Pirmą kartą Liudą Mikalauską išgirdome 2008-aisiais dainuojant LRT projekte „Triumfo arka“. Pavergęs žiūrovus unikaliu balso tembru ir artistiškumu, jis gavo daugiausia publikos simpatijų ir tapo šio muzikinio konkurso nugalėtoju – pelnė „Auksinio balso“ titulą. Dabar Liudas – pripažintas talentas, sukūręs įsimintinų vaidmenų – boso partijų – Nacionalinio operos ir baleto bei kitų šalies teatrų spektakliuose, atliekantis įvairaus žanro muziką koncertuose Lietuvoje bei užsienyje. Šiemet jis nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už pono Beno vaidmenį operoje „Penki Merės stebuklai“ bei Kapelijaus vaidmenį operoje „Kapulečiai ir Montekiai“.

Didžiausias laimėjimas

Paklaustas, kokie yra svarbiausi jo gyvenimo bei karjeros pasiekimai praėjus dešimtmečiui po „Triumfo arkos“, Liudas teigia, kad didžiausias laimėjimas – puiki šeima: mylima žmona Sigita, bendramintė bei pagalbininkė organizuojant koncertus, ir du vaikai – ketverių Gintarė ir vasaros viduryje pirmąjį gimtadienį švęsiantis Jonas Teofilius.

Publikos numylėtinis džiaugiasi, kad klasikinė muzika Lietuvoje išgyvena renesansą. Pasak L.Mikalausko, prie žiūrovų prusinimo prisidėjo ir „Auksinio balso“ konkursas, tapęs jo paties tramplinu į šlovę.

„Prieš pradėdamas dainuoti „Triumfo arkoje“ studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete ir jau buvau tapęs dvylikos tarptautinių vokalistų konkursų pirmosios vietos laureatu bei didžiojo prizo laimėtoju. Tačiau tai niekam nerūpėjo, – pasakoja Liudas. – Laimėjęs „Triumfo arką“ staiga tapau žinomas ir visiems įdomus. Taip jau yra: kai atlikėją parodo per televiziją, jis iškart tampa populiarus. Juk žydrieji ekranai išgarsino ir Virgilijų Noreiką, ir Eduardą Kaniavą... Džiugu, kad Nacionalinė televizija ėmėsi šio projekto. Į jį buvo pakviesta profesionalių atlikėjų, skambėjo ne tik lengvoji muzika, bet ir klasikiniai kūriniai. Žiūrovai buvo pasiilgę rimtesnės muzikos, aukštesnės prabos dainavimo, kitokios vokalinės manieros. Tuo metu lietuviška populiarioji muzika išgyveno nuosmukį – koncertuose, per radiją ir televizijos ekranuose mirgėjo daugybė neprofesionalių atlikėjų, skambėjo daug mėgėjų lygio muzikos. Operos solistai buvo nustumti į antrą planą. Sovietinių laikų estrada, pripažinkime, buvo kur kas aukštesnio meninio lygio, nes pereidavo griežtą atranką.“

Don Bazilijus operoje Sevilijos kirpėjas LNOBT. Asmeninnio archyvo nuotr.

Mokė per pertraukas

Pirmasis Liudo muzikinius gabumus pastebėjo chorvedys ir muzikos mokytojas Romualdas Eičas, tuometinis Tauragės kultūros centro berniukų choro vadovas. Būsimasis solistas mokėsi Tauragės 5-ojoje vidurinėje mokykloje ir net negalvojo savo gyvenimo susieti su muzika.

„Mokytojas ateidavo į mokyklą ant peties užsimetęs akordeoną ir ieškodavo gabių dainuoti antrokų – talentų savo chorui. Išklausęs mano dainavimo iškart pakvietė į chorą, kurį lankiau du kartus per savaitę – antradieniais ir ketvirtadieniais, – prisimena Liudas. – Tuo metu jis mūsų mokykloje dirbo koncertmeisteriu choreografijos pamokose, o per ilgąsias pertraukas individualiai mokė mane dainuoti. Kai kiti berniukai lakstė žaisdami krepšinį, aš lavinau balsą. O mokytojas tomis dienomis likdavo be pietų. Iki šiol pamenu jo priesaką, kurio iki šiol laikausi: „Turim eiti kaip kareiviai – tik pirmyn.“ Esu principingas ir atkakliai siekiu užsibrėžto tikslo.“

