Ar seniai susidomėjote kompozicijų kūrimu?

Tai, kad savo namus reikia puoselėti savo rankomis ir išradingumu, žinau jau seniai. Štai mano namuose vienu metu langus puošė iš vytelių pintos užuolaidos. Tai buvo labai originalu, paprasta, kuklu. Tačiau tąkart mano išgalės neleido investuoti daugiau. Namą statyti pradėjome pardavę kolektyvinio sodo žemę. Turėdami tokias menkas pajamas anuomet pradėjome statybas: dirbome visi. Todėl jaukaus namo įvaizdžiu pradėjau rūpintis pati, o, svarbiausia, to labai norėjau. Juk nenorėdamas nieko nepadarysi.

Kompozicijų kūrimu susidomėjau prieš metus. Ir labai patiko. Imtis šios veiklos mane pastūmėjo aplinka, kurioje gyvenu. Namas kraštinis, teritorija nemaža. Norėjosi papuošti ją kitaip. Žinoma, galbūt įtakos turėjo ir mano charakteris. Kaip pasigaminti lauko vazą man parodė sesuo Danutė, gyvenanti Rokiškyje. Ji pasakė: „Germa, tai labai paprasta". Ir ji pademonstravo procesą. Tačiau iš pradžių, prisipažinsiu, buvo dvejonių: galbūt nesugebėsiu, gal ne metas, turiu ir kitokių užsiėmimų... Tačiau begalinis noras išmokti nugalėjo. Kai po dviejų dienų vaza išdžiuvo, ją atvertėme ir pamatėme rezultatą, maloniai nustebau. Žinau, kad daug žmonių moka patys pasigaminti vazas, į kurias įkomponuoja gyvas gėles ir pan. Aš norėjau jas kurti kiek kitaip.

Prisipažinsiu: nemyliu žiemos, nes ji skurdi savo spalvomis, todėl nusprendžiau kurti vazas su gėlėmis, kurios žydėtų visus metus.

Tai nėra labai lengva ir paprasta. Galbūt aš neturiu išlavinto skonio, bet pradėjus negalėjau atsitraukti nuo šios veiklos. Užvaldė azartas. Pasikviečiau savo drauges įvertinti pirmųjų mano darbų. Galbūt įtakos tam turėjo ir mano darbas (Germa Meilienė ilgą laiką dirbo „Utenos trikotaže" personalo vadove – aut. past.), tad esu apdovanota lakesniu kalbėjimu ir vaizduote bei nebijau kalbėti tai, kaip jaučiuosi čia ir dabar. Nebijojau kritikos ir sulaukiau teigiamo draugių įvertinimo, kuris man, pradedančiai kurti, buvo labai svarbus ir drąsinantis. Taip pat ne vienas žmogus pagyrė ir paskatino kurti, mat Lietuvoje daugelis tokių kompozicijų kūrėjų dažniausiai daro tik fragmentus. Aš gaminu kompozicijas laukui ir interjerui: vazas ant grindų ir ant stalo.

Mane kurti toliau padrąsino viešnagė Norvegijoje pas dukrą. Jos namuose sukūriau kelias vazas. Viena norvegų šeima, pamačiusi mano kūrybą, taip pat susidomėjo. Tai buvo pirmoji mano darbų kelionė Norvegijoje. Pelniusi įvertinimą sulaukiau pagyrimo, jog lietuvaitės moterys yra išties kūrybingos ir darbščios.

Kokios medžiagos naudojamos šioms iš cemento lietų gėlių kompozicijoms kurti?

Yra pasitaikę atvejų, kai vienas kitas žmogus yra numojęs ranka ir pasakęs, kad neva viskas sukurta iš skudurų. Netiesa. Tam turi būti skirtas geras audinys, žinoma, gali tikti ir dėvėtas, tinkamai paruoštas natūralus audinys iš vilnos ar medvilnės. Yra tokių sintetinių audinių, į kuriuos nesusigers cementas, tad nieko iš to neišeis. Iš bet ko tikrai nepavyks sukurti jokios kompozicijos. Tam puikiai tinka iš mados išėjusi medvilnės ar lino suknelė – iš šio drabužio išeitų didesnė vaza. O galbūt tam tiks vaiko išaugtas megztinis, o gal storesnės medžiagos paltas... Man labai patinka prikelti audinį naujam gyvenimui.

Jeigu gaminu lauko vazą, ją darau iš natūralaus audinio. Gėlių gaminimui puikiai tinka sportui skirta palaidinė. Ją sukarpau atraižomis, paimu bambukinę lazdelę ir formuoju žiedelį, merkiu į cementą, rišu žemyn galva, kad išdžiūtų. Tačiau neužtenka vien išlieti vazą ar gėlės žiedą: juos reikia prižiūrėti, drėkinti, formuoti, kad įgautų reikiamą formą ir po to nesulūžinėtų.

Be medžiagos dar reikia ir gamtos detalių – atramos, nes gėlytės negali užpildyti visos vazos. Tam naudoju gudobelės šakeles. Šis medis išskirtinis ir tuo, kad teikia gerąją energiją.

Kiekviena moteris namuose rastų ir senų organzos užuolaidų, kurios galbūt jau nebetinkamos ir nebenaudojamos. Jos tiktų pagaminti gėlių žiedelius, gražiai įkomponuotus į namų interjerui puošti skirtas kompozicijas.

Ar darbas kuriant kompozicijas romantiškas? Ar atvirkščiai – sunkus, reikalauja kruopštumo ir jokia romantika čia net nekvepia.

Romantiškas. Žinoma! Dažnai būna taip, kad prieš pradėdama darbą nežinau galutinio rezultato. Mintyse gimsta kontūrai, tačiau audinys diktuoja vazos formą, kurią koreguoju, o visos landos tampa gėlių tupyklomis.

Man ši veikla – prasmingas laisvalaikis, kuomet aš galiu kalbėti su savimi, su gamta ir galų galiausiai save pagirti ar supeikti. Tai mano mokykla, savęs ugdymas. Dažnai girdžiu žmones dejuojant, kad neturi ką veikti ar serga depresija. Aš jiems turiu atsakymą: pirmiausia reikia save įrėminti į kažkokią veiklą.

Be šios veiklos aš turiu daugybę kitų užsiėmimų: auginu naminius paukščius, nes reikia rūpintis sveika gyvensena, savo sveikatos sergėjimu. Rašau receptus, kaip išsaugoti sveikatą. Tai labai svarbu.

Dalyvauju parodose, bet savo darbų pirkti niekam įkyriai nesiūlau: man labai svarbu, kad kompozicija, kurioje yra sudėta mano energija, šiluma ir svajonės, nukeliautų į namus, kuriuose jos tikrai reikia ir kuriai bus tam skirta vieta. Tai nėra ta prekė, kuri būtų pateikta turguje ar kitoje panašioje vietoje.

Kokių gebėjimų reikia norint sukurti tokį grožį?

Pirmiausia reikia kruopštumo, begalinės kantrybės, taip pat reikia turėti ir romantikos, įsivaizdavimo, pažinti, kaip atrodo kiti interjerai. Svarbiausia, manau, nubudus anksti ryte eiti prie darbo su didele energija ir noru bei užsidegimu.

Kokia Jūsų darbo dalis labiausiai patinka?

Labiausiai mėgstu komponuoti, derinti aukštį, spalvas... Juk vienos kompozicijos būna aukštos, kitos žemos, trečios platesnės. Kartais vakare užbaigiu kompoziciją, o ryte atsikėlusi ją perdarau. O kartais būna, kad darbo rezultatą turiu net po savaitės ar kitos. Šis menas neturi būti vulgarus, padarytas atmestinai.

Kur kurdama grožį ieškote įkvėpimo?

Įkvėpimo ieškau iš savo džiaugsmingos ir prasmingos praeities. Prisipažinsiu: prieš daugelį metų labai nenorėjau važiuoti į Uteną, tačiau patekau į stebuklingą kolektyvą „Utenos trikotaže", kur išaugau, užsigrūdinau, subrendau. Juk nėra paslaptis, kad globojau kalinius, ėjau į vaikų namus, rūpinausi beglobiais vaikais, auginau našlaitę. Gerumo išmokau iš savo tėvų. Mano tėtis yra pasakęs: „Turėk savo sąžinės stulpą ir niekada nuo jo nenutolk". Šiuos žodžius iki šiolei nešiojuosi savo širdy. Aš su dalgiu pjoviau žolę, kasiau griovius – viską dariau ir darau pati. Nemėgstu samdyti nieko, nes galiu nuveikti pati. Mano gyvenimas yra prasmingas ir aš tuo džiaugiuosi. Mes neturime bijoti leisti atsinaujinti mintims, neturime leisti pasenti joms, turime save kritikuoti, svajoti, pažvelgti į save, savo elgesį.

Ar mėgstate dovanoti gėles ar jas dovanoti kitiems?

Mėgstu ir dovanoti, ir gauti. Aš esu įsitikinusi, kad mylėti gyvą gėlę reikia dar tobulesnio žmogaus. Norint išauginti gėlę, neužtenka vien žinoti apie ją, reikia ir mylėti. Kalbėdama apie savo kiemą, galiu prisipažinti, kad aš labiau pasitikiu medžiais. Kuomet su anūkėmis pribėgame prie beržo ir apsikabiname jį, manęs klausia: „Močiute, tu girdi, kaip jis šnara. O aš ne...". Paliepiu apkabinti stipriau. Po akimirkos išgirstu: „Girdžiu ir aš...".

Negaliu sakyti, kad alpstu dėl gėlių, tačiau aš jas globoju. Tačiau ne visuomet pavyksta. Retkarčiais žydėjimo maža...

Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdama kompozicijas?

Kaip sudominti kaimyną, giminaitį, išdrįsti parodyti. Štai kito darbą galėčiau girti nemeluodama, o savo kūrinio juk negaliu. Štai kai kurios kompozicijos man yra gražios, bet aš esu drovoka. Galbūt todėl, kad kurti pradėjau vėlesniame amžiuje.

Vytauto Ridiko nuotr.