Vis kartojame, kaip gera žurnalistams sulaukti nuoširdaus skambučio su pasiūlymu pakalbinti draugišką kaimyną, energingą močiutę ar pažįstamą, kurio gyvenimo istorija nekasdienė. Šįkart visa tai – viename asmenyje. Manikūnuose susipažinome su Marija Nakvosiene. Gegužės pradžioje su gausiu artimųjų būriu ji atšventė aštuoniasdešimt penktąjį jubiliejų. Bet sau tiek metų neduotų… Energinga moteris – mordvių kilmės. Prieš daug metų gimtajame Sibire susipažino su zvanagaliečiu Antanu ir jos širdies namai tapo Lietuva.

Mordvė, pamilusi Lietuvą 

Tik įsiklausęs į Marijos akcentą, gali suprasti, jog ji ne gryna manikūnietė. Na, ir gal dar ugningas temperamentas išduoda nelietuvišką kilmę… Marija Gaskina gimė Sibire, Barnaule (Altajaus krašte), šalia tolimojo Novosibirsko. Ji – mordvė. 

Marijos tėvai, kaip ir kiti to krašto senoliai, dar šnekėjo sava, mordvių kalba. Ji pati ją jau tik suprato. XIX–XX amžiuje mordviai neišvengė rusinimo, galiausiai Mordovija tapo Rusijos federacijos dalimi. Bet ruse Marija savęs nelaiko. Neseniai baigė galioti pasas ir migracijos tarnyboje klausė – ar įrašyti Rusijos tautybę? Laukelį paliko tuščią. 

Marijos mama kepdavo duoną, tėtis buvo statybininkas ir stalius. Pačiai dirbti teko viską, pasirinkimo tada nebuvo, daugiausia ūkyje. Šeimoje išmoko ir rankdarbių – kryželiu margindavo pagalvėles, apnerdavo paklodes… 

Gimė net devynių vaikų šeimoje, tačiau iš jų užaugo tik šeši. Šiandien tebėra viena sesuo Lena, ji gyvena Rusijoje. 2019 metais dar lankėsi Lietuvoje. „Dabar jau viskas…“ – neteko vilties Marija. Seserys dažnai susirašo laiškais. Tik kaskart Marijai plėšo širdį. Nors gimė toje pačioje šeimoje ir venomis teka tas pats kraujas, pasaulėžiūrą kiekviena sukūrė radikaliai skirtingą. Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, jų susirašinėjimai darėsi vis trumpesni. Beliko kalbėti apie pomidorus ir gėles… „Jiems viskas gerai, jie nieko nemato. Jų smegenys išplautos… Atsimerkit, jūs akli ir kurti!“ – su skausmu sušunka Marija ir nusigręžia nusišluostyti akių. Tai viskas, ko ji linki rusams – pamatyti. Besielė sistema priešina pačius artimiausius – seseris, kaimynus, žmones apskritai. Pati Marija paskutinįkart lankėsi gimtinėje prieš dvidešimt trejus metus. Parskridusi į Lietuvą galvojo – bučiuos žemę… 

Antaną nuo Vaškų įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Dvidešimt ketverių Marija persikėlė į Kemerovo sritį, dirbo kareivinių valgykloje. Čia prasidėjo kitas gyvenimo etapas… nes susipažino su zvanagaliečiu Antanu Nakvosu. Dar ir šiandien, tą dieną prisiminusi, nuleidžia akis ir šelmiškai šypsosi.

Traukiniu atvykusi į naują vietą, nežinojo, kur eiti. Į kareivines Gavrilkoje kaip tik ruošėsi ten tarnavęs Antanas – karininkas liepė važiuoti su juo, šis parodysiąs kelią. 

– Žiūriu ir galvoju – koks gražus, kaip mergaitė… Iškart man patiko, – su ugnele akyse pasakoja Marija. Ir žinote, kaip paskui būna – šokiai, pasivaikščiojimai… Nors abu labai skirtingi – „sulipo“, papildė vienas kitą. Energinga mordvė ir ramus lietuvaitis. Su juo būtų į pasaulio kraštą lėkusi. Na, taip ir padarė – 1963 metais jauna šeima apsigyveno Vaškuose, Antano gimtajame krašte. Čia pirmąkart paragavo obuolių, apie kuriuos tik buvo girdėjusi, o gimtinėje neaugo. Jau sūpavo ir pirmąjį vaikelį, dar metukų neturinčią Iriną. 