Pavergė publiką

L.Mikalauskas dainuoja Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio teatrų spektakliuose: jis – Figaras operoje „Figaro vedybos“, Mefistofelis „Margaritoje“, Don Bazilijus – operoje „Sevilijos kirpėjas“, Ubertas – operoje „Tarnaitė ponia“... Solistas yra parengęs keletą įspūdingų koncertinių programų: „Baltas paukštis. Vytautą Kernagį prisimenant“, „Pasivaikščiojimas su Danieliumi Dolskiu ir Antanu Šabaniausku“. Charizmatiškasis bosas dažnai koncertuoja su soliste Ona Kolobovaite, kuri „Auksinio balso“ titulą pelnė 2009 m., taip pat su „Triumfo arkos“ dalyviu tenoru Eugenijumi Bavikinu, „Eurovizijos“ dalyve Evelina Sašenko, pianistu Pauliumi Zdanavičiumi.

Dainuoja Tauragės vokalinės muzikos festivalyje. Asmeninio archyvo nnuotr.

Liudą ypač myli laikinosios sostinės publika. Kauno menininkų namai šiemet jau 20 kartą rinko įsimintiniausią šio miesto menininką. Internete balsavę rinkėjai daugiausia balsų atidavė L.Mikalauskui – už pasiekimus muzikos srityje ir ryškiausius vaidmenis Kauno muzikiniame teatre. Žiūrovams įsiminė naujausias Liudo sukurtas Martyno Liuterio vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus tezių operoje „Liuterio durys“, kuri skirta reformacijos 500 metų jubiliejui Lietuvoje paminėti. Pagrindinio herojaus vaidmenį kompozitorius kūrė specialiai L.Mikalausko balsui. Balandžio mėnesį šią istorinę operą turės progą pamatyti Panevėžio, Alytaus, Kauno ir Klaipėdos žiūrovai.

Paklaustas, kuris vaidmuo jam pačiam mieliausias, menininkas tvirtina branginantis kiekvieną gautą vaidmenį: „Kasmet kuriu po 5–6 naujus vaidmenis. Ir visai nesvarbu, jis pagrindinis ar ne – visada stengiuosi įsigilinti, perprasti, įsijausti į veikėjo charakterį, atlikti vaidmenį kuo tobuliau, atrasti naujų spalvų. Tai man teikia malonumą, todėl nėra neįdomių vaidmenų.“

 Tauragė – Čikaga

Jubiliejinę Vasario 16-osios šventę L.Mikalauskas minėjo gastrolėse – drauge su O.Kolobovaite koncertavo Lietuvos ambasados rengtame koncerte Helsinkyje, Uolos bažnyčioje. O neseniai grįžo iš koncertinio turo po JAV.

„Dalyvavau šešiuose renginiuose skirtinguose Amerikos miestuose: Klivlande, Konektikute, Detroite, Atlantoje... Daug bendravau su mūsų tautiečiais. Dar prieš penkerius metus koncertuodamas Čikagoje juokavau: jeigu kartais Tėvynėje nebeliktų lietuvių, tautiečiai, gyvenantys Amerikoje, tikrai išsaugos lietuvybę. Jie nuoširdžiai puoselėja ne tik gimtąją kalbą, bet ir tradicijas. Deja, išeiviai sensta, o jauniausia JAV gimusi lietuvių karta jau tolsta nuo savo šaknų... Su tėvais, seneliais vaikai dar kalbasi lietuviškai, bet tarpusavyje jau klega angliškai“, – pasakoja Liudas.

Artistas nepamiršta ir Tauragės – savo gimtojo miesto – publikos. Šią vasarą viešoji įstaiga „Liudo Mikalausko koncertai“ jau aštuntą kartą surengs tarptautinį Tauragės vokalinės muzikos festivalį. Į šias įspūdingas Liudo sumanytas muzikos šventes atvyksta gausus būrys žymiausių Lietuvos atlikėjų bei pripažintų muzikinių kolektyvų, skamba ne tik operų arijos, bet ir rokas, estradinė, liaudies muzika. Daugelis renginių nemokami, o bilietų į mokamus kainos prieinamos. Festivalius rengti Liudui padeda žmona Sigita. Pernai vasarą gausiai susirinkusi publika turėjo progos prisiminti auksines Benjamino Gorbulskio dainas, pamatyti muzikinę komediją „Amerika pirtyje“, įspūdingą Carlo Orffo oratoriją „Carmina Burana“ bei ugningus flamenko šokėjus. Festivalio rengėjas džiaugiasi, kad jo iniciatyvą palaiko ne tik Kultūros ministerija, bet ir Tauragės savivaldybė bei verslininkai.

