudies amatininkams nelabai ir liko kur parduoti – tik po Velykų duris žada vėl atverti dailės salonas „Dzyvai“ (nuo rudens uždarytas dėl karantino ribojimų), o virtuali Kaziuko mugė nelabai patraukli, nes 10 procentų uždarbio nuskaičiuoja.
Žolynus sodyboje džiovina
Verboms rišti alytiškė naudoja apie pusę šimto rūšių augalų, kurių prisirenka savo tėviškės laukuose. Dalį ryškesnių, spalvingesnių, įdomesnių formų, taip pat javų (rugių, kviečių, miežių, avižų) šeima užsiaugina patys.
N.Stakėnienės vyras Vidmantas – taip pat liaudies amatų meistras, jis riša sodus, kuriems reikia šiaudų, o varpos lieka verboms. Šiaudinius sodus pagyvina ir Nijolės kuriami žolynų paukšteliai.
Augalų rinkimas ir džiovinimas – kantrybės reikalaujantis darbas, kuris trunka nuo ankstyvo pavasario iki žiemos pradžios. Stakėnų šeima turi sodybą, kurioje visus surinktus augalus, surištus puokštelėmis, Nijolė ir džiovina daržinėje tamsoje, kad geriau spalvas išlaikytų.
„Verbas pradedu rišti po Naujųjų metų, tai sausį man ir prasideda pavasaris, vos pora mėnesių – ir Kaziuko mugė, reikia pasiruošti. Iki tol rudenį darau Vėlinių kompozicijas, Advento ir kalėdinius vainikus. Ištisus metus nerišu verbų, nes naudoju tik šviežiai sudžiovintus augalus. Ilgiau pastovėję jie išblunka, praranda savo spalvas ir grožį, o man norisi, kad verbos būtų gražios, patinka natūralios“, – pasakoja meistrė, gamtoje atrandanti tiek spalvų, kad ir dažų nereikia.
Kiekvienoje alytiškės verboje galima rasti vis kitokių augalų, labai tinka javų varpos, motiejukai, katpėdėlės, šlamučiai. Įvairius augalius galima sukomponuoti į daugybę vis kitokių kompozicijų. Didelei apie 80 cm aukščio verbai surišti gali prireikti pusdienio, mažesnes verbas suriša per 1–3 valandas. Maždaug pusę šio laiko užtrunka pasiruošimas: reikia atrinkti vienodo ilgio varpas, panašaus dydžio žiedelius, nudrožti pagaliuką, pasiruošti tinkamą siūlą.
„Storas siūlas negražiai atrodo, o plonas gali nutrūkti. Geriausias yra lininis. Dar nuo seno galioja paprotys, kad, nešant verbą šventinti, reikia aprišti ją raudonu vilnoniu siūlu. Atsiradus kokiam kūno sopuliui, paskui galima aprišti tą vietą šventintu siūlu, ir skausmas praeis“, – sako meistrė.
Šiaudinė kryždirbystė nustebino italus
„Vadinu juos „žolynukais“. Juos pirmiausia Kaziuko mugėse išpirkdavo – dekoratyvinis elementas iš šiaudų, bet turi gilią prasmę“, – taip apie savo kuriamas kompozicijas iš šieno, kurios daugeliui žmonių labai patinka, sako autorė.
Jau surengtos ir kelios šių darbų parodos. Viena iš jų – Italijoje, Milane, parodos tema buvo kryždirbystė – į ją atrinko ir alytiškės kūrinius.
Šių N.Stakėnienės kūrinių unikalumas – kryžiaus motyvas atsiranda visai netikėtoje šiaudų technikoje, labai dera su savo forma ‚sunkia“ kryždirbyste, tarsi ją „palengvina“. Šiems darbams irgi naudojama augalinė medžiaga, tačiau interpretacija jau visai kitokia.
„Verbos – labai specifinis menas, nes jų laikas vos savaitė per metus. Gal todėl ir užsiimančių šiuo amatu nėra daug, mokinių nelabai turiu, rimtai riša verbas tik viena Jolanta Sabonienė, jos parodą Pirmojo Alytaus bibliotekoje galite pažiūrėti autorės feisbuko profilyje“, – sako N.Stakėnienė. Tikėkimės, kad šią vasarą meistrę sutiksime ir Žolinės atlaiduose Pivašiūnuose, kuriems ji riša augalų puokšteles iš tradicinių septynių augalų.
Tačiau net jei Žolinės atlaidų nebus dėl karantino ribojimų, alytiškė tikrai ras užsiėmimų, nes sodyboje dar augina lauko sukulentus, šilokus, šilropes ir kartu su dukra kuria jų floristines kompozicijas.
Netrukus ir tas metas, tai reikės naujus žolynus pradėti džiovinti, taip ir sukasi laiko ratas, kurį, bent jau Nijolės kasdienybėje ir kūryboje, įprasmina augalai ir fantazija, gamtos medžiagas ir liaudies amatų paveldą paverčianti vis nauja forma, kuri puikiai randa sau pritaikymą šiuolaikiniame interjere, ir neleidžia pamiršti senųjų tradicijų.
