Rubrika

V. Kochanskytė: „Juk neatidėliosime gyvenimo“

„Man Verbų sekmadienis visais laikais buvo tikras stebuklas! Traukdavo praeiti pro Aušros vartus, kur sėdėdavo kaimo moterys su gražiosiomis Vilniaus verbomis. O namuose močiutės ir mamos pastangomis džiugindavo tikroji, kadugių, verba“, – prisiminimais dalijasi aktorė Virginija Kochanskytė, kai prieš pat dar vienas karantinines Velykas sutarėme pasikalbėti apie artistų dalią šiuo nelengvu laikotarpiu.

Su mama ir vyru

„Velykos, kaip ir Kalėdos, yra šeimos šventė. Anksčiau visi susibėgdavome Kaune, pas mamą, – prisimena Virginija. – Mano paauglystėje, kai mamos sesuo ir dėdė buvo gyvi, abi šeimos švęsdavome kartu. Ir Velykų bobutė apdalydavo dovanėlėmis, ir šventinis stalas pasitikdavo iš vakaro nudažytais margučiais žalių pataisų pataluose... Tuos margučius, mes, vaikai, ridendavome, rungtyniaudami vieni su kitais. Kaune negalėjome eiti į bažnyčią, nes visi žmonės buvo įbauginti, tik močiutė su seneliu nueidavo. Mes bažnyčią atradome jau laisvėjimo metais. Šias Velykas švęsime Klaipėdoje. Ir mama jau nuo spalio mėnesio su mumis. Ramiai trise sutikome Kalėdas, Naujuosius, panašiai ir Velykas.“

Laikas knygai

Visada intensyvi aktorės veikla karantino laikotarpiu šiek tiek sulėtėjo, bet juk negalima atidėti gyvenimo! Tas kelionių po Lietuvą su renginiais, spektakliais pristabdymas pagaliau leido jai prisėsti prie knygos. Tai įvairių žmonių prisiminimų knyga apie šokių vadovą Algirdą Jurgelevičių, kurio vadovaujamame tautinių šokių kolektyve „Suktinis“ ji šoko dvejus metus. Paprašyta prisidėti prie knygos redagavimo, aišku, nuoširdžiai sutiko, nes, pasak Virginijos, tai žmogus, kuris savo pavyzdžiu įrodė, kaip galima gyventi ir kurti bet kokiomis aplinkybėmis.

„Tik redaguodama, dėliodama pasakojimus apie šį kilnų žmogų, sužinojau, kad Algirdo tėvai ir jis pats yra skaudžiai nukentėjęs nuo sovietinio režimo, – pasakoja ji. – Bet kaip jis mylėjo gyvenimą, koks buvo geranoriškas, džiaugsmingas, aristokratiškas, koks įstabus kūrybinio gyvenimo užtaisas nuo jo sklido!“

Malonių vilčių teikia ateities projektai. Šių metų birželį poetui Vytautui Mačerniui – šimtmetis. Bendraminčių pakviesta aktorė prisijungė prie jaudinančio sumanymo parengti V.Mačernio poezijos spektaklį. „Šiaulių dramos teatro aktorius Anicetas Gentvilas sutiko tame dalyvauti. Šiuo metu kaip tik dėliojame scenarijų, atsirenkame eilėraščius, laiškus, – kalba užsidegusi aktorė. – Perskaičiau daug ką iš naujo – ir apie V.Mačernį, ir jo eiles. Žinoma, realūs spektakliai nusikels, bet kaip smagu jau dabar gyventi ta ateitimi!“

Apie grafaitę ir imperatorių

Prisiminėme Juozo Keliuočio literatūrinę premiją, prieš kelerius metus atitekusią aktorei už aukštos kultūros profesionalias programas, dedikuotas literatūros klasikams, bei už ilgametę prasmingą bendrystę su Rokiškio krašto kūrėjais. Dideliam jos džiaugsmui, tuoj po iškilmingo premijos įteikimo Virginijos laukė dar viena staigmena. Rokiškio rajono savivaldybės J.Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė paklausė, ar aktorė sutiktų parengti meninę dalį būsimam Sofijos Tyzenhauzaitės rašytojų sambūriui, skirtam pirmajai rašytojai istorinėje Lietuvoje, rašiusiai prancūzų kalba.