„Festivaliai trunka apie du mėnesius, taigi tuo metu visa šeima dažnai viešime Tauragėje. Čia gyvena mano tėvai, daugybė draugų. O kitais metų laikais gimtajame mieste paviešėti nebelieka laiko – tėvai atvažiuoja pas mus aplankyti vaikaičių“, – pasakoja L.Mikalauskas.

Sūnaus Jono Teofilio krikštas. Asmeninio archyvo nnuotr.

Kaime ramiau

Liudas su šeima gyvena tarp Marijampolės ir Kauno – Plutiškių kaime. Seniau Mikalauskai gyveno Kaune, o dabar džiaugiasi persikėlę į provinciją.

Vos įžengęs į namus solistas pamiršta muziką, apie darbą stengiasi negalvoti. Namuose niekuomet nerepetuoja, nes namai jam – šventa poilsio vieta. Artistas visą laisvalaikį skiria šeimai – būna tiesiog vyru ir tėvu. Atsipalaiduoja dirbdamas paprastus ūkio darbus, gamindamas maistą.

„Esu gamtos žmogus. Geriausiai pailsiu gamtoje. Mėgstu pasikapstyti darže, sode, šiltnamyje, – sako Liudas. – Man patinka prisiliesti prie žemės. Jau greitai ridikėlius sėsiu... Smagu gyventi kaime. Ir vaikams gera augti arti gamtos. Kai gyvenome mieste, nebuvo nei ramybės, nei poilsio. Draugai, pažįstami skambindavo – padėk, gelbėk... Reikėdavo čia pat viską mesti ir važiuoti. Dabar nebeskambina, žino, kad gyvenu kaime, o „degantys“ reikalai gali palaukti iki rytdienos.“

Važinėjant iš vieno miesto į kitą, artistui daug laiko tenka praleisti automobilyje – gyvenimas ant ratų tapo įprastas. Tačiau vairuodamas muzikos jis nesiklauso, tik žinių. Žinoma, rengdamas naują vaidmenį perklauso, kaip tą pačią boso partiją atlieka žymiausi Lietuvos ir pasaulio operos meistrai.

Savo vaikų Liudas kol kas neragina, nespaudžia mokytis dainuoti, sako, tegul patys pasirenka mėgstamą veiklą. Tačiau mažieji tėvelio atliekamą muziką girdi ne tik per televizorių – dažnai į renginius jie važiuoja visi drauge. Mažasis Jonukas Teofilius vos dviejų mėnesių sulaukęs jau keliavo į koncertą.

Netikintiems sunkiau

Liudas neslepia, kad abu su žmona yra giliai tikintys. Gal todėl jaunasis artistas sukūrė tokį įtikinamą Martyno Liuterio vaidmenį?!

„Daugelis Didžiosios Britanijos teatrų turi savo kapelionus. Juk artistai – dvasingi, jautrūs žmonės, jiems tikrai reikia dvasinės pagalbos, palaikymo. Tik ne visi apie tai kalba atvirai. Tačiau kai artimiau susipažįstu, išsikalbame, paaiškėja, kad daugelis mano kolegų tiki Dievą. Sunku būtų gyventi pasaulyje, jeigu netikėtume, kad mus globoja ir saugo aukštesnė jėga. Mano pažįstama pasakojo komišką atvejį: viename Londono teatre prieš spektaklį kunigas eina iš vieno grimo kambario į kitą teikdamas dvasinę pagalbą ir kone kiekvienas artistas jam skundžiasi: kaip man sunku, kad aš vienintelis šitam teatre esu tikintis. Būtų smagu, jeigu ir Lietuvos teatruose dirbtų kunigai“, – viliasi žymusis bosas.