Didžioji Lietuvos ir viso pasaulio nelaimė – koronavirusas – nustelbė kitus Lietuvos kaimo rūpesčius. Atėjęs pavasaris atvėrė susiruošusiems į laukus ūkininkams vieną didelę bėdą. Ji kartojasi metų metus, bet vis neišsprendžiama. Šiemet žiemos faktiškai nebuvo, todėl medienos ruošos įmonės išsijuosusios kirto miškus. Sunkūs miškavežiai sudarkė vietinius, į ūkininkų laukus vedančius kelius, pavertė juos klampynėmis. Miškakirčiai išvažinėjo ir ūkininkų laukus, kai kur sugadino net melioracijos sistemas.

Bausti kaip brakonierius

Mediena prekiaujantys verslininkai dirba naktimis, ūkininkai nemato, kokia bendrovė traukė nukirstus medžius iš miškų, todėl nežino, ką apkaltinti ir iš ko pareikalauti atlyginti nuostolius. Medienos ruošos įmonės, gaudamos leidimus kirsti miškus, įsipareigoja sugadintus kelius sutvarkyti. Tačiau savivaldybėms dažnai nepavyksta susitarti su bendrovėmis, kurios jų rajone neregistruotos.

Aplinkosaugininkai labai greiti, kai gali nubausti ūkininkus, bet nė piršto nepajudina, kad žemdirbiams nuostolių pridarę kaltininkai negalėtų išsisukti. Nė neketina patykoti miškavežių, kurie darko kaimų kelius, miško paklotę, ūkininkų nuosavybę, ir bausti medkirčius kaip brakonierius.

Atkirto nuo pasaulio

Pasak Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorės Rokiškio rajone Linos Meilutės-Datkūnienės, vienas vietinis ūkininkas ruošiasi bylinėtis su miško ruošos įmone, kurios miškavežis suardė žemdirbio sklypo dirvožemio struktūrą ir melioracijos sistemą. Kitą žemdirbį miškų tvarkytojai (kirtėjai) tiesiogine to žodžio reikšme atkirto nuo likusio pasaulio. Pieno ūkis kasdien patiria didelių finansinių nuostolių, nes dėl miškavežio suardyto kelio iki ūkininko negali privažiuoti pienvežis paimti žaliavos. Ūkininkų šeima jau kelis mėnesius pati pristatinėja pieną. Jį veža savo traktoriumi, nes kitas transportas tiesiog klimpsta purve.

Skundžiasi medkirčių kiaulystėmis

„Mūsų keliai visiškai pamiršti. Visų Lietuvos rajonų ūkininkai skundžiasi medkirčių kiaulystėmis“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, jonaviškis žemdirbys Rimantas Kubiliūnas.

Anot R. Kubiliūno, pagal teisės aktus medkirčiai privalo iš anksto pranešti seniūnijoms arba tiesiai ūkininkams apie numatomus darbus ir vietas, kur laikys rąstus.

Pusė minimalios baudos

„Verslininkai seniai įprato nesilaikyti jokių taisyklių, o seniūnijos bejėgės – priversti negali. Jeigu kaltininkas žinomas, policininkas surašo administracinės teisės pažeidimo protokolą ir skiria menkutę baudą. Miškininkystės įmonėms tai tik skatikai. Jų rankose šlama milijonai eurų. Kol nebus rimtų baudų už išvažinėtas dirbamas žemes, tol miškakirčiai juoksis ūkininkams į akis ir tęs savo naktinius tamsius darbus. Panašiai kaip karantino reikalavimų pažeidinėtojai. Tarsi Lietuvos nebūtų apėmusi mirtina epidemija, gatvėse, aikštėse, kitose viešosiose vietose besibūriuojantys įsilinksminę taurelės draugai, neprisidengę burnų ir nosių respiratoriais, medicininėmis kaukėmis ar bent jau šalikais, šilkinėmis skarelėmis, už tai, kad nepaiso koronaviruso grėsmės, pričiupti mokėdavo tik pusę Administracinių nusižengimų kodekse numatytos minimalios baudos. Dabar pažeidėjams gresia 500–1,5 tūkst. eurų baudos. Nuo tol miestų gatvės net ir buvusiomis vadinamosiomis piko valandomis – tarsi iššluotos“, – teigė R. Kubiliūnas.

