LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kėdainių rajone motociklų dirbtuves turintis Klaudijus Štelmokas – toli gražu ne standartinis žmogus. Kėdainiuose baigęs „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo filosofiją, vėliau susidomėjo žurnalistika. Mokydamasis universitete laisvu laiku tiuningavo, arba lietuviškai kalbant, perdarinėjo motociklus. Bet viskas prasidėjo kur kas anksčiau – „žiloje“ vaikystėje.
Pirmosios motociklų dirbtuvės – daugiabučio rūsyje
Paklaustas, kaip gimė Klaudijaus meilė motociklams, pašnekovas ima pasakoti nuotaikingas vaikystės istorijas. „Pirmą motociklą mes, vaikai dar, parsitempėme į daugiabučio sklepą, ir remontavome maždaug dešimt metų. Matau akyse aš tą vaizdą, kaip mes su draugu per visą miestą tempėme tą motociklą“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.
Kažin ar pirmąjį projektą galima vadinti vykusiu – motociklo jie taip ir neužkūrė. Tuo tarpu tėvai nesijaudino dėl tokio ekstremalaus vaiko pomėgio – svarbiausia, kad vaikas buvo užimtas, susidomėjęs. „Sėdėdavau garaže nuolat. Nors ne visą laiką. Aš ir į Kalbų, ir į Muzikos mokyklas ėjau, mokiausi karatė, na, ir dar garaže sėdėdavau. Namuose manęs nebūdavo“, – sako Klaudijus.
Svarbiausia, pasak jo, ne motociklas, kaip transporto priemonė, o galimybė realizuoti save, kūryba. Pašnekovas darbuojasi ne tik su motociklais, bet ir su antikvariniais automobiliais. Pastūmėtas savo pomėgio technikai, ir galimybės šį pomėgį derinti su meniška prigimtimi, K. Štelmokas įkūrė savo įmonę. Taip hobis tapo pragyvenimo šaltiniu, o dalyvavimas motociklų parodose – neatsiejama gyvenimo dalimi. „Kiek kur dalyvaujame, tiek kažką laimime“, – džiaugiasi pašnekovas.
Idėjų internete neieško
Paklaustas, iš kur semiasi idėjų, Klaudijus sako, jog jos gimsta natūraliai. Nuolat besisukant tarp motociklų, domintis jais, ar galų gale užsakinėjant reikiamas detales, sužinai, kas yra populiaru, madinga.
„Visas idėjas generuoju aš. Internete tikrai nuotraukų nežiūrinėju, ieškodamas, kuo papildyti savo minčių arsenalą. Vis tiek anksčiau ar vėliau tos pamatytos nuotraukos pasąmoningai išlįs. Galvosi, kad sugalvojai kažką išskirtinio, o tai tebus kažkada matytos nuotraukos atgarsiai“, – svarsto Klaudijus.
Kad ir kaip bepažiūrėsi – dviračio dar kartą neišrasi. Motociklai iš esmės yra tokie patys – du ratai, bakas, vairas, sėdynė. Tačiau bendra kompozicija gali būti išskirtinė, ir ji turi būti graži. Žmogus gali nusipirkti brangių detalių, nuvežti motociklą pas brangiausius meistrus, bet bendras vaizdas vis tiek bus nekoks.
„Aš pats labai atkreipiu dėmesį į smulkmenas. Nors dalyvaudamas parodose pamatau tokių, kurie dar griežtesni smulkmėms – iš to gali pasimokyti. Aišku, žmonės nemato tokių dalykų, bet motociklą darai pirmiausia dėl savęs, o ne dėl kitų“, – teigia K. Štelmokas.
Parodų daug, bet dalyvauja ne visose
Motociklų meistras anksčiau dalyvaudavo daugelyje parodų – Vokietijoje vykstančiose Custombike Show, Custom Chrome Show, Faaker See Austrijoje. Nors iš šių parodų parsiveždavo ne po vieną apdovanojimą, dabar Klaudijus susikoncentravo ties viena didžiausių perdarytų motociklų parodų – Bad Salzuflen Custombike Show.
