Turtingas ir prasmingas rumboniškio Kęstučio Tumyno gyvenimas visomis prasmėmis. Jis, jau penktos kartos atstovas, su gražia savo šeima ūkiškai tvarkosi vienkiemyje, kurio pradžią ant mažesnės už Rumbonių piliakalnį kalvelės kurti pradėjo dar jo proproseneliai. Kaip Vinculis jis labai laukiamas bendruomenių šventėse, o sekmadienį jo giesmių ir vargonavimo tikintieji klausosi Rumbonių Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje. Kęstutis – ir žmonių rinktas Alytaus seniūnijos seniūnas, jautriai ir atsakingai sprendžiantis gyventojų problemas.
Kiek daug kartais likimas duoda vienam žmogui, pridėdamas dar ir geros iškalbos, apsiėjimo abėcėlės su mažu ir dideliu, sveiku, ligotu ar senu. Prieš kelerius metus keturiasdešimtmetį peržengęs rumboniškis puikiai pakalbės ir gražia lietuvių kalba, čia pat, be jokio pasirengimo, prabils ir dzūkiškai. Taigi karantino šeštadieniui labai tinkančius pašnekesius seniūnui Kęstučiui pasiūlėme pagyvinti ir tarmiškais atsakymais.
– Kultūra daugelio iki šiol suvokiama kaip žmogaus sielos atgaiva, žmonių bendrystės puoselėjimo sritis. Iki pandemijos seniūnijoje vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Kur šiuo metu seniūnijos žmonės ieško atgaivos, kokie kultūros laužai joje dar rusena ir per karantiną?
– Seniūnijoje tikrai būdavo gausu kultūrinių renginių, kadangi turime daug aktyvių bendruomenių. Tačiau šiuo pandemijos laikotarpiu viskas aprimę, tik kai ką galime pamatyti entuziastų dėka, tokių kaip Danielius Jakubavičius, internetinėse platybėse.
Labai smagu pasidžiaugti Alytaus rajono savivaldybės atnaujintais Luksnėnų kultūros namais, kuriuose jau kuriami ateities kultūriniai renginiai, buriama kaimo kapela. Tik atsidaviusių kultūrai žmonių rūpesčiu tikrai nenutils daina ir nenustos suktis šokėjų poros.
– Gražūs prisiminimai verti dėmesio, žmonės ir Jūsų šoumeniškos veiklos randa interneto platybėse. Kokių atsiliepimų esate sulaukęs? Ar Jums ilgai reikėjo ieškoti savo vadinamojo veido, savitumo?
– Nelaikau aš savęs šoumenu. Tiesiog darau tai, kas žmones pralinksmina. Vieniems cinka ir pacinka, o kiciems – gal ne. Atsiliepimų būna visokių, daugiausia tai gerų, žmonės paskambina, padėkoja, sako, kai užeina kokia prasta nuotaika, tai pasijungiu jutubę ir žiūru Vinculį.
Vaidinimas man buvo jau nuo mažuko įdomus. Daržely visadu būdavau paskorium, taip viskas po truputukų ir augo.
Pasižiūrėję žmonės sako, kad tai Dievo dovana turėt talentą. Ir kap toj giesmėj giedama, „Dievas ten klausė, kur talentus dėjo, užkasė žemėn ar daugiau laimėjo“, tai aš ir stengiuosi nepakasti.
– Jūsų amplua platus: nuo kaimo juokdario Vinculio iki sakralinės muzikos repertuaro. Kas paveikiau?
– Vinculio personažas atsirado visai atsitiktinai. Krokialaukyje vyko Rudens šventė ir mani paprašė pamačyt pravest su Aldona Turčinavičiene, katroj vaidino Agotų. Tai tep ir prilipo tas Vinculio vardas. Kap sakoma: „Oi tu, Vincuk, incuk, incuk ir palaisk.“
Paskui pirmos meilės Marytės pasveikinimas, tep ir insivažiavo. O dėl sakralinės muzikos, tai kaip ir vaidinimas, taip ir giedojimas, pareina iš giminės šaknų.
Mano dziedulis buvo labai baikinykas, geras muzikantas ir giedorius. Nežinau kodėl, bet man šermenyse būdavo cekava, o kai kokia 12 giedorių užgiedodavo, tai tep ir nuveidavo per kūnų šiurpuliukai. Anksčiau pas mus Rumbonyse būdavo jaunimo mišios, kur giedodavo tik susirinkis jaunimas, bet vargonykas prikalbino ateit giedot per sumos mišias. Tai nuo 12 metų iki šiai dzienai ir giedu, o vasarą iškeliavus anapilin ilgamečiam vargonykui, pradėjau vargonykaut.
– O Jums pačiam, kuri veikla – šventa giesmė prie vargonų ar nerūpestingo Vinculio parodijos – arčiau širdies? Paklausiau ir pajutau, kad tai turbūt netinkami lyginti dalykai. Bet jau paklausiau.
– Kuri veikla arčiau širdies, sunku pasakyti. Mielos abi.
Galbūt linksminti žmones sunkiau, nes turi labai mokėti laviruoti ir valdyti situaciją, ką pasakyti, kaip pasakyti, ko nors neįžeidžiant ir kad visiems būtų linksma.