Geležinkelininkai tokie patys

Pasak LŪS vicepirmininko, ūkininkų privačios nuosavybės negerbia ne tik miškakirčiai, bet ir geležinkelininkai.

„Jonavos rajone per ūkininkų laukus buvo nutiesta europinės vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ atkarpa. Susisiekimo ministerija numetė mums žemės rinkos kainų nesiekiančias kompensacijas už visuomenės reikmėms nusavintą žemę. O dabar geležinkelininkai, prižiūrėdami sankasas, mindo mūsų pasėlius nė neatsiprašydami.

Ką veikia aplinkos ministras? Nesuprantu. Ūkininkai su savo rūpesčiais jam tuščia vieta. Seniai reikėjo panaikinti Aplinkos ministeriją, o kai kurias jos politikos grupes ir skyrius prijungti prie Žemės ūkio ministerijos“, – įsitikinęs jonaviškis ūkininkas.

Reikia sukurti fondą

Miško ir žemės savininkų asociacijos valdybos nario Edvardo Makelio nuomone, reikia sukurti fondą, iš kurio būtų finansuojami darbai transportininkų, rąstų vilkikų išmaltiems kaimų keliams ir ūkininkų laukams sutvarkyti.

„Kažkada buvo. Visi nori gyventi, uždirbti, bet papildomai mokėti – ne. Verčiau išsisukinėti nuo atsakomybės. Kai kurioms savivaldybėms pavyksta priversti visus, važinėjančius tuose rajonuose, pravažiuojančius negadinti vietinių kelių ir keliukų, ūkininkų laukuose nepalikti gilių provėžų. Joniškio, Biržų rajonuose keliai pavyzdingai sutvarkyti. Ši problema skaudesnė Vidurio Lietuvai. Dėl šio regiono dirvožemio struktūros. O Rytų, Šiaurės Rytų Lietuvoje – smėlynai. Net ir norėdamas jų nesugadinsi“, – ŪP aiškino Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius E. Makelis.

Korumpuota struktūra

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Antanas Vailionis pataria ūkininkams ir patiems nežiopsoti, saugoti savo kelius ir laukus nuo miškų kirtėjų kaip avis nuo vilkų.

„Mūsų Druskininkų savivaldybės keliai gana tvarkingi. Šio krašto žmonės sąmoningi, iš karto praneša seniūnijoms, kai pamato miškavežį su kroviniu. Ir policija galėtų būti pastebimesnė, turėtų dažniau pastoti kelią pamiškes niokojantiems miškų kirtėjams. Valdiškų aplinkosaugininkų pagalbos nesitikiu. Korumpuota struktūra. Aplinkosaugininkai dažnai būna susimokę su miško ruošos įmonėmis. Matai taip siaubingai išretintą jaunuolyną, kad jame tik kelios apykreivės pušelės ir viena drebulė beliko, o benzininiais pjūklais apsiginklavę verslininkai šaiposi – turime visus reikalingus leidimus, su aplinkosaugininkais suderinta“, – ŪP sakė Druskininkų savivaldybės ūkininkas A. Vailionis.

Lemtinga klaida

Iš visų pusių puolamus medkirčius gynė Miško darbų rangovų asociacijos pirmininkas Vidmantas Jusas.