„Paroda vyksta kaime, patalpos tokio dydžio kaip kokie 6 Litexpo parodų rūmai. Norima, kad ir nedidelis miestelis pelno gautų – koks žmogui, atvažiuojančiam iš Europos, skirtumas, ar važiuos į didmiestį, ar į kaimą. Paroda vyksta nuo penktadienio iki sekmadienio. Vos atėjus raibsta akys – fotografuoji ir vieną, ir kitą motociklą, o sekmadienį jau visko būna stipriai per daug. Eini, ir nesupranti ar jau viską pamatei, ar dar ne, jau ir tie motociklai atsibosta, negali žiūrėt“, – šmaikštauja pašnekovas.
Parodoje konkursui paruoštų motociklų būna per 300, o ką jau kalbėti apie stenduose stovinčius plieninius žirgus. Tiesa, šios parodos mastai kol kas lenkia Klaudijaus galimybes.
„Ten susirenka tokie meistrai ir tokios motociklų perdarymo įmonės… – nutęsia pašnekovas. – Jeigu pavyktų užimti ten kokią 10 vietą, tai jau būtų šis tas. Tik įsivaizduokite, dešimtas iš viso pasaulio geriausių!“
Parodose pasitinka reikalavimų sąrašas
Motociklų parodos iš esmės yra tokios pačios, kaip ir bet kurios kitos – yra į ką pažiūrėti, kuo pasigrožėti, taip pat yra ir ką įvertinti. Motociklai yra skirstomi į kategorijas, o kategorija jau pati savaime apibrėžia reikalavimus. Net ir parodinis motociklas turi būti važiuojantis.
„Dalyvavome viename konkurse, kur tik įrodžius, kad motociklas važiuoja, galima dalyvauti. Nusikeli motociklą, aplink stovi dalyviai, operatorius filmuoja – turi būti įrodymas, kad iš tikro motociklas važiuoja – organizatoriai pasako kur nuvažiuoti, kur sustoti“, – pasakoja Klaudijus.
Motociklai turi būti funkcionalūs, nors su parodiniu motociklu toli, ko gero, ir nenuvažiuosi – daugų daugiausia pasisukiosi miesto centre, kad žmonės turėtų kur akis paganyti.
Pašnekovas pasakoja, kad būna ir keistų motociklų, susidaro kuriozinių situacijų: „Vienoje parodoje mačiau motociklą-laikrodį. Kitoje parodoje, ten, kur reikia įrodyti, kad motociklas važiuoja, vienam vyrukui neužsikūrė motociklas. Atvažiavo iš Švedijos su labai gražiu motociklu, kuriamu kojele, koks šimtas dalyvių stovi, laukia, operatorius filmuoja, o jis kuria kuria, kuria kuria – niekaip neužkuria. Organizatoriai jau rodo, kad kiti ateitų, o vyrukas lai užsikuria kažkur nuošaly. Jis ten kokį pusvalandį kankinosi, norėjo įrodyti, kad viskas veikia, ir galiausiai – užkūrė! Nors privaloma tik vieną ratą apvažiuoti, jis apvažiavo du, gazas – dugnas, dūmai rūksta, visi ploja. Labai smagu buvo“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.
Lietuvoje – vos viena tiuninginių motociklų paroda
Klaudijus pasakoja, kad Lietuvoje vyksta vos viena rimtesnė motociklų paroda – Rising Thunder (liet. Kylantis Griausmas). Motociklų meistras iš šio konkurso nuolat parsiveža geriausius apdovanojimus – jo dirbtuvėse galima rasti nemažai diplomų, įvairių prizų ir suvenyrų.
„Paroda tobulėja – dabar, kaip ir Vokietijoje, galima balsuoti dalyviams. Visi, kurie dalyvauja, balsuoja už kitų meistrų motociklus. Žinoma, už save balsuoti negali“, – pasakoja Klaudijus. Pašnekovo teigimu, vyksta ir kitų parodų, tačiau jos nėra rimtos. Nėra komisijos, aiškių vertinimo kriterijų – paroda labiau skirta pasigrožėti smalsuoliams, o apdovanojimus gauna visi motociklai.
Motokultūra Lietuvoje plečiasi
K. Štelmoko manymu, motociklizmo kultūra po truputį įgauna pagreitį. Atsiranda įvairių jaunų entuziastų, kurie pradeda nuo lengviausių motociklų – cafe racer. Pastarieji nereikalauja didelių investicijų, yra gana paprasti, be to, paskutiniu metu ypač populiarūs.
„Būna žmonių, kurie kažką daro, bando kopijuoti. Dirba neturėdami meniškos gyslelės, o norint gerą motociklą padaryti, reikia būti „prie meno“, žinoti, kas su kuo dera. Čia kaip ir su muzika – groti moka daug kas, bet vieni muzikantai yra aukščiausio lygio, o kiti vestuvėse groja“, – šmaikštauja pašnekovas. Kita vertus, motociklų, ypač perdarytų, poreikis Lietuvoje nėra didelis. Motociklų galima pridaryti daug ir įvairių, bet kam jų reikės?
Svetimo motociklo liesti nevalia
Motociklais besigrožinčių žmonių kultūrinis lygis Lietuvoje kol kas nėra pats aukščiausias. Baikeriai dažnai juokaudami apibrėžia liūdną nūdienos realiją: motociklas, kaip ir žmona – jei ne tavo, patrauk rankas! Klaudijus antrina: „Žmonės galvoja, kad jei motociklas pastatytas – tai jis jau visų. Galima lipti, sukinėti, čiupinėti, krapštyti ir dar galas žino ką daryti.“
Žinant, kad motociklo tiuningavimo darbai trunka ne vieną savaitę, galima suprasti, kodėl taip priešiškai vertinamas smalsuolių noras pasėdėti ant gražaus plieninio žirgo. „Kai ką nors įbrėžia, skauda ne piniginę, bet širdį“, – atvirauja motociklų meistras.
Kurdamas motociklus Klaudijus turi juos išbandyti – patikrinti jų funkcionalumą. Todėl dažnai suka ratus aplink miestą, o jei motociklą kažkur pastato – sulaukia daug dėmesio. Gaila, tačiau dažniausiai dėmesys būna perdėtas, pasireiškiantis visišku svetimo daikto nevertinimu. „Dažniausiai turi sergėti motociklą, ir ne tik motociklą – senovinius automobilius taip pat, nes tik nusisuk – jau, žiūrėk, lipa kas nors ant motociklo, arba į mašinos vidų lenda. Vaikai labai dažnai lenda, krapšto kažką. Svetimą vaiką auklėti nelabai norisi, bet tėvams visada mandagiai paaiškinu situaciją – kad motociklas labai brangus, kad galima pasigrožėti, pasižiūrėti, šalimais stovint nusifotografuoti, bet nereikia laipioti ant jo, o dar be savininko žinios“, – aiškina pašnekovas.
Liūdina tai, kad į tokias pastabas dažniausiai atsakoma itin piktai. Užsienyje svetimas turtas yra labiau saugomas, be to, žmonės suvokia motociklo vertę, bei sugadinimo grėsmę.
„Kažkada parodoje tik nusisukau nuo motociklo – jau kažkas ir atsisėdo. Priėjęs klausiu to žmogaus, kodėl jis taip elgiasi, ką darytų, jei nuverstų motociklą? Mokėtų pinigus? Vyras, aišku, atsakė, kad motociklo nenuvers, bet niekada negali būti tikras 100 procentų“, – nusivylimo tokiu žmonių elgesiu neslepia pašnekovas.
Trūksta idėjų, kur keliauti
Keliauti motociklu Klaudijus pradėjo nuo 16 metų – kai įsigijo pirmąjį motociklą. Iš pradžių kelionės buvo netolimos. Važiuodavo iki pajūrio, Latvijos – tuo metu tai buvo įspūdingi atstumai ir kelionės tikslai.