O giedant tu turi tik susikaupti ir per giesmes bent kiek žmones priversti apgalvoti savo gyvenimo kelius, savo laikinumą.
– Kaip jau suprantama iš Jūsų išsakytų minčių, nuo mažens buvote šposininkas. Ar humoras Jums yra padėjęs išsisukti iš painių situacijų?
– Dar gal tokių painių situacijų man nepasitaikė. Ir šiaip pašposyti stengiuosi tik kokiuose renginiuose ar savam rate.
– Į kultūrą atvedėte ir dukras, sūnų. Ar juos reikėjo įkalbėti, papirkinėti, ką neretai daro kiti tėvai?
– Dukroms ir sūnui kultūros gyslelė, manau, yra paveldėta kaip ir man. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti, kažkaip viskas atsirado savaime.
Aš, būdavo, pasiimu armoniką, sakau, nu, vaikai, pamačykit, tai kas su barškučiu, kas su būgnu ir jau grainam.
Svarbiausia vaikams parodyti, kad tai, ką darai, darai ne tik savo malonumui, bet ir dėl šalia esančių žmonių.
– Kaip žmona, kuri daugiau žiūrovė, vertina šeimos pasirodymus, Jūsų veiklą?
– Žmona yra didysis mūsų kritikas. Pasako, ką reikėtų galbūt taip ar kitaip daryt, be to, tik visų išruošimas jau yra didelis jos darbas.
O dėl apie mano šou, tai ji kartais išgyvena labiau nei aš. Kai mato, kad prieš kokį renginį pradedu nerimauti, tai ir ne kartą yra sakiusi – nu nereikia apsiimt, ar visur aplėksi? Sakau, kad gi labai prašė. Tai ji man ir atšauna – tai visa laimė, kad tu ne merga, tai nespėtai bernam atsakinėt...
– Pasvarstykime apie kaimo kultūros nešėjus. Ar būtinai turi mokėti šokti, dainuoti, groti, puikiai juokus skaldyti, kad būtum pavadintas kultūrininku? Jei aš esu darnoje su gebėjimų turinčiais žmonėmis, esu linkusi jų atidžiai klausytis, pasidalyti savo įžvalgomis, negi neverta to titulo?
– Tikrai nebūtina mokėti šokti, dainuoti ar baikas skaldyti. Jeigu tu sugebi išklausyti, galbūt pasakyti kokį pastebėjimą, girdint dainą ar melodiją, bent sau niūniuoti – jau tu esi kultūros nešėjas.
Nes, ką tu išgirdai, jau tave palietė iš vidaus.
– Ką Jums reiškia etninė kultūra? Kažkas yra pasakęs, kad mūsų etninė kultūra be galo gili ir vertinga, ten tiek visko, kad kabink nekabinęs, bet neiškabinsi. Iš kokio Jūs aruodo visa tai kabinate? Ir ar dugnas ten jau matosi?
– Etninė kultūra, manau, yra viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Ką mes gavome ir savo dziedulių, tėvų, turime perduoti ir kitoms kartoms.
Mūsų dainos, amatai, papročiai tai tikra, grynuoliška vertybė, nes tai buvo sukurta iš sunkaus darbo, tikėjimo, meilės.
Kultūrinio aruodo išsemti tikrai neįmanoma, nes kiek besemtume, iš kraštų vis byra ir byra. O dugnas būna, kai tampi nebeįdomus sau pačiam, nežinai, ko nori iš gyvenimo.
– Kaip dažnai užlipate ant Rumbonių piliakalnio?
– Rumbonių piliakalnis tikrai nuostabaus grožio vieta.
Nors patys gyvename ant nemažo kalno, bet tradiciškai Liepos 6 dieną visi renkamės an piliakalnio himno giedojimui, pabendravimui, pasibuvimui. Kviečiame visus nuog visos širdzies.
– Sakoma, kad kiekvienas vienkiemis turi savo istoriją. Kokia Jūsų sodybos praeities istorija?
– Kap ir sakiau, gyvenam an kalnelio, an kurio prieš daug metų insikūrė mano prodzieduliai, žemės iš dvaro.
Per karą namo rąstai buvo išvežioti apkasų tvirtinimui, buvo likęs tik ant žemės šiaudinis stogas ir per kreigą išlindusi an lotos lapės skūra. Po karo dzieduliai namus atsistatė, kur augo mano tėvulis, paskum aš, o dabar ir mano šeima.
Taigi an šio kalnelio jau kruta penkta Tumynų karta.
– Dabar apibendrinkime, tai kokie yra šiandien kaimo gyventojų kultūriniai poreikiai, interesai, paraginimai platesniems užmojams?
– Kaimo gyventojų poreikis kultūrai neišnyko, žmonės nori suvėjimų, pasibuvimų.
Aktyvios bendruomenės leidžia pamatyti ir kitus Lietuvos kampelius, galbūt kai kas pirmą kartą ir jūrą pamato.
Visiems linkėčiau neužsidaryti savyje, apsižvalgyti, kiek aplinkui gerų ir kūrybingų žmonių, susitelkti ir veikti visiems kartu.