„Labai užsidegiau, – pasakoja ji. – Ką turėjo priminti spektaklis? Literatūrinį-muzikinį XIX a. diduomenės saloną, kuriame vaidinama, muzikuojama, filosofuojama ir, žinoma, įsimylima... Ką mes žinome apie rašytoją, sukūrusią net 12 romanų? Nebent tai, kad jos asmenybės žavesiui neatsispyrė ne tik imperatorius Aleksandras I-asis, bet ir Napoleonas Bonapartas, kuris, traukdamasis su armija po pralaimėjimo, ištarė: „Maloniausia, ką pajutau tame žygyje į Rusiją – tai pažintis su S.Tyzenhauzaite.“

Rožinė svajonė, kuriai nebuvo lemta išsipildyti – taip savo jausmų dramą yra įvardijusi XIX a. rašytoja knygoje „Reminiscencijos“. Scenoje grafaitės Sofijos ir imperatoriaus Aleksandro I-ojo romantiškos meilės dramatiškus posūkius jautriai žiūrovams perteikia spektaklio sumanytoja V.Kochanskytė, taip pat Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Kristina Siurbytė, Andrius Apšega ir pianistė Beata Vingraitė. „Dar prieš karantiną spektaklį „Sofijos Tyzenhauzaitės jausmų atspindžiai“ spėjome suvaidinti Tytuvėnų ir Renavo dvaruose, Kauno Botanikos sode, o vasarą planuojame vykti į Užutrakius, Platelius, Biržus, Rokiškį“, – vardija aktorė, džiaugdamasi tuo, ką duoda draugystė su bibliotekomis – daug kūrybinių provokacijų, virstančių kameriniais kūriniais.

Matildos Olkinaitės svajonė

O štai dar vienas naujas aktorės darbas prasidėjo dar Sąjūdžio metais, kada po vieno renginio prie Virginijos priėjusi teatrologė Irena Veisaitė prisipažino turinti jaunos žydaitės Matildos Olkinaitės, žiauriai nužudytos Antrojo pasaulinio karo pradžioje, eilėraščius ir dienoraštį. „Gal sutiktumėte parengti Matildos poezijos programą?“ – toks buvo jos prašymas. Aktorė su dainininke Rita Preikšaite, pianistu Sauliumi Šiaučiuliu, smuikininku Juozu Staniuliu sukūrė muzikinę-literatūrinę programą „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“. Ją gal pusšimtį kartų pristatė bibliotekose, muziejuose, mokyklose.

„Visur aktyviai kalbėjau, kaip svarbu išleisti M.Olkinaitės kūrybos knygą, – prisimena Virginija. – Šį pradėtą poetės kūrybinio palikimo viešinimą pratęsė Kupiškio ir Rokiškio kultūros žmonės. Jų padedama pirmojo karantino metu į didoką segtuvą sudėjau medžiagą apie M.Olkinaitės kūrybos viešinimą nuo 2004 m., parašiau straipsnį apie jaunos merginos svajonės kelionę, pagaliau entuziastingų žmonių dėka virtusią knyga „Atrakintas dienoraštis“. Džiaugiuosi, kad ir aš galėjau prisidėti prie šio gero darbo.“

Prieš ją buvo net Dievas

Tokia gili meilė poezijai – įdomu, kas ją uždegė aktorės širdyje? „Viskas prasidėjo nuo mokyklos laikų, – šypsosi ji. – Mokytojai pastebėjo, kad trapi mergaitė turi stiprų balsą, taip aš ir lipdavau į sceną, deklamuodavau visomis progomis. Laikui bėgant išpopuliarėjo literatūrinis teatras, daugelis režisierių statė spektaklius, remdamiesi poetais, rašytojais. Kai atsidūriau teatre, būtent literatūroje atradau naujos raiškos kamerinę erdvę. Pati ėmiau kurti scenarijus. Daug jų (tikrai koks 100) išvydo rampų šviesas – vaidinau ir viena, ir su kolegomis.

