Karantinas... Šiomis dienomis dažniausiai girdimas žodis. Vardijami visi jo sukelti nepatogumai. „Bet gyvenimas, pasak vienos pašnekovės, nemirė. Ir per karantino laiką bus kažkas sukurta, suprasta, surasta, susigrąžinta. „Biržiečių žodis“ kalbina keletą kraštiečių, praėjusią savaitę ir visą savaitgalį dėl saviizoliacijos ar tiesiog dėl karantino leidusių namuose...

Virginija VIRKUTIENĖ, kirpėja

Nedirbu. Man tai finansiškai nenaudinga, bet suprantu, jog visi turime jausti atsakomybę vienas už kitą. Tikiuosi, jog toks laikas truks neilgai... Gyvenu kaip dauguma... Ramybė. Susikaupimas. Be to, yra daug puikių knygų, filmų, yra proga pasitvarkyti namuose. Šiuo metu virtualiai keliauju po muziejus – Palangos gintaro muziejų, Valdovų rūmus Vilniuje, Klaipėdos laikrodžių muziejų, lankau Biržų krašto muziejaus „Sėla“ sales. Šiuo laiku daugiau bendrauju su artimaisiais bei draugais. Klientės irgi skambina. Pavasaris – atsinaujinimo metas. Sakau, jog lauksiu, kai bus galima susitikti. Manau, privalome jausti atsakomybę ir prieš medikus...

Vigilija MACIENĖ, Papilio pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja, Biržų kultūros centro Papilio skyriaus meno vadovė

Darbas nenutrūko. Kaip kultūros darbuotoja su kolektyvais bendrauju per „feisbuko“ socialinį tinklą, kalbuosi telefonu. Galvoju, jog reiktų pabandyti repetuoti video pagalba, nors tai gana sudėtinga... Ruošiamės Papilyje vyksiančiai vokalinių kolektyvų šventei „Ten, kur svajonė laukia“. Planuojame ją balandžio pabaigoje. Labai tikimės, jog jau bus galima rinktis... Mokykloje kol kas atostogos, bet visi ruošiamės mokymui nuotoliniu būdu. Derinamės su tėveliais dėl nuotolinio darbo organizavimo. Mokomės, kaip reikės dirbti. Dabar kur kas daugiau darbo. Sudėtingas metas. Tai iššūkis mums, mokytojams, tėvams ir vaikams.

Danguolė PLENTAUSKIENĖ, Biržų kultūros centro Smilgių skyriaus kultūros darbuotoja, Smilgių bendruomenės pirmininkė

Kaime kur kas ramiau nei mieste. Man, kaip bendruomenės pirmininkei, rūpi kuo gyvena kaimas. Matau, kaip žmonės darbuojasi savo sodybose: kas namą apkalinėja, kas sode šakeles rankioja, kas nuskuba į parduotuvę ar valgyklą maisto parsinešti. Kaime yra grįžusių iš užsienio – artimieji turi jiems nunešti valgyti, kol baigsis jų saviizoliacijos laikas. Kaimas senas. Kam nors pasimirus, reikia eiti į laidotuves. Kyla įvairių klausimų. Žmonės jaučia nerimą, išgyvena nežinomybę. Taip dar nėra buvę. Mano nuotaikos liūdnos, nes norisi sutikti žmones, bendrauti, o negalima. Ruošėmės važiuoti į renginį Juostaviečiuose, kelionę teko atšaukti. Bet gyvenimas nemirė! Nors slegia nežinomybė, darbų irgi netrūksta. Rašome projektą „Namai, kur laukia“, skirtą tautodailės metams. Ruošiamės renginiams. Rudenį planuojamas kaimų bendruomenių sąskrydis... Kaimo bendruomenės muziejuje daug eksponatų, reikia pažymėti, iš kurių namų jie atkeliavo, sudaryti jų kartoteką. Ji bus ir kai manęs nebebus... Kurį laiką keliavome išnykusių kaimų takais, užrašinėjom kaimų istorijas, dabar reikia jas sutvarkyti, perrašyti...

Ilona ŽVIRGŽDIENĖ, Širvėnos seniūnijos seniūno pavaduotoja

Dirbu namuose, čia neturiu dokumentų valdymo sistemos „Avilys“ ir prie gyventojų registro duomenų negaliu jungtis... Tačiau prie visų kitų sistemų prieiti galiu. Labai pasiilgau darbo vietos, bendravimo su žmonėmis. Negalėjau įsivaizduoti, kad bus taip baisu. Saviizoliacija... Negalime matyti tėvų, dukters. Bet, kai šis laikraščio numeris išeis, jau dirbsiu. Keliavome po Egiptą. Kai išvykome, toje šalyje dar nebuvo nė vieno ligos atvejo. Viskas prasidėjo, kai grįžome. Nuostabiai pailsėjome, atitrūkome nuo kasdienybės. Jaučiuosi gerai, manau, kad neužsikrėčiau, saviizoliacijos laikas artėja į pabaigą.