„Dabar turiu Buell motociklą, tinkamą kelionėms. Bet jau paskutiniai metai su juo. Nusipirkau senovinį Harley Davidson Shovelhead, taigi baigėsi mano lakstymai. Jei kas su manimi važiuos į kelionę, turės mano greičiu važiuoti, iki 100 km/h“, – juokdamasis pasakoja Klaudijus.
Savo reikmėms naudojamų motociklų meistras stengiasi per daug nemodifikuoti, mat, pasak jo, kuo daugiau primodifikuoji, tuo sunkiau važiuoti. Grožis reikalauja aukų – net kalbant apie motociklus.
Šiemet Klaudijus nuvažiavo 20 000 km. Keliavo aplink Juodąją jūrą – važiavo pro Baltarusiją, Rusiją, Kaukazo sritį, Gruziją, Turkiją, o grįžo per Vengriją, Serbiją, Bulgariją. Taip pat išmaišė Kaliningrado sritį, vyko į Švediją ir Norvegiją.
„Išvažinėjęs visą Europą esu, Ispanijoje tik nebuvau. Baltarusiją, Ukrainą – skersai išilgai išmaišęs“, – pasakoja K. Štelmokas.
Motociklininkas sako jau net nebežinąs, kur važiuoti: „Viskas, nebežinau, ką daryti. Galvoju kitų metų pradžioje keliauti po Indiją ar Vietnamą. Nuskristi ten, išsinuomoti arba pirkti motociklą, ir pakeliauti.“
Kelionių metu Klaudijus stengiasi išlikti ekonomiškas – susiranda kur nebrangiai pernakvoti, taip ir nuotykiai, ir atsiminimai įdomesni išlieka. „Šiemet Rusijoje buvo visokių kuriozų. Išėjo taip, kad neradome kur nakvoti, o taip pavargę buvome… Teko miegoti kažkokioj skylėj, vos ne su blusom visokiom, – pašnekovas net nusipurto. – Kitą kartą viena moteris siūlė mums liukso klasės kambarį, kaina tai tikrai, kaip už liuksą buvo. Iš pradžių lyg ir nieko pasirodė tas kambarys, o tik šviesas išjungėme – pradėjo šviesti mėnuliukai ir žvaigždutės, visur – ant sienų, lubų pilna buvo jų. Kaip kokiam vaikų kambary“, – juokiasi Klaudijus.
Paklaustas apie dažno baikerio svajonių maršrutą – JAV esantį Route 66 – Klaudijus sako: „Šiemet turėjome važiuoti į Ameriką. Bet neradau, kas su manimi vyktų tokiam ilgam laikui, ten apie mėnesio laiko kelionė išeina. Be to, buvo sudėtinga gauti motociklus – ten nuomotis per brangu, pirkti nelabai įmanoma dėl teisinių reikalavimų. Bet šita svajonė yra nepamiršta, planuoju ją kitąmet įgyvendinti.“
Šalia Kėdainių – motokempingas?
Nors akivaizdu, kad Klaudijus gyvenimo teikiamas galimybes išnaudoja su kaupu, vis dar turi daugybę idėjų ir svajonių. „Galvoju, reikėtų motokempingą padaryti. Labai daug motociklų kursuoja „Via Balticos“ keliu, galėtų jie tame kempinge apsistoti, susiremontuoti kažką, jei reikėtų. Kelionėse juk visko nutinka“, – svarsto meistras.
Nors dabartines dirbtuves meistras įsirengė Kėdainių rajone dėl patogios vietos, jis svajoja turėti išskirtines dirbtuves Kaune. „Būtų dirbtuvės ir koks kabokas šalia. Žmonės numatytą valandą galėtų prisiregistruoti ir nemokamai kokius tepalus pasikeisti. Įsivaizduoji, atsivarai motociklą, keitiesi tepalus, o čia pat draugai išlenkia bokalą alaus, stebi darbą, šnekasi. Jėga“, – entuziastingai pasakoja K. Štelmokas.
