LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Praeities ir dabarties sąsajos, buvusios ir šiuolaikinės patirties kontrastai – tai aspektai, kurie svarbiausi Veiviržėnų, Mažosios kultūros sostinės, savasčiai. Kūrybinis bendruomenės sutelktumas atveria vis naujas veiviržėniškių projekto galimybes. Šį kartą atskleistos Kauno ir Veiviržėnų tarpukario gyvenimo stiliaus ypatybės. Miestiečių apdarai labiau europietiški, prabangesni, tačiau provincijos miestelėnai, nors rengėsi kukliau, bet taip pat atrodė gražūs ir orūs.
Šeimų archyvuose – daug įdomybių
Veiviržėnų kultūros centro salėje atidaryta Kauno miesto muziejaus fotografijos paroda „Kauno ponios ir ponai: XX a. 3–4 dešimtmečio stilius“ bei Veiviržėnų kultūros centro paroda „Veiviržėnai tarpukariu“ sukėlė veiviržėniškių suinteresuotumą: o kaipgi tuo laikotarpiu atrodė mūsų proseneliai ar seneliai? Suintrigavo palyginimo galimybė: ar labai skiriasi Kauno, Lietuvos sostinės, ir provincijos miestelio
Parodos „Veiviržėnai tarpukariu“ nuotrauka iš Veiviržėnų gyventojų asmeninio archyvo.
Veiviržėnų aprangos stilius ir manieros?
„Paraginę veiviržėniškius pasklaidyti savo giminių, šeimos albumus netikėtai sulaukėme tarpukario fotografijų, žurnalų, kitokių leidinių gausos. Tai iš tiesų buvo nemenkas indėlis į mūsų Mažosios kultūros sostinės dar neatrastos, nepaliestos istorijos puslapius, teko fotografijas parodai atrinkti tik tas, kurios labiausiai atliepė tematiką, atspindėjo minėto laikotarpio aprangą, fotografavimosi stilių“, – pasakojo Veiviržėnų kultūros centro direktorė Laura Natalimova.
Pasak renginių organizatorės Irenos Juciuvienės, nustebino ir tai, kad veiviržėniškių šeimų archyvuose dar rasta įvairių Nepriklausomos Lietuvos žurnalų, vadovėlių, knygų ne tik lietuvių, bet ir vokiečių kalba. Tarpukario žurnaluose, laikraščiuose gausu įvairiausių patarimų, tarp jų ir apie tai, kaip būti madingam.
Atsiskleidė vaidybiniai talentai
Abi minėtos parodos Valstybės atkūrimo dieną tarsi papildė Veiviržėnų kultūros centre vykusį teatralizuotą koncertą. Būtent tarpukario laikotarpį Veiviržėnuose priminė ir teatralizuotus vaizdelius scenoje įgyvendino patys miestelėnai: I. Juciuvienė, Sandra Žemgulienė, Juozas Žemgulis, Viktoras Daugėla, Jūratė Norvilienė, Laimis Jasaitis, Vaidotas Švabas, Jolanta Venckienė, Dainius Stulpinas. „Buvo labai džiugu, kad atsiskleidė nauji vaidybos talentai. Žmonės, niekada anksčiau nevaidinę, savo vaidmenis atliko taip įtaigiai ir natūraliai, kad jie pelnytai sulaukė daug paskatinimo ir pagyrimų“, – kalbėjo teatralizuoto vaizdelio idėjos sumanytoja renginių organizatorė I. Juciuvienė. Pasak jos, vaidinimo siužetas paprastas: turtingi tėveliai nori išleisti mylimą dukrelę už pasiturinčio jaunikio, tačiau mergelė pasipriešina tokiai valiai. Vietoj šilko suknių ji renkasi paprasto audimo rūbus, savo laimės ieško ne tarp turtingųjų, bet tarp savo kraštą mylinčių žmonių. „Visais laikais buvo siekiančių tik turtų, betgi buvo ir tokių, šviesą skleidžiančių idealistų. Juk jie ir pasitarnavo laisvės, nepriklausomybės siekiams“, – įsitikinusi teatralizuoto pasirodymo įkvėpėja I. Juciuvienė.
Po teatralizuoto koncerto veiviržėniškiai noriai ir nuotaikingai su tarpukario mados atributais fotografavosi Kultūros centro momentinėje fotoateljė.
Parodoje įžvelgė skirtumus
Veiviržėnų kultūros centro direktorė L. Natalimova pasidžiaugė, kad Kauno miesto muziejaus ir veiviržėniškių atneštos fotografijos, atspindinčios Nepriklausomos Lietuvos 3–4 dešimtmečio gyvenimo būdą, sudomino parodos lankytojus.
„Be abejonės, kauniečių ir veiviržėniškių to laikotarpio aprangos stilius, laikysena nuotraukose akivaizdžiai skiriasi. Veiviržėnų krašto žmonės – kuklesni, jų drabužiai iš pigesnio audinio, tačiau orumo, gebėjimo skoningai rengtis taip pat netrūksta. Užtat kauniečiai, nors fotografijose užfiksuotos ne įžymybės, tačiau vis tiek spindi europietiškomis šypsenomis, jų drabužiai, skrybėlės – kokybiški, iš šilko audinių pasiūti pagal paskutinį tuometinės mados klyksmą“, – pastebėjo L. Natalimova.
Kauno miesto muziejaus surinktose XX a. 3–4 dešimtmečio fotografijose galima matyti, kuo lietuvių apranga buvo panaši ir kuo skyrėsi nuo pasaulio mados. Skirtumų yra mažai, nes mūsų krašto žmonės orientavosi, kuo gyvena Europa, ir ja sekė. Kaunas tuo metu buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi (žinoma, ne tik dėl miestiečių aprangos, nors buvo kalbama, esą Kauno ponios išrankesnės negu Prancūzijoje), klestėjo grožio pramonė, buvo organizuojami siuvimo kursai tiek pradedantiesiems, tiek profesionalams, miestietės naudojosi užsienietiškais mados žurnalais, taip pat ėjo ir lietuviški žurnalai su mados patarimais.
- XX a. ketvirtajame dešimtmetyje atgimė moteriškumas, švelnumas. Moterys vėl tampa gundančios ir paslaptingos. Madingi buvo šviesūs ir garbanoti plaukai. Itin madingos tapo skrybėlės: įvairiausio dydžio, plokščios kaip blynai ir nedidelės, kurios vos laikėsi ant viršugalvio. Vyrų mada, lyginant su moterų, buvo konservatyvi. Tarpukariu iš esmės kito tik vyriško kostiumo detalės. Miesto vyras visuomet buvo apsirūpinęs lazdele, tai buvo privaloma kostiumo detalė. Lazdelė simbolizavo lietsargį, mat vyrų madoje buvo jaučiama stipri Londono įtaka.
Vilija BUTKUVIENĖ
