Kovo 11-osios išvakarėse Kazimierą Lukauskienę, vieną iš vyriausių Vėžaičių seniūnijos senjorų, su garbinga sukaktimi širdingai pasveikino seserys, vaikai, anūkai ir kiti artimieji. Jos gimimo diena prieš 95-erius metus nedaug nutolusi nuo šv. Kazimiero šventės, o jau 30 metų ją švenčia Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Guvi, puikios atminties, skaidraus mąstymo vėžaitiškė domisi ne tik artimųjų, bet ir Lietuvos gyvenimu. Ji tik neseniai ištarė, jog pradėjo senti.

Sukaktį – su malda

Kovo 11-ąją prieš 30 metų K. Lukauskienė puikiai prisimena. „Tą dieną su vyresniaisiais anūkais Dariumi ir Jurgita ėjau į Vėžaičių bažnyčią. Pasakojau jiems, ką man reiškia laisva Lietuva su plazdančia trispalve ir prašiau jų nepamiršti šios istorinės dienos. Mano vyro tėvus, brolį sušaudė stribai – visą sovietmetį buvome tarsi po didinamuoju stiklu“, – dėstė sukaktuvininkė.

K. Lukauskienė dažnai sap­nuose, mintyse grįžta į savo tėviškę Pažvelsio kaime. Nepriklausomybės metais su seserimis atstatė kryžių: anuomet jis stūksojo prie namų apsodintas gėlėmis, aptvertas tvorele. Dabar per buvusį kiemą nutiestas kelias. „Tėviškę aplankau, kai organizuojami giminių susitikimai. Gera ten sugrįžti: iš naujo pajuntu namų kvapus, kurie laikui bėgant stiprėja“, – kalbėjo senjora.

Gilios senatvės sulaukusi Kazimiera turi dvi seseris: Stasė Pakamorienė (85 m.) gyvena Vėžaičiuose, o Elena Karbauskienė (89 m.) – Lapiuose. Šventiniame susibūrime taip pat dalyvavo sūnūs Albertas ir Benediktas, dukra Elena su šeimomis. „Jie padovanojo man 6 anūkus, o šie – 8 proanūkius, – šypsojosi pašnekovė. – Gera turėti didelę šeimą.“

Nuoširdų tikėjimą išsaugojusios sukaktuvininkės gimtadienio šventę susirinkusieji pradėjo malda. Visam gyvenimui tėveliai įskiepijo šią tradiciją. „Į bažnyčią eidavome kiekvieną sekmadienį kaip į didžiausią šventę – tai būdavo atokvėpis po darbų, galimybė susitikti su draugais, giminėmis“, – dėstė sukaktuvininkė. Ir dabar palankiu oru vaikai ją nuveža į Mikoliškių ar Vėžaičių bažnyčią, namuose taip pat meldžiasi, kalba rožinį, klausosi Mišių.

Meilė augina sparnus

Pasiteiravus K. Lukauskienės apie šviesiausią dieną jos nelengvame, kupiname skaudulių gyvenime, jos akys sužibo. „Vestuvių diena, kai ištariau „taip“. Labai mylėjau savo būsimą vyrą“, – neslėpė sentimentų ji. „Meilė augina sparnus“, – paantrino marti Vilija. Kazimiera iki šiol prisimena savo vestuves su smagiais šokiais, kad net po mėnesio tėvų kieme žolė nesužėlė. „Povestuvinių kelionių tuomet nebūdavo – tik pasivaikščiojome Pažvelsio kalneliais, – šyptelėjo pašnekovė. – Abu su vyru buvome neturtingi – viską susikūrėme patys. Jis – statybininkas, aš dirbau sarge, gyvenome ūkiškai. Vėžaičiuose pasistatėme namą. Džiaugiuosi, kad spėjome auksines vestuves atšvęsti – jau 17 metų esu našlė.“ K. Lukauskienė iki šiol nepamiršo savo svajonės – kaip norėjo būti mokytoja... Tėvai žadėjo leisti mokytis į Kulius, bet užėjo karas, sugriovęs likimus.

Pakartotas krikšto vardas

K. Lukauskienė susilaukė keturių vaikų. „Vyriausiąjį vyro garbei pavadinome Benediktu. Su antruoju sūnumi Albertu jie buvo neišskiriami. Bet į Vėžaičių mokyklos pirmąją klasę Benediktas nuėjo tik šešias dienas – pėsčiųjų perėjoje pervažiavo sunkvežimis. Tai buvo juodžiausia diena mano gyvenime. Tris mėnesius sapnavau savo vaikelį. Jis ateidavo, pasisodindavau ant kelių ir kalbėdavomės... Klausdavau, ar nori, kad užsakyčiau Mišias, o jis tik gūžčiojo pečiais. Po to nebeatėjo. Tik žvelgia į mane kasdien iš nuotraukos nuo sienos“, – ne be liūdesio kalbėjo vėžaitiškė. Ji sakė, kad sūnus Albertas labai išgyveno šią netektį: kapinėse apsikabindavo paminklą ir raudodavo. Kai šeima susilaukė trečio sūnaus, Albertas paprašė jį pavadinti Benediktu. K. Lukauskienė Dievui dėkojo ir už dukrą Eleną, pas kurią gyvena, kuri ja rūpinasi.

„Dabar visas mano gyvenimas – laisvalaikis. Žiūriu televizijos laidas, mezgu, kai nusibosta, pasiuvu, paskaitau maldaknygę, „Bangą“ – akinių man nereikia. Neatsisakau pasaugoti proanūkius“, – atskleidė pašnekovė. Ji turi savo nuomonę apie išplitusį koronavirusą. „Dievulis suvarė visus į namus ir liepė susidėlioti savo mintis. Ir dar galvoju, kad tas užkratas gali būti paleistas – savaime neatsirado. Kažkam tai dideli pinigai – šiais laikais žmonės dėl jų daug ką padaro“, – samprotavo ilgaamžė.

Už tai, kad sulaukė garbaus amžiaus, dėkinga genams – senelis buvęs ilgaamžis. Ji atskleidė turinti savo dienos režimą, valgymo grafiką, geria gydytojų nuo senatvės išrašytus vaistus.

Virginija LAPIENĖ