Vėliau gyveno, koks sutapimas, Nakvosuose. Po kelerių metų – Kalneliškiuose, kur Marija dirbo prie gyvulių. Pakruojyje baigė išsvajotus veterinarijos kursus. Ta sritis ją labai traukė, o ir baltą chalatą taip norėjosi pasimatuoti. Džiaugiasi, kad jos žinioje nemirė nė viena karvė: vis iš pat ryto bėgdavo tikrinti – ar tikrai viskas gerai. Išdirbo veterinare ketvirtį amžiaus. Darbavosi ir vaikų darželyje Namišiuose. Vairuoti išmoko ne tik automobilį, bet ir traktorių bei motociklą. 

Nuo 1980 metų Nakvosų namai – Manikūnuose. Gimė Roma (kurią visi vadina Ramute) – kartu su mama mane pasitikusi sodyboje, Alvydas, Fiodoras, Aušra. Laimė, visi jie – netoli gimtojo krašto, o sūnūs gyvena kartu ir padeda mamai. 

Giminėje galioja nerašyta auksinė taisyklė – per močiutės jubiliejų susirenka visa šeimyna. Kaip gera kaskart matyti, kad būrys vis gausėja… Penki vaikai, dešimt anūkų ir pakeliui į šį pasaulį jau septintas proanūkis – tai Marytės turtas: 

– Man pati didžiausia laimė, kai suvažiuoja vaikai, anūkai. Kad jie visi geri, – švelniai šypsosi. – Negaliu, man ašaros bėga… – vos prabilusi apie artimuosius, susigraudina iš džiaugsmo. O Antano tarp gyvųjų jau nėra trisdešimt penkerius metus, bet Marijos ir jų vaikų širdyje vieta jam – amžina. 

Pasvalio krašte jautėsi kaip sava 

Pase užrašyta – Marija Nakvosas, bet tokia pavardės forma jos niekas nevadina. O ir pačiai labiau patinka lietuviškai… Lietuvą Marija labai pamilo, yra dėkinga už tai, kad kelyje sutiko labai gerus žmones. Nors ir atvyko iš Sibiro – krašto, kuris mums siejasi su tautos genocidu… Visgi niekas Marijos nevadino svetimšale ir piktai nežiūrėjo. Tik rusiškai tuo metu čia niekas nesisveikino – prisiminimai dar atsidavė krauju. Moteris įsitikinusi – jei pats geruoju, ir aplinkiniai geri. Su pagalba per metus išmoko lietuviškai ir jautėsi priimta kaip sava. Vardija manikūniečius ir kaimynus, jai gyvenime padėjusius – reikėtų atskiro teksto jiems aprašyti.

Geros sveikatos paslaptis – neskūpėti džiaugsmo! 

– Ar pasakytum, kad man aštuoniasdešimt penkeri metai? – tiesiai klausia Marija. Ir išties, nepasakyčiau… O ir pati jaučiasi dešimčia ar net dvidešimčia metų jaunesnė. Jei tik kartais nesidarytų sunkiau kvėpuoti, lakstytų kaip jauna. Kai buvo jauna, nė vieno šokio pasibuvimuose nepraleisdavo, o ir dabar negali nešokti. Tada ir lazdelės nereikia…

Kur tik gyveno, Marija visada augino gėles. Kai laikė gyvulių, pirmiausia žiedus apžiūrėdavo, o tik paskui – pas karves. Ir šiandien kiekvieną gėlę apeina. Ypač džiaugiasi rožių darželiu – visas per gimtadienius dovanojo vaikai. Vėliau kartu apžiūrėjome ir išragavome sodo uogas: vyšnias, agrastus, miškines ir juodas avietes… 

Tokių žmonių kaip Marytė visada klausiu – kokia jų paslaptis? Kaip sulaukti garbingo amžiaus ir jaustis gerai? Jos atsakymas – ne išskirtinis, todėl tai turėtų ir kiekvienam iš mūsų šį tą reikšti… 

– Niekada nevaikščioti susiraukus. Su visais būti linksmai, juoktis, džiaugtis… Ir už save, ir už kitą. Nelaikyti savyje sunkumų – išsisakyti, išsikalbėti, – neskūpėti džiaugsmo ir būti laimingiems linki Marytė.