Vienas įsimintiniausių spektaklių – „Ieva Simonaitytė: Ak, visko buvo!“. Kurdama scenarijų perskaičiau visą rašytojos kūrybą ir netikėtai atradau užburiantį jos asmenybės vitališkumą, apie kurį ji sako: „Prieš mane buvo net Dievas, bet aš sutvėriau pasaulį savyje ir pasaulį aplink save.“ Tik taip užsidegusi ji galėjo kurti, daug pasiekti, o jei verktų, kad koja neremia, šoną diegia, ar būtų genialias knygas parašiusi... Tiesa – padėk pats sau ir Dievas tau padės!“

Jauni – tokie pat svajokliai

Kai Virginija žalioje jaunystėje stojo į tuometę Vilniaus konservatoriją, po III turo profesorė Irena Vaišytė priėjo prie jos ir paklausė: „Kas jums yra teatras?“ Būsima jos studentė nesutriko: „Kažin, ar galima taip sakyti, bet man teatras yra bažnyčia.“ Dėstytoja nieko nesakė, tik apkabino, pabučiavo. Bažnyčia kaip metafora – tai pasiryžimas eiti pasirinkto tikėjimo keliu. Bet kurios profesijos – žurnalisto, kunigo, gydytojo – žmogaus pašaukimas.“

Virginija savo vyrą skulptorių Arūną Sakalauską kažkada yra pavadinusi angelu sargu... Kuo jis jai iki šiol gražiausias? „Kai matau, kiek mano žmogui suteikta galios, kada jis visas paniręs į kūrybą, kurią labai myli, kai ta veikla jį nepaprastai sustyguoja, kai jis, įsipareigojęs prieš kitus, gilinasi į tai, ką kuria. Matau, kaip jį visą, jo vidaus pasaulį bei vaizduotę užpildo žinios, užaugina fantaziją, kaip jo vidaus taurę prisodrina vaizdų, skonio, energijos... Arūnas – labai kūrybingas žmogus. Be savosios kūrybos jis, Vilniaus Dailės akademijos profesorius, aktyviai dirba su magistrantais. Šiuo laikotarpiu, žinoma, nuotoliniu būdu.

Aš taip pat esu susieta su akademiniu jaunimu – dėstau viešą kalbėjimą ir sceninę kalbą. Džiaugiuosi, kad Klaipėdos universitetas atnaujino lietuvių filologijos su papildoma teatro specializacija programą. Jau nuo pirmo kurso mes su studentais einame į dialogą su žiūrovais, nes scenos kalba pati sau, anapus rampos, neegzistuoja. Studijuoti ateina puikus jaunimas, toks pat svajokliškas, romantiškas, kokią prisimenu save pačią. Viliuosi, kad nuo rudens sugrįšime į gyvą bendravimą.“

Dėkinga „provokatoriams“

„Kokie žmonės yra palikę didelį įspūdį? – perklausė aktorė. – Jei iš profesinio pasaulio, man teko susidurti su tokiomis asmenybėmis kaip Monika Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Pranas Piaulokas ir daugybe kitų. Mačiau jų darbus, mokiausi iš jų, pažinau, bičiuliavomės. Iš istorinių asmenybių daug ką paminėjau, vis dėlto, vienas stipriausių – Vincas Kudirka. Pasakodama apie V.Kudirką ant scenos stengiausi ištransliuoti stiprią jo kūrybinę energiją, pranašišką mūsų visų parengimą Nepriklausomybei. Nereikėjo laukti nė 20 metų po jo mirties, ir mes jau giedojome V.Kudirkos tautinę giesmę, sukurtą paskutiniais jo gyvenimo metais.

Iš literatūrinių herojų pirmiausia mane sukrėtė Sigitas Geda. Programas parengiau ir pagal poetų Antano A.Jonyno, Birutės Baltrušaitytės, Jono Aisčio, Henriko Nagio, Henriko Radausko, Česlovo Milošo kūrybą. Visų neišminėsiu... Esu be galo dėkinga visiems, kurie kvietė kūrybinei bičiulystei ir dovanojo širdžių bendrystės palaimintas akimirkas. Savojo krašto istorijos, kultūros ir ją kūrusių asmenybių pažinimas stiprina suvokimą, kad kalba, šeima, krašto kultūra, tradicijos augina tavo vidaus pasaulį.“