Jau ne tik Indijoje karvės šventos, nemelžiamos ir nevalgomos. Europos Sąjungoje (ES), visame pasaulyje irgi keičiasi, deja, prastėja požiūris į galvijininkystę, kuri Lietuvoje visaip skatinama. Gal Lietuvos Vyriausybei reikėtų liautis iš inercijos labiausiai remti gyvulininkystę, ypač galvijininkystę, kurią, kaltinamą dėl aplinkos taršos šiltnamio dujomis, jau atakuoja ne tik nevyriausybiniai aplinkosaugininkai ar dirbtinio maisto gamintojai, bet ir europarlamentarai? Galbūt naudingiau harmoningai vystyti visas tradicines žemės ūkio šakas? 

Mėsos konkurentai

Lietuvos Vyriausybė 2012 metais paskelbė gyvulininkystę išskirtine žemės ūkio šaka, nes ji esą sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Bet nuo to laiko smarkiai pasikeitė ES  prioritetai. Ginčai, kaip pasielgti su tūkstančiais pabėgėlių iš Viduriniųjų Rytų ir Afganistano, ieškančių prieglobsčio Vakarų Europoje – jau praeitis. Europos Komisija (EK) dabar kovoja ne su islamiškuoju terorizmu, bet su klimato kaitos padariniais, o galvijai dėl jų išskiriamų metano dujų laikomi vienais iš svarbiausių planetos atšilimo kaltininkų. Natūraliems mėsos gaminiams atsirado ir vis plinta konkurentai – malti svirpliai, pakepti kiti „valgomieji vabzdžiai“: žiogai, skėriai, taip pat mėgintuvėliuose išauginta „jautiena“.

Mokestis keistu pavadinimu

Vasario pradžioje Europos Parlamentui aptariant naujojo, EK pasiūlyto, ES „žaliojo kurso“ (klimato kaitos stabdymo strategijos) žemės ūkio kryptį „Nuo lauko iki stalo“, kai kurie europarlamentarai pasiūlė nustatyti visoje Bendrijoje mėsos tvarumo (?) mokestį. Įvedus jį iškart, per 10 metų 100 g jautienos pabrangtų 7 ct, kiaulienos – 36 ct, o vištienos – 17 ct. 2030 metais vištienos būtų suvalgoma 27 proc., kiaulienos – 57 proc., jautienos – net 67 proc. mažiau negu dabar, todėl, anot mokesčio iniciatorių, sumažėtų galvijų daroma žala gamtai.

Gal dar šikšnosparnius pasiūlys?

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius įsitikinęs, kad gyvulininkystė, mėsos pramonė atlaikys šiuos smūgius ir mitybos madų klyksmus, o tikra, kokybiška kiauliena, jautiena, vištiena visada išliks svarbiausi produktai ant lietuvių virtuvės stalo.

„Lietuviai nuo seno mėgsta ūkiškai valgyti – lašinukus, kumpius, virtą mėsą. Vegetarų, veganų ir kitokio plauko žaliavalgių mūsų šalyje yra tik 1,5 proc. Jiems niekaip nesiseka skleisti savo pasaulėžiūros Lietuvoje ir prisivilioti pasekėjų.  Neturtingai, valdininkų, biurokratų žeminamai, stumdomai mūsų visuomenei siūlyti dar ir valgyti tarakonus būtų jau visiškai nežmoniška. Gal netrukus paragins maitintis ir šikšnosparniais, kurių pavalgę koronavirusu užsikrėtė ir mirė daugiau nei du tūkstančiai kinų?“ – „Ūkininko patarėjui“ piktai kalbėjo E. Mackevičius.

Efektas priešingas

Pasak E. Mackevičiaus, valstybinės gyvulininkystės gaivinimo programos efektas priešingas – nuo to laiko, kai strategija paskelbta, gyvulių Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo.

„Mums, mėsos pramonei, blogai. Tik mėsinių galvijų šiek tiek daugiau auginama. Sveikintina. Bet vis viena pasaulyje suvalgoma 15–20 kg (skaičiuojama vienam gyventojui) jautienos per metus, pas mus – tik 6 kg. Kiaulienos dar gana daug ragaujame – 50 kg per metus. Suvalgomos kiaulienos kiekiai ir šių produktų kilmė parodo, kokia yra visuomenės socialinė, dvasinė, ekonominė būsena. Ji baisi. Du trečdalius kiaulienos Lietuva importuoja. Mums visiems turi badyti akis tokia skandalinga tikrovė. Tarpukariu, net sovietmečiu Lietuva nepalyginamai daugiau kiaulių augino, garsėjo savo bekonais.

Siekdami „tvarios ir darnios“ mitybos tiek nusigyvenome, kad valstybė pati jau nesugeba aprūpinti mėsa savo žmonių! Nauji sveikuoliški eksperimentai visiškai sužlugdytų mėsininkystę“, – piktinosi Mėsos perdirbėjų asociacijos administracijos vadovas.

Augintojai pasirengę, o valgytojai?

