Dotnuvos slaugos namuose ir vėl darbavosi medžio drožėjai. Čia jau antrus metus iš eilės vyko medžio skulptorių pleneras. Pernai trys klubo „Steel beavers“ (angl. plieno bebrai) drožėjai slaugos namams sukūrė net 6 medžio skulptūras. Šių metų plenero rezultatas – du įspūdingi kūriniai iš ąžuolo, kurių vienas skirtas Kėdainių krašto simbolikai pagerbti.

Labdaringa veikla

Dotnuvos slaugos namų medžio drožėjų pleneras pasitinka gaudžiančių grandininių pjūklų garsais. Klubo „Steel beavers“ drožėjai stulbinančias medžio skulptūras kuria pasitelkdami ne tradicinius drožėjų įrankius – plaktuką ir kaltą, bet modernius šiuolaikinius grandininius pjūklus. Neįtikėtina, tačiau šios technikos pagalba vos per keletą dienų gimsta itin meniški ir smulkių detalių nestokojantys medžio darbai.

Apie plenerą bei apie tai, kaip grandinio pjūklo pagalba medžio rastą paversti įspūdinga skulptūra, kalbamės su klubo „Steel beavers“ įkūrėju bei nariu kauniečiu Raimondu Uždraviu.

– Raimondai, kokie keliai „Steel beavers“ drožėjus atvedė į Dotnuvą?

– Padirbėti Dotnuvoje mus pakvietė šio miestelio slaugos namų direktorius Vytautas Gogaitis. Jis paskambinęs pasiteiravo, ar mūsų klubo drožėjai nesutiktų labdaringos veiklos pagrindu Dotnuvos slaugos namams sukurti keletą skulptūrų iš medžio.

Ilgai nesvarstydami sutikome, nes gera daryti gerus darbus, džiugu, kai savo veikla gali kažkam pagražinti aplinką, o ypač tiems, kas išgyvena sunkius gyvenimo periodus. Mes neretai darbuojamės vaikų, senelių namuose, džiugu, kad turime galimybę nors kažkuo prisidėti prie tokiose įstaigose gyvenančiųjų gerovės.

Drožėjas Raimondas Uždravis grandininiu pjūklu kuria įspūdingas medžio skulptūras.

– Kaip gimė „Steel beavers“? Kodėl pasivadinote tokiu vardu?

– Klubas „Steel beavers“ yra dar gana jaunas, jis atsirado 2016 m.,  po to, kai kilo mintis suburti Lietuvos medžio drožėjus grandiniu pjūklu. Klubo reikėjo tam, kad galėtume artimiau bendrauti ir bendradarbiauti – organizuoti plenerus, drožėjų varžybas bei kitus renginius. Mačiau tokius renginius užsienyje, pas mus to nebuvo, tad ėmėmės iniciatyvos.

Tradiciniai šio amato atstovai, kuriantys kaltų bei kitų įrankių pagalba, Lietuvoje egzistavo turbūt nuo priešistorės laikų. O štai drožėjai grandininiais pjūklais mūsų šalyje yra gana naujas reiškinys. Pirmieji tokie drožėjai Lietuvoje ėmė rastis kartu su nepriklausomybe, pas mus atkeliavus modernesnei technikai.

– Kodėl pasivadinome „Steel beavers“?

– Turbūt daugelis sutiks, kad medkirčiai yra it bebrai. Tik „dantys“ pas mus yra plieniniai. Iš pradžių buvau sumanęs pavadinimą „Geležiniai bebrai“ („Iron beavers“), bet kadangi jis jau buvo užimtas, teko ieškoti alternatyvos, tad atsirado „Steel beavers“. Mūsų klubo pavadinimas angliškas, nes daug dirbame užsienyje, dalyvaujame tarptautiniuose drožėjų konkursuose, keliaujame po visą pasaulį, tad turėti anglišką vardą yra tiesiog patogiau.

– Pernai Dotnuvoje darbavotės trise, šiemet medžio skulptūras čia kuriate vienas.

– Aš esu profesionalas, verčiuosi vien medžio drožyba. Kai savo darbus planuojiesi pats, ne taip sudėtinga rasti laisvo laiko, kurį galėčiau skirti neatlygintinai veiklai. Tačiau daugeliui klubo „Steel beavers“ narių drožyba tėra hobis, jie dirba samdomus darbus ar turi savo verslus.

Ši vasara buvo gausi šalies ir tarptautinių konkursų, čempionatų, kurie reikalavo atsitraukti nuo pagrindinių darbų, tad iš jų ištrūkti dar kelioms dienoms ne visiems drožėjams pavyko.

– Kaip gimė Dotnuvos plenero darbų idėjos?

– Pernai aš ir drožėjai Saulius Jocius bei Gintautas Tručinskas Dotnuvoje sukūrėme šešias medžio skulptūras nuotaikinga tematika „Miško pasakos“. Miško gyvūnų temai pritarė ir slaugos namų direktorius V. Gogaitis. Motyvas kurti linksmus pasakų herojus atsirado siekiant praskaidrinti globos namų atmosferą.

Na o šiemet Vytautas pasiūlė išdrožti Šv. Kazimiero skulptūrą. Idėja man patiko.

– Šv. Kazimiero skulptūrai atsirasti Dotnuvoje šiemet buvo taip ir nelemta, kodėl?

– Pradėjus drožinėti paaiškėjo, kad ąžuolas yra gerokai pažeistas puvinio, tad dabar jau teko man prie medžio taikytis, o ne jam prie manęs. Atsižvelgiant į medienos pažeidimus, kuriuos reikėjo būtinai pašalinti, gimė visiška improvizacija paremta skulptūra gamtos tematika – joje galite rasti į dangų besistiebiančią saulėgrąžą, žvirblius, moliūgus.