„Tai kaip įmonės išgabens medieną iš miškų? Dirižabliais išskraidinti per sudėtinga ir labai brangu. O ir iš kur jų gautume? Seniai šiuos aerostatus su varikliais pakeitė lėktuvai. Lemtinga klaida padaryta prasidėjus žemės reformai, rengiant žemėtvarkos projektus. Formuojant sklypus, braižant jų ribas nepalikta jokių kelių, prieigų prie miškų, todėl nori nenori miškavežiai burzgia per ūkininkų laukus. Naktimis miškus kirsdavome ne todėl, kad bandėme slapstytis nuo ūkininkų. Sutemus pašaldavo, miškavežiai ne taip stipriai „išardavo“ kelius ir laukus. Su Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija svarstėme, ką daryti. Gal servitutus (teises į svetimą nekilnojamąjį daiktą – red. past.) nustatyti?“ – ŪP pasakojo V. Jusas.

Pribloškė valdininkų atsakymas

Kaip teigia V. Jusas, Miško darbų rangovų asociacija prašė ir Aplinkos ministerijos pagalbos.

„Pribloškė valdininkų atsakymas: apskųskite vieni kitus (medienos ruošos įmonės ir ūkininkai – red. past.) teismams ir bylinėkitės. Anksčiau žiemos būdavo kitokios. Miškavežių ratų žymės likdavo tik ant sniego. Dabar miškus pradėjome kirsti lapkritį, veltui tikėjomės šalčių, o nukirsta mediena – ne plyta. Palikta miške, kitų metų nesulauks. Supus. Rangovai mielai tartųsi su ūkininkais, bet nežino, kur juos rasti. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas neleidžia gauti jokios informacijos apie ieškomą žmogų. Net jeigu kaimyninis miškas dega, ugnis veržiasi į tavąjį, niekur nerasi jokių kaimyno kontaktų. Dėl tos pačios priežasties negali paprašyti, kad kaimynas nukirstų žievėgraužio tipografo išvarpytas ligotas savo egles, kol pavojingasis vabalas kenkėjas nespėjo užpulti tavo medžių“, – įrodinėjo Miško darbų rangovų asociacijos vadovas.

Ne visi urėdai buvo vagys

Juozas IMBRASAS

^{Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas}

Visi dar prisimename ugningas politikų kalbas, kokia reikalinga valstybinių miškų ūkio pertvarka. Didžiausių agitatorių priešakyje stovėjo išdidžioji Ponia (Prezidentė Dalia Grybauskaitė – red. past.). Žadėta, kad po reformos valstybinių miškų ūkio valdymo sistema nuskaidrės kaip krištolas, vietoj atgyvenusios Generalinės miškų urėdijos atsiras nepakanti bet kokioms žaliavinės medienos prekybos, viešųjų pirkimų, personalo atrankos korupcinėms apraiškoms, pažangi valstybinių miškų įmonė, „harmoningai derinanti ekonominius ir gamtosauginius tikslus“. Turėjo nebelikti ir jūsų minimų atvejų, kai ūkininkai po nakties pamato miškavežių ratų išraustus savo laukus.

O kaip atsitiko iš tiesų? Ūkininkai kaip skundėsi, taip skundžiasi dėl sunaikintų pasėlių, privačių miškų savininkai pyksta, kad turi mokėti ne tik visiems Lietuvos gyventojams privalomus mokesčius, bet dar į valstybės iždą nuo 2015 m. privalėjo atiduoti 5 proc. pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, o iš tų papildomų mokesčių miškų keliai vis viena nebuvo geriau prižiūrimi. Ir miško darbų rangovai keikia naująją valstybinių miškų ūkio valdymo sistemą.

Vietoj ankstesnių 42 urėdijų liko 26 Valstybinių miškų urėdijos „regioniniai padaliniai“. Negi visi urėdai buvo vagys? Gal iš tų keturių dešimčių su trupučiu tik kokie penki?

Naujieji miškų ūkio valdytojai leidžia be gailesčio kirsti Lietuvos girias ir pardavinėti medieną skandinavams.

Seimo Aplinkos apsaugos komitetui tikrai nepritrūks dėmesio ūkininkų vargams dėl miško ruošos įmonių suniokotų laukų. Ne kartą priminsime ir Aplinkos ministerijai, kad įsisenėjusi blogybė pagaliau turi baigtis.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS