LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Maistas turėtų būti vaistas, tačiau dabar dažnaijis tampa tik šlamštu.Maisto produktų gausybė, o biologiškai vertingų medžiagų – badas. Ar šią paradoksalią pasaulinio masto problemą išspręs dabar populiarinamos trumposios maisto tiekimo grandinės? Lietuvoje mokslininkai, žemdirbiai, gamintojai vis dažniau nagrinėja maisto kelią nuo lauko iki stalo. O senesnės kartos kaimo gyventojai išmintingai šypsosi ir pastebi, kad dabar tenka atkūrinėti tai, kas buvo sugriauta.
Naudingiausias vietinis maistas
Apie trumposios maisto tiekimo grandinės (TMTG) įtakąžmogaus sveikatai ir tvariai aplinkai buvo diskutuota EIP (Europos inovacijų partnerystės) veiklos grupės „INNOFOOD HUB“ nuotoliniu būdu surengtame renginyje. „INNOFOOD HUB“ – tai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos mokslininkų, konsultantų ir ūkininkų komanda, kuri įgyvendina projektą „Biologiškai vertingų produktų trumpųjų tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“. Komandos pavadinimas svetimybinis, tačiau ji nagrinėja vietos maisto gamybos ir vartojimo problemas bei ypatumus.
Kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi, todėl nenuostabu, kad žavimasi iš svetur atvežtomis prekėmis, atsklindančiomis madomis ir idėjomis. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad savi marškiniai arčiausiai kūno. Taip atsitiko ir su maistu. Vaikėmės gražiai įpakuotų ir įtaigiais žodžiais palydėtų produktų, o paaiškėjo, kad naudingiausia valgyti savo krašte išaugintą ir pagamintą, suprantama, atsakingai ir vadovaujantis žiniomis bei gerąja protėvių patirtimi, maistą. Toks maistas gali būti vaistas, kuris stiprina organizmo apsauginį skydą nuo ligų, ypač infekcinių, kas dabar itin aktualu.
Svarbus atstumas
VDU profesorė Vilma Atkočiūnienė, EIP veiklos grupės „INNOFOOD HUB“projekto vadovė, renginio metu pristačiusi trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymo dėsningumus ir vietinių produktų įsitvirtinimo rinkose bei viešųjų įstaigų maitinimo sistemoje galimybes, teigė, kad koronaviruso pandemija gali paspartinti TMTG vystymą.
„Dabartiniu metu atsikovoti importo produktų užimtą rinkos dalįpatys žemdirbiai nėra pajėgūs. Savaime šis procesas nevyks, būtina mobilizuoti suinteresuotus veikėjus, kad jie taikydami paveikius metodus padėtų vietos ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas“, – pabrėžė VDU profesorė.
Pagal Europos Komisijos(EK) ataskaitoje Europos Parlamentui pateiktą apibrėžimą,TMTG –ūkininko vykdomas prekių pardavimas vartotojui dalyvaujant sumažintam tarpininkų skaičiui. Įdomu tai, kad pagal EK nurodytą atstumą, palankų aplinkosaugos atžvilgiu, TMTG patirtų fiasko. Nurodoma, kad atstumas, kurį reikėtų nuvažiuoti vartotojui įsigyti produktų, turėtų neviršyti 7,4 km. Jeigu atstumas didesnis, anglies dioksido išlakos yra didesnės nei tradicinėje maisto tiekimo sistemoje.
V.Atkočiūnienė aiškino, kad EIP veiklos grupė koncentruojasi į platesnį TMTG apibrėžimą, kuris apima gamybos išteklių ir žaliavų tiekimą, žiedinės ekonomikos principais grindžiamą maisto produktų gamybą, perdirbimą, pardavimą ir vartojimą. Produktai auginami, gaminami, vartojami iki 50–70 km teritorijoje, o tarp augintojo ir vartotojo turėtų būti ne daugiau kaip 1 tarpininkas. Dar geriau būtų apsieiti be tarpininko.
Pirmenybė šviežiems produktams
Mokslininkės Ilona Kiaušienė ir Gintarė Vaznonienė kalbėjo apie biologiškai vertingų produktų vartojimo tendencijas. „Tam, kad ūkyje išauginti ar pagaminti produktai trumpiausiu keliu pasiektų vartotoją, ūkininkai skatinami vystyti trumpąsias maisto tiekimo grandines, tačiau Lietuvoje čia visgi yra nemažai problemų. Vartotojai dar nelabai pasitiki ūkininkais, be to, smulkiųjų ūkininkų veikla yra mažiau pelninga. Jie susiduria su didele konkurencija rinkoje, smulkiųjų mažos derybinės galios, jie nelinkę bendradarbiauti“, – vardijo dr. I.Kiaušienė.
Pastebima, kad pastaruoju metu žmonės pirmenybę teikia šviežiems produktams. Mokslininkių pateiktais statistiniais duomenimis, per pastaruosius ketverius metus tautiečiai suvartojobeveik 30 proc. daugiau vaisių ir uogų, 16 proc. kiaušinių, 11 proc. mėsos ir mėsos produktų. Tačiau sumažėjo kviečių ir grūdų produktų, bulvių, pieno produktų vartojimas.
Dr. G.Vaznonienė, remdamasi internetine apklausa, padarė išvadą, kad dar nemaža dalis vartotojų, rinkdamiesi maisto produktus, nėra linkę teikti pirmenybęvietos ar apskritai Lietuvos ūkininkų arba gamintojų produktams.