Siūlomas mėsos mokestis būtų naudingas daržininkams ir sodininkams, nes tada sumažėtų pridėtinės vertės mokestis vaisiams ir daržovėms. Kiekvienas lietuvis galėtų per dieną suvalgyti po 400 gramų daržovių ir vaisių (sportininkai ir sunkiai dirbantieji –

dar daugiau), kaip pataria Pasaulio sveikatos organizacija.

„Lietuvos daržovių augintojai tiek nesumoka į valstybės biudžetą kaip gyvulininkai. Esame mažiukai, mūsų nedaug. Iš tiesų Lietuvai išauginame pakankamai įvairių daržovių. Galime ir dar labiau pasistengti, bet ar žmonės tikrai pradės daugiau daržovių valgyti? Abejoju. Nuodėmė būtų verkšlenti, kad valdžia visiškai mums  neskiria dėmesio. Gauname papildomų pirmumo balų, kai savo verslo projektams prašome europinių lėšų. Bet ateinančiu ES finansinio programavimo laikotarpiu visam žemės ūkiui parama sumažės, tai ir mes jokių išimčių nelaukiame“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkė dr. Daiva Šateikienė.

Augalininkų pajamos didesnės

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto profesorius emeritas dr. Albinas Šiuliauskas „Ūkininko patarėjui“ skaičiais įrodė augalininkystės (kviečių, rugių, rapsų) pranašumą prieš gyvulininkystę.

„Pagal statistiką, visi Lietuvos grūdų augintojai per metus uždirba 1,2 mlrd. eurų, gyvulininkai – 800 mln. 2017–2018 metų duomenimis, vidutinis augalininkystės pelningumas – 333,5 Eur iš hektaro, o gyvulininkystės – apie 100 Eur/ha. Pagal pelningumą lauko augalus galima suskirstyti taip: žieminiai rapsai – 400–700, žieminiai kviečiai – 350–650, hibridiniai žieminiai miežiai – 350–600, kukurūzai – 200–600, vasariniai kviečiai – 150–500, pupos – 150–250, vasariniai miežiai – 100–250, žirniai – 100–200 Eur/ha. Lietuvos dirvožemių savybės ir kiti palankūs veiksniai leistų javų užauginti ir apie 4,5–5,5 t/ha, o rapsų – 2,5–3,5 t /ha, priartėti prie europinių vidurkių (vidutinis ES kviečių derlingumas – 5,73 t/ha, rapsų – 3,29 t/ha). Tada augintojai gautų ir 500–600 Eur/ha pelno. Augalininkų pajamos daugiau nei keturis kartus didesnės negu gyvulininkų. Į gyvulininkystę brangiau investuoti“, – nurodė prof. A. Šiuliauskas.

Demokratiška žemės ūkio šaka

Augalininkystė yra labai demokratiška žemės ūkio šaka – javams auginti nereikia didelių mokslų ir įgūdžių.

„Didžiausi Lietuvos kaimo turtuoliai – grūdininkai. Bet ir dauguma eilinių ūkininkų  verčiasi grūdininkyste. Maži ūkiai, nukuliantys vos 2,5 t javų iš hektaro, ir tie išgyvena. Net nežinau kaip. Valstybė galėtų skatinti ne tik gyvulininkystę, bet ir kitas žemės ūkio kryptis. Lietuvos klimatas leidžia auginti pietinių veislių vaisius, daržoves: abrikosus, vynuoges, retesnius Lietuvoje prieskonius. Ir mažų ūkininkų, ir sodininkų, daržininkų mėgėjų šeimoms užtektų, ir prekybos centrams galima parduoti“, – siūlė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorius emeritas.

Būtų didelė klaida

Albertas GAPŠYS

^{Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas}

Nepasakyčiau, kad Vyriausybės planuose dominuoja, viešpatauja tik gyvulininkystė. Tais laikais, kai paskelbta gyvulininkystės plėtros programa, numatyta dosnesnė parama ir kitoms žemės ūkio šakoms, taip pat sukuriančioms nemažą pridėtinę vertę  – sodininkystei, daržininkystei, uogų (ypač paklausių, vertingų – šilauogių,  šaltalankių) augintojams.

Bet gyvulininkystei buvo skirta per mažai lėšų. Ji tebeliko podukra, nesustiprėjo. Padaugėjo tik paukštienos. Ir avienos, kurios lietuviai nemėgsta.

Vidutiniškai kiekvienas statistinis lietuvis per metus suvalgo apie 90 kilogramų mėsos. Pralenkiame beveik visą ES. Lietuvoje mėsos parduodama vis daugiau. Deja, daugiausia – importuotos.

Tiesa, galvijų auginame triskart per daug. Tačiau daugiausia – melžiamų karvių. Lietuva labai smarkiai eksportuoja pieną (pusę šalyje pagamintų pieno produktų: sūrius, sviestą, pieno miltelius), o mėsos trūksta.

Manau, net ir kovos su klimato kaita įkarštyje mūsų valstybės tikslas būtų apsirūpinti reikalingiausia mėsa. Ne strutiena ar elniena. Jeigu nevyriausybininkams pavyktų prastumti mėsos mokestį, tai būtų didelė Europos Komisijos ir Europarlamento klaida.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS