LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Po 14 metų pertraukos išleista nauja Lietuvos raudonoji knyga, kurioje aprašytos šalyje saugomos gyvūnų, augalų, grybų rūšys, joms gresiantys pavojai, jų apsaugos būklė. Tai ne tik retų bei nykstančių rūšių sąrašai, aprašymai, bet ir teisinis dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama šių rūšių apsauga. Jas saugoti privalome kiekvienas, tačiau turbūt tik žemdirbiai žino tikrąją šių rūšių saugojimo kainą. Kai dauguma mūsų džiaugiasi, jog saugoma istorinių Lietuvos gyvūnų rūšis – stumbrai, ūkininkų džiaugsmas neima, kai stumbrų banda sunaikina jų derlių.
Kiekvieno žmogaus atmintinė
Dėl mažėjančios augalų, gyvūnų populiacijos dažniausiai kalti žmonės, jų veikla. Prie didžiausią neigiamą poveikį gamtai, biologinei įvairovei, gyvūnų ir augalų rūšims darančių veiksnių – statybų, miestų plėtros ir taršos, žmonių atvežamų invazinių rūšių, klimato kaitos – priskiriamas ir intensyvus žemės ūkis bei miškininkystė.
„Raudonoji knyga – tai mūsų kaltės simbolis. Žmogus privalo prisiimti atsakomybę, ką yra padaręs kitoms rūšims. Todėl Raudonoji knyga yra kiekvieno sąmoningo žmogaus atmintinė, ką galime prarasti ir ką turime saugoti“, – per leidinio pristatymą sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Naująją Raudonąją knygą parengė pusšimtis mokslininkų ir gamtininkų. Pagrindiniai šios knygos autoriai – Gamtos tyrimų centro mokslininkai.
Leidinyje aprašytos 566 gyvūnų, augalų ir grybų rūšys su iliustracijomis bei paplitimo žemėlapiais. Naujojoje knygoje saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas sutrumpėjo – 2007 m. leidinyje buvo aprašytos 764 rūšys. Pasak Raudonosios knygos vyriausiojo redaktoriaus Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovo dr. Valerijaus Rašomavičiaus, pagrindinė sutrumpėjusio sąrašo priežastis – pirmą kartą šalies biologinės įvairovės apsaugos sistemoje apie 900 rūšių buvo įvertinta ne pagal atskirų mokslininkų rekomendacijas, specialistų siūlymus, o pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) vertinimo kriterijus. Naujoje knygoje nebeliko 241 rūšies, bet įrašytos 43 naujos retos ar nykstančios rūšys.
Jei nesaugosime Raudonojoje knygoje užfiksuotų mūsų gamtos turtų, jiems gresia išnykimas. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausiosios specialistės Lauros Janulaitienės, Lietuvos raudonoji knyga – tai būdas išsaugoti unikalias, Lietuvai būdingas rūšis, kad kiekvienas galėtume pasižiūrėti, ar aprašytos rūšys neauga mūsų privačioje valdoje, ar neprivalu saugoti kieme šokuojančio varliagyvio.
Aplinkos ministerijos siekis – kad Lietuvos raudonoji knyga pasiektų kuo daugiau šalies viešųjų bibliotekų, ypač kaimo vietovėse. Beveik pusę tiražo – arti 1,3 tūkst. egzempliorių – apsiėmė išplatinti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Elektroninė naujoji Lietuvos raudonoji knyga yra prieinama visiems – ją galima peržiūrėti Aplinkos ministerijos svetainėje arba atsisiųsti.
Brangiai kainuojanti kaimynystė
Gamtininkai džiaugiasi, jog pavyko pasiekti, kad išnykimo pavojus nebegrėstų pilkosioms gervėms ir žąsims, ūdroms, vandens lelijoms, meškiniams česnakams ir kt. Vieni iš laukinių paukščių, kurių kaimynystė ūkininkams baigiasi dideliais nuostoliais, – pilkosios gervės. Prieš daugiau kaip porą dešimtmečių jų populiacijai Lietuvoje grėsė išnykimo pavojus, dabar ši rūšis gamtinėje aplinkoje tapo įprasta ir buvo išbraukta iš Raudonosios knygos.
Gervių populiacijos pagausėjimą ūkininkai jaučia itin skaudžiai. Prieš dešimtmetį gervės žalos padarydavo tam tikrose lokaliose vietovėse, o dabar gervių daroma žala yra masiška kone visuose Lietuvos regionuose. Gervės nulesa, ištrypia, nuniokoja ūkininkų laukus. Kai tūkstančiai gervių nutūpia į kviečių ar kitų kultūrų lauką, iš jo nieko nelieka.
„Mes mylime gamtą, ją reikia tausoti, tačiau negali būti taip, kad ūkininko derlius sunaikinamas, o už patirtą žalą nėra kompensuojama. Mes už tai, kad būtų saugomos retos, nykstančios rūšys, bet turi būti ir atitinkamas valstybės požiūris į ūkininkus, kurie susiduria su saugomų paukščių daroma žala“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kaimo plėtros komiteto pirmininko pavaduotoja, Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė.
Pasak pašnekovės, turi būti ne vienadieniai, o ilgalaikiai mechanizmai, padedantys prisitaikyti prie kintančios gamtos.
Dabar Laukinės gyvūnijos įstatyme nustatyta, kad ūkininkams atlyginama tik griežtai saugomų rūšių gyvūnų padaryta žala. Žąsys, gulbės ir gervės nėra įtrauktos į Griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Kai kurios laukinių žąsų rūšys priskiriamos medžiojamiems gyvūnams, bet Medžioklės įstatymu numatyta valstybės prievolė atlyginti tik vilkų, stumbrų ar griežtai saugomų rūšių gyvūnų padarytą žalą. Nors sumokamos kompensacijos neatlygina visos padarytos žalos, ūkininkai gali guostis, jog bent iš dalies kompensuojama, nes kai derlių suniokoja laukiniai paukščiai, žala išvis niekaip nėra kompensuojama ir visi nuostoliai gula ant ūkininkų pečių.
„Paukščių daroma žala didžiulė, todėl reikia priimti žalos kompensavimo mechanizmą ir atlyginti ūkininkams dėl laukinių paukščių padarytos žalos patirtus nuostolius“, – tvirtino L.Meilutė-Datkūnienė.
Ūkininkams daug žalos pridaro ne tik gervės, bet ir žąsys, gulbės, o Kauno rajono ūkininkams didelės bėdos kyla dėl kirų.
„Mes, kaip ir bet kuris Lietuvos pilietis, privalome laikytis teisės aktų, saugoti gamtą, bet ką daryti ūkininkams, kai į Raudonąją knygą įrašytas paukštis ar gyvūnas mums sukelia labai daug problemų? Kauno rajone mes kenčiame nuo kirų. Jų daroma žala – baisi. Šie paukščiai išrauna, dergia pasėlius, ir juos tenka atsėti po kelis kartus. Niekam neiškyla tiek daug problemų dėl saugomų paukščių, gyvūnų, kaip ūkininkams. Dėl to ne kartą bandėme kalbėtis su ministerija, bet mūsų kol kas negirdi“, – teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė Staliūnienė.
Trūksta žalos kompensavimo
Pilkosioms gervėms pasisekė ir joms nebegresia išnykimas, bet kai kurios kitos paukščių rūšys pradėjo pavojingai nykti ir buvo įrašytos į naująją Raudonąją knygą. Į ją įtraukta baltasparnė žuvėdra, mažoji žąsis, ledinė antis, rudagalvė antis, paprastasis purplelis bei visiems gerai žinoma ir, atrodytų, pakankamai dažna rūšis – pilkoji kurapka. Jos populiacijos mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Pasak vieno iš Raudonosios knygos autorių Liutauro Raudonikio, pilkoji kurapka Lietuvoje paplitusi didesnėje jos dalyje, kur vyrauja agrarinis kraštovaizdis. Kurapkos renkasi vietoves, kuriose dirbami laukai kaitaliojasi su pievomis ir laukų želdiniais. Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje stebėtas didelis (30–60 proc.) šios rūšies populiacijos mažėjimas.
„Pagrindinė pilkųjų kurapkų nykimo priežastis siejama su agrarinio kraštovaizdžio struktūros pokyčiais: įsivyrauja dideli monokultūrų plotai, didėja augalininkystės intensyvumas (švarūs, nepiktžolėti pasėliai, nenutrūkstamas žemės ūkio agregatų važinėjimas ir kt.). Dėl to sumažėja mitybai svarbių piktžolių kiekis, didėja trikdymas. Didelę žalą populiacijai daro išaugęs lapių ir kiaunių skaičius“, – teigia L.Raudonikis.
Pasak Raudonąją knygą sudariusių mokslininkų, visi augalai ar gyvūnai, patekę į ją, sparčiai nyksta ar jų būklė negerėja. Saugomų gyvūnų sąraše tebėra stumbras, kurį daugelis laiko išskirtiniu ne tik gamtos, bet ir istorijos reliktu.
Kaip teigia vienas iš Raudonosios knygos autorių Linas Balčiauskas, intensyvus žemės ir miškų ūkis stumbrams neigiamos įtakos neturi, tačiau jų daroma žala lemia neigiamą gyventojų požiūrį į šią rūšį.