Internetinės apklauso duomenimis, 56 proc. apklaustųjų nurodė, kad pirmumą teikia Lietuvos gamintojų produkcijai. 49 proc. jų teigė, jog ne visada perka vietos gamintojų produkciją. 21 proc. apklaustųjų prisipažino perkantys ne mūsų šalyje pagamintus produktus.
Siūlo pratęsti grandinę
Vilniaus universiteto (VU) profesorius, bendrovės „Kvalitetas“ direktorius dr. Dalius Serafinas siūlo plačiau žvelgti į TMTG ir maistą. Jis ragina kalbėti apie biologinę maisto vertę. „Paprastai grandinė nagrinėjama nuo lauko iki stalo, o ji turėtų tęstis nuo dirvožemio iki maisto įsisavinimo, net iki DNR“, – sakė VU profesorius.
Jis atkreipė dėmesį, kad svarbu ne tik išauginti ir pagaminti biologiškai vertingą produktą, bet ir įvertinti rizikas, dėl kurių ta vertė prarandama. „Maistas – ne tik kalorijos, daug svarbesnė jo biologinė vertė. Gyvas maistas yra apdorojamas, įterpiamos medžiagos, kurios gali būti žalingos ir žmogui, ir gamtai. Maisto medžiagų įsisavinimą gali blokuoti ne tik cheminės medžiagos, bet ir psichinė būklė bei pan. Čia jau reikia remtis mokslo tyrinėjimais“, – aiškino D.Serafinas.
VU profesorius pabrėžė, kad biologiškai maistingų medžiagų kiekiai priklauso ir nuo dirvožemio, augalo veislės. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, skirtinguose Lietuvos kraštuose augančio erškėčio uogose vitamino C kiekis gali skirtis kartais ar net dešimtis kartų.
VU kokybės vadybos magistro studijų programos vadovas užsiminė apie tai, kad reikia skirti, kas yra produkto sauga, kokybė ir biologinė vertė. „Sauga turėtų būti savaime suprantamas dalykas visoje maisto grandinėje. Kitas klausimas – kokybė, šiuo atžvilgiu labai stinga suvokimo ir vartotojų švietimo. Kartais biologiškai nevertingas produktas suvokiamas kaip labai kokybiškas, aukščiausiais lygis yra maisto biologinė vertė“, – konstatavo D.Serafinas.
Maisto ir žaliavos praradimai
VDU Žemės ūkio akademijos docentas Egidijus Zvicevičius kalbėjo apie patiriamus nuostolius TMTG. Jis atkreipė dėmesį, kad maisto tiekimo grandinėse yra netenkama labai daug maisto produktų – ir juos vartojant, ir auginant, ir paruošiant pardavimui bei sandėliuojant.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje kiekvienas vartotojas per metus išmeta apie 175 kg maisto produktų. O apskritai visų žemės ūkyje užauginamų maisto produktų per metus prarandama maždaug 35 proc.
Griaunanti politika
Dabartinis dėmesys TMTG vienus ūkininkus įkvepia, kiti laido kritikos strėles ligšiolinei politikai. Senosios kartos žemdirbiai neretai mini, kad valdininkai įvairiais reikalavimais ir baudomis beveik sunaikino tą sluoksnį ūkininkų, kurie prieš dvidešimt metų bandė be tarpininkų tiekti savo pagamintus produktus miesto gyventojams. Pasak jų, dabar išradinėjamas dviratis – ši grandinė buvo sugriauta, o šiuo metu stengiamasi ją atstatinėti.
Kėdainių rajone ekologiškai ūkininkaujantis Donatas Vaitelis neabejoja, kad Lietuvos ūkininkai gali būti ne tik pigios žaliavos tiekėjai perdirbėjams, bet ir produktų gamintojai. „Problema ta, kad valstybė neturėjo ir neturi strategijos, kokia kryptimi einame. Niekam neįdomu, kad kaimas miršta, nyksta nedideli ūkiai, užsidaro mokyklos. Tai toks valstybės požiūris. Kiekviena nauja valdžia varo savo šnekas. Vieni siūlo laikyti karves, kiti – kiaules, treti – avis. Ūkininkai gi negali kas penkerius metus keisti ūkio krypties pagal politikų įnorius. Taip ir gyvename“, – apgailestavo jis.
D.Vaitelis pabrėžė, kad smulkūs ūkiai linksta nuo gausių reikalavimų naštos, tai didina gamybos savikainą, išbrangina produkciją. „Ūkininkui sudėtinga tuos reikalavimus įgyvendinti, o vartotojui daugiau kainuoja. Tada priekaištauja, kad Lietuvos ūkininkai nemoka išauginti pigiau, kaip tai daro lenkai. Betgi pas lenkus viskas kitaip. Ten išmokos 3 kartus didesnės, pridėtinės vertės mokestis daug mažesnis“, – vardijo ekologinio ūkio savininkas.
Jis pridūrė, kad su lenkais nepakonkuruosi ir dėl viso kito. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Lenkijoje daug smulkių ūkių, kurie išgyvena, maitina šeimas. „Pas juos nebuvo taip griaunama, ir dabar ūkiuose laikoma po 10–20 karvių, auginamos vištos, kiaulės. Kaimų gatvės išasfaltuotos, yra jaunų šeimų, mokyklose – vaikų. Tokia yra jų valstybės politika“, – konstatavo ūkininkas.
