„Ar tikrai moters ašaros – galinga sginklas? Rodos, tai pripažįsta poetai ir filosofai“,– linksmai klausia Gražvyda iš Alytaus.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Žmogus verkia dėl kelių priežasčių, pavyzdžiui,dėl įkritusio krislo ar nevaldomų emocijų. Galima ištirti „valomąsias“ir „emocionaliąsias“ašaras, jas palyginti. „Emocionalios“ ašaros turi daugiau baltymų, kurie pasigamina stresuojant. Taigi, paverkę išsivaduojame nuo streso „cheminio“ poveikio organizmui.

Ašaros suvilgo ne tik akis. Verkiant sudrėksta nosies ir gerklės gleivinė. Taigi, dirginami uoslės centrai smegenyse, tampriai susiję su emocijomis.

Kūdikis dar nemoka kalbėti, todėl verkia, prašydamas, kad juo pasirūpintų. Kūdikis išmoksta ašaromis valdyti aplinkinius ir tenkinti savo poreikius. Nenorėdami būti emocionaliai valdomi, suaugusieji moko vaikus gražiai paprašyti, truputį palaukti, grasina bausti už verkimą viešose vietose, gėdina. Todėl laikui bėgant daug kas šio emocinio spaudimo aplinkiniams būdo atsisako.

Į vaiko verksmą vyrai reaguoja įvairiai. Vieni gali supykti ir jį aprėkti, o kiti – išsiaiškinti, kame problema, ir tuo pasirūpinti. Skirtingai reaguojama ir į moters ašaras. Tam, kad vyrui nepavyktų pabėgti nuo verkiančios moters, ji turi laikytis vaikų gerai suvoktų emocinio šantažo taisyklių.

Šantažas pavyksta, jei jo auka (vyras) prisiima kaltę dėl moters kančių. Ne kiekvienas vyras pasijus blogai,jei vaikui nenupirks ledų, o draugei – perlų vėrinio. Todėl emocinis šantažuotojas turi gebėti įvertinti auką.

Moteris turi apsispręsti, kas jai svarbu, dėl ko jos draugas gali pasijusti kaltas. Bandydama ašaromis pranešti„Tu manęs nemyli“, moteris nieko nelaimės, jei išgirs „Aha, nemyliu.“Vadinasi, ji priskyrė vyrui ne tą kaltę. Reikia pagalvoti, dėl kokių priekaištų vyras susierzina, ir rasti kaltę, kurią šis pripažintų.

Kai penkerių metų vaikas grįžta iš kiemo su mėlyne, o mama paklausia, ar jis verkė, šis nuoširdžiai atsako: „Ko man verkti, jei niekas nemato.“Jis jau suvokė, kad verkti be rezultato –joks malonumas. Mokanti verkti moteris tai puikiai žino.

Psichologinis eksperimentas. Kavinėje sėdi mergina. (Aktorė, kurios vaidinamus jausmus ir aplinkinių atsaką į juos filmuoja tyrėjai). Prie jos staliuko prisėda vaikinas. Staiga mergina užsikniaubia ant stalelio ir ima garsiai raudoti. Rezultatas: 14 iš 20 vaikinų tuoj pat persėdo prie kito staliuko, 4 spruko iš kavinės ir tik 2 bandė teirautis apie nelaimę.

Antra situacija ta pati, tačiau šį kartą mergina garsiai nerauda. Ji tik žiūri į vaikiną, o jai iš akių ritasi didelės ašaros. 16 iš 20 pasiteiravo, kas ją nuliūdino ir kuo galėtų jai padėti.

Ši keistoką eksperimentą užsakė viena iš Holivudo studijų. Filmo kūrėjai ieškojo taisyklių, kaip kurti įsimintinas scenas. Jų siūlomu metodu gali pasinaudoti ir šeimyninių scenų „aktorė“.

Graudinančiųjų ašarų tikslas – sukurti bejėgės ir neteisingai nuskriaustos, o ne isterikės įspūdį. Todėl ašaros nejungiamos su skandalu bei santykių aiškinimusi.

Itin svarbu tai, kad jos nėra kino filmo ar šeimyninės scenos esmė. Tai tik įžanga į svarbesnius veiksmus: guodimą, susitaikymą, pažadą. Todėl žiūrovui siekiama sudaryti įspūdį, jog moteris nenori verkti, tačiau ašaros rieda savaime.

Taigi gražiausia ir įtaigiausia šio moters ginklo panaudojimo pabaiga ir ekrane, ir gyvenime – atleidimas ir šypsena pro džiūstančias ašaras.Vyras jaučiasi kaltas ir atsiprašinėja, o moteris laimi ir atleidžia. Nuostabi scena teatrų scenose. Kodėl namuose retkarčiais elegantiškai bei naudingai nepaverkus?