„Stumbrai padaro labai daug žalos. Kai apie tai kalbame, atsiranda komentarų, kad ūkininkai nuolat skundžiasi, sulaukiame „patarimų“ – jei stumbrai nuėda pasėlius, tai nesėkite... Apmaudu skaityti tokius komentarus žmonių, kurie su tuo nesusiduria ir nesuvokia situacijos sudėtingumo. Už laukinių gyvūnų padarytą žalą iki šiol nėra normalios kompensavimo metodikos – vadovaujamasi sena, dar tarybinių laikų metodika. Skaudu ūkininkams, nes mes sėjame, dirbame, tvarkome, o atėjo stumbrai ir per vieną dieną visą tavo derlių sunaikino. Tada tenka eiti kruvinus kelius, kol bandai įrodyti, kad yra padaryta žala, o su tavimi niekas nenori nei bendrauti, nei žiūrėti, kokius nuostolius patyrei“, – apgailestauja Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė G.Staliūnienė.
Galvijų mažėjimas – grėsmė vabalui
Žemės ūkiui dažnai priekaištaujama, kad dėl intensyvios žemdirbystės kenčia augalai ir gyvūnai, bet būna ir priešingų atvejų.
Daug metų buvo kalbama, kad Lietuvoje gyvulininkystė – prioritetinė šaka, tačiau valdžios vykdoma politika skyrėsi nuo žodžių, ir šis sektorius traukėsi, mažėjo galvijų, gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų skaičius. Sumažėjęs gyvulių skaičius neigiamai veikia smailiaragį mėšlavabalį. Šis vabalas įrašytas į Raudonąją knygą. Tai Lietuvoje reta rūšis, didžioji dalis radaviečių yra Pietryčių ir Vidurio Lietuvoje. Pasak vieno iš Raudonosios knygos autorių Romo Ferencos, smailiaragiai mėšlavabaliai gyvena pievose, ganyklose, šviežiame galvijų ir arklių mėšle.
„Smailiaragiams mėšlavabaliams grėsmę kelia apleistų ir nešienaujamų pievų, ganyklų užaugimas medžiais bei krūmais, sumažėjęs galvijų ir arklių ganymas, taip pat pievų užsodinimas mišku. Rūšies apsaugai būtinas ekstensyvus galvijų ir arklių ganymas“, – teigia R.Ferenca.
Lietuvos gamta turtinga unikaliomis augalų, paukščių, žinduolių rūšimis, tačiau ne su visomis jų gerai sutaria ūkininkai. Ūkininkai su piktžolėmis kovoja, tačiau nykstančios piktžolės įrašytos į Raudonąją knygą. Viena tokių – dirvinė raugė, kuri auga javuose, dažniausiai rugių pasėliuose, ant ežių, dirvonuose, dykvietėse.
Pasak Raudonosios knygos vyriausiojo redaktoriaus ir vieno iš autorių dr. V.Rašomavičiaus, dirvinė raugė nyksta dėl intensyvių javų auginimo technologijų – sėjama kruopščiai išvalyta sėkla (tai tipinė su sėklomis plintanti piktžolė), sudygusių piktžolių kontrolei naudojami cheminiai preparatai.
„Tikėtinas tolesnis dirvinės raugės radaviečių mažėjimas dėl augalininkystės ūkių stambėjimo ir pasėlių struktūros kaitos. Populiacijas šalyje galima išsaugoti jas atkuriant ir dirbtinai palaikant ekstensyvaus žemės ūkio sklypuose (ekologiniuose ūkiuose, nacionaliniuose parkuose, muziejuose) ir botanikos soduose“, – teigia dr. V.Rašomavičius.
Kad būtų išsaugoti reti, nykstantys mūsų krašto gyvūnai, augalai, bet tuo pačiu nenukentėtų ir ūkininkai, kurių sunkaus darbo vaisiais naudojasi visuomenė, turi būti numatytos tinkamos kompensacijos už laukinių gyvūnų ir paukščių daromą žalą. Adekvatus nuostolių finansavimo mechanizmas turėtų pagerinti gyvūnų ir ūkininkų santykius. Valstybė turėtų ieškoti efektyviausių būdų, kad ūkininkas ir laukiniai paukščiai, gyvūnai galėtų gyventi darniai.
„Nuo pirmosios Lietuvos raudonosios knygos leidimo (1981 m.) jau praėjo keturi dešimtmečiai, per kuriuos Raudonoji knyga tapo vienu iš ryškiausių visuomenės rūpinimosi gamtos kūrinija simbolių. Knyga praveriamos durys į šalies biologinės įvairovės vertybių pasaulį, kurio išsaugojimas yra dabarties ir ateinančių kartų rūpestis“, – teigia vyriausiasis redaktorius dr. V.Rašomavičius.