Šiaip praktiškai visada dirbu be jokių eskizų ar projektų, visas būsimos skulptūros vaizdinys yra mano galvoje, tad ir šį kartą nebuvo sudėtinga prisitaikyti prie medžio.

O Kėdainių miesto herbo idėją padiktavo ant Dotnuvos seniūno sienos regėtas paveikslas. Jį ir   išdrožiau dviejuose atskiruose medžio luituose, sudarančiuose improvizuotą kompoziciją.

– Jūsų medžio darbai išsimėtę po visą Lietuvą.  Ar drožėjams rūpi jų kurinių likimai?

– Žinoma, kad rūpi. Kai važiuoju pro šalį, kur esu dirbęs, ir turiu galimybę, būtinai užsuku užmesti akį į savo darbus. Įdomu prisiminti savo kūrinius, matyti to meto savo darbų specifiką, techniką. Kiekviename  kūrinyje palieki tam tikrą jausmą, pėdsaką – smagu juos ir vėl pamatyti.

Vienas pirmųjų mano darbų gimė mano tėviškėje, tai – Gelgaudiško parko pažintinio tako medžio statiniai ir skulptūros. Ir dabar neretai lankydamasis gimtose vietose ateinu žvilgtelėti į savo pirmuosius darbus,  kuriuose įdėta labai daug mano širdies.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado medžio drožyba? Kur to mokėtės?

– Jei nori gerai mokėti drožti, pirmiausiai turi sugebėti gražiai piešti. O tai man puikiai sekėsi nuo mažų dienų – darželyje, mokykloje. Visi prognozavo man dailininko ateitį.

Beveik visas mano gyvenimas buvo susijęs su medžiais, mišku. Iš mokyklos išėjau po 8 klasių – norėjosi kuo greičiau iš namų ištrūkti. Užaugau Gelgaudiškyje, Nemuno pašonėje ir miškų apsuptyje, vaikystėje daug laiko praleidome besibastydami po miškus, tad ir įstojau mokytis miškininko specialybės į tuometį Kauno miškų technikumą. Mokslų taip ir nebaigiau.

Vėliau įsidarbinau miško kirtėju, išmokau laisvai valdyti grandininį pjūklą. Dar dirbant miške, per pertraukėlę imdavau ir kokį baiboką išpjaudavau. Štai ten ir buvo pradžia, bet tai tebuvo pabandymas, pažaidimas.

Paskui verčiausi dirbinių iš medžio gamyba – stačiau įvairias pavėsines, dariau suolus, stalus, laiptus ir pan. Labai patiko dailidės amatas, padailindavau, padrožinėdavau gaminamus baldus, pavėsines. Pradžioje darydavau tai su kaltu, tai tylesnis, ramesnis darbas, bet trunkantis ilgiau. Vėliau atradau, kad egzistuoja ir drožyba grandininiais pjūklais, išvažiavau į užsienį pasižiūrėti, kaip žmonės tai daro. Jokių kursų ar mokymų specialiai nelankiau. Tiesiog išdrįsau sudalyvauti drožėjų festivalyje. Ten pats drožiau ir tuo pačiu stebėjau varžybų dalyvius, mačiau kokią techniką jie naudoja. Kadangi man visai neblogai sekėsi, nusprendžiau pasukti šiuo keliu, pradėjau daugiau drožinėti, dalyvauti varžybose.

– Atradęs medžio skulptūrą pajutote, kad tai yra jūsų gyvenimo pašaukimas?

– Gyvenimo pilnumą pajutau jau tada, kai pradėjau dirbti medkirčiu. Atrodė, kad čia yra mano vieta. Vėliau, kai užsiėmiau dailidės amatu, taip pat puikiai jaučiausi. O dabar ir vėl esu vienas tų laimingųjų, kuris važiuoja ne dirbti, o užsiimti mėgstama veikla, hobiu.

– Dalyvaujate įvairiose medžio drožėjų grandininiais pjūklais varžybose. Kaip sekasi?

– Pasaulyje vyksta nemažai varžybų, plenerų, kuriuose susirenka drožėjai grandiniais pjūklais iš viso pasaulio. Teko dalyvauti Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Anglijoje, Škotijoje, Rusijoje, Lenkijoje vykusiuose drožėjų čempionatuose. Jau gali drąsiai jaustis profesionalu, jei dalyvauji tokio lygio renginiuose. Daugelyje tarptautinių drožybos benzopjūklais varžybų aš buvau pirmas lietuvis. Varžybų pasaulyje vyksta iš tikrųjų labai daug, galima daug keliauti.

Paskutinis drožėjų grandininiais pjūklais čempionatas, kuriame dalyvavau, vyko Anglijoje, netoli Mančesterio, tai vienas didžiausių tokių renginių pasaulyje. Iš čia grįžau su nugalėtojo titulu.

Man tai buvo didžiausias pasiekimas mano karjeroje.

Vienos įspūdingiausių drožėjų varžybų vyksta Kanadoje, Četvyndo (Chetwynd) miestelyje. Įdomu, kad visos renginio metu padarytos skulptūros lieka šiame miestelyje, puošia jo erdves. Buvau pirmas lietuvis, nusibeldęs į kone pasaulio pakraštyje vykusį drožėjų čempionatą. Četvynde stovi ir mano skulptūra.

– Ar Lietuvoje paklausūs drožybos darbai? Kiek skulptūrų per metus išdrožiate?

– Paklausa yra, lietuviai mėgsta medį, jie mielai savo valdas puošia medžio skulptūromis, stilizuotais suolais ir pan. Užsakymų tikrai netrūksta. Per metus sukuriu maždaug 100 medžio darbų.

Kristina MIRVIENĖ