Pandemijai sustabdžius keliones, praktiškai visas gyvenimas ėmė suktis nuosavame kieme. Nenuostabu, kad kiek įmanydami stengiamės jį gražinti. Dėl to savotišką renesansą sodybose išgyvena mažoji architektūra. Tačiau ne be reikalo sakoma, kad velnias slypi detalėse, todėl norint išlaikyti bendrą harmoniją, pirmiausia verta apsidairyti ir kiekvieną mažosios architektūros statinį priderinti prie bendro paveikslo.

Tvarkytis paskatino pandemija

Užsidarius karantine, neturint galimybės išvykti į užsienį ar net laisviau judėti po Lietuvą, o kai kam ir pradėjus dirbti iš namų, didesnis dėmesys bei gausesnės investicijos nukreiptos į kiemo puošybą. Kraštovaizdžio projektuotoja Lina Bukauskienė sako, kad pastarieji dveji metai jai ir jos kolegoms buvo rekordiškai darbingi. „Vaikai namuose, daugelis suaugusiųjų taip pat dirbo iš namų. Natūralu, kad per kažkiek laiko norisi atsinaujinti aplinką. Vieni tai darė savo jėgomis, kiti neapsiėjo be specialistų pagalbos“, – sako užplūdusiomis užklausomis dėl kiemo tvarkybos ir puošybos patenkinta kraštovaizdžio architektė.

Medis išlieka viena populiariausių medžiagų sodo architektūroje.

Kiekvieną drožinį brangina

Klaipėdiečio Zenono sodyboje – kelios dešimtys įvairiausių jo paties rankomis pagamintų drožinių. Vyriškis savo amatą pamilęs nuo vaikystės. Per visą gyvenimą Zenonas į pasaulį išleido ne vieną dešimtį tokių dirbinių. Jis sako, kad kaime atsiranda nemažai norinčių pasipuošti sodybas rankų darbo mediniais, tačiau ne visiems spėja padaryti užsakymus, o kitiems tokie gaminiai per brangūs.

„Būna, kad žmonės skambina, ieško ir prašo medžio dirbinių. Bet man juos mieliau padovanoti giminėms, draugams, o ne parduoti. Į drožinius įdedu daug širdies, todėl net parduoti kai kada nesinori“, – šypteli medžio drožėjas.

Ieško vienetinių darbų

Meškos, bitės, ereliai ir kiti gamtos sutvėrimai bene dažniausiai atsiduria tautodailininko ir drožėjo Zigmo Sederevičius brėžiniuose prieš imant kaltą į rankas. Būtent tokių skulptūrų dažniausiai prašo kraštiečiai sodyboms pasipuošti. Menininkas prisimena, kad dar Lietuvos atgimimo laikais populiariausi dirbiniai buvo koplytstulpiai, rūpintojėliai, o šiandieną sakralinė tematika liko antrame plane. Jis patikina, kad pas drožėjus žmones atveda noras išsiskirti, kieme turėti vienetinį darbą. „Dabar žmonės prašo gyvūnų, paukščių skulptūrų. Kai kada net užsiprašo iki 2 metrų aukščio žvėrelio. Kai kurie mėgsta abstrakcijas – tai vieni mano mėgstamiausių darbų. Žmonės vertina unikalumą, vienetinius darbus. Niekada nekartoju to paties projekto. Mano darbai išsibarstę po visą Lietuvą“, – sako užsakymų gausa patenkintas Šakių krašto drožėjas.

Vyriškis sako visus dirbinius gaminantis iš ąžuolo. Dėl žaliavų dailininkas nesuka galvos, nes kartu su užsakymu medžiagas pristato patys klientai.

Nuo pagaminimo iki pristatymo

Apie tai, kad mediniai dirbiniai išlieka dažnu sodų ir sodybų puošimo elementu kalba ir medinius gaminius pardavinėjantis Albinas Viščiulis. Iš eglės, ąžuolo ir uosio sūpuokles, vaikų žaidimų aikšteles, pavėsines, smėlio dėžes ir kitus medinius lauko baldus gaminantis vyriškis sako, kad jei anksčiau klientai dar pageidaudavo įsigyti tik medžiagas, tai šiandieną norinčių medinius dirbinius susirinkti patiems vis mažiau. „Tendencija tokia: klientai nori, kad visus darbus atliktume nuo pat pradžios iki pabaigos. Per visą darbo patirtį galiu pastebėti, kad mediniai gaminiai išlieka madingi, jų paklausa laikosi stabiliai. Aišku, daugelis nori ąžuolinių dirbinių, tačiau jų neįperka ir tenka pasitenkinti egliniais. Prasidėjus sezonui susidomėjimas didžiausias. Daugiausia parduodame balandžio–birželio mėnesiais. Patys populiariausi mažosios architektūros pasirinkimai – sūpuoklės ir žaidimo aikštelės, smėlio dėžės“, – pasakoja A.Viščiulis.

Naujovių ieško žiemą

Anksčiau populiari buvo natūrali medžio spalva, o šiandien, anot pašnekovo, sulaukiama nemažai prašymų gaminius nudažyti pilka antracitine spalva. Vyriškis sulaukia ir specialių pageidavimų, tačiau sezono įkarštyje išskirtinių projektų jis paprasčiausiai nespėja įgyvendinti dėl užsakymų gausos. „Žmonės skambina, teiraujasi, koks sprendimas jų kiemui būtų pats geriausias. Kai kada man atsiunčia planą, pasitariame iš anksto. Žiemą, kai mažiau darbo, eksperimentuojame, žiūrime, kokius naujus modelius galime pasiūlyti“, – dėsto A.Viščiulis.

Vertina natūralumą

„Miestuose matysite vis mažiau medinių mažosios architektūros elementų. Ten dažniau ieškoma ilgaamžiškų sprendimų. O štai kaime vyrauja mediniai dirbiniai, populiarūs išlieka akmens, metalo ar stiklo gaminiai“, – pastebi L.Bukauskienė. Jos teigimu, kiekviename sklype – savita dvasia, todėl mažoji architektūra pirmiausia derinama prie kraštovaizdžio, reljefo, šeimos ir jos poreikių.

Paklausta, ko dažniausiai klientai prašo skirstydami savo sklypą į atskiras erdves, specialistė tvirtina, kad praktiškai visi prioritetus dėlioja poilsio ir grilio zonoms su stoginėmis, suoliukais. Dėl skirtingose vietose išdėstytų zonų, natūraliai atsiranda poreikis įrengti takelius. „Daug kas nenori matyti išmintos vejos, tai tikrai nepuošia bendro vaizdo“, – tikina pašnekovė.

Vis dažniau nuosavos valdos puošmena ir atgaivos kampeliu tampa baseinėliai. Pasak jos, didesnėse sodybose, kurios netoliese neturi nei jūros, nei ežero ar upės, visuomet yra vandens poreikis pramogoms. Didelis susidomėjimas ir šią vasarą, užėjus rekordinei kaitrai.

Mažame sklype vengti akmenų

Didesnėse sodybose vis dar populiaru kiemą puošti didesniais rieduliais, kai kur iš jų išgaunamos įmantresnės figūros, masyvūs lauko židiniai. O štai mažose erdvėse didelių akmenų specialistė siūlo vengti. Pavyzdžiui, kotedžų šeimininkai, turintys nedidelį žemės lopinėlį, minimalizuoja sklypą, nenorėdami jo apkrauti. „Didesnių akmenų geriau vengti, nes jie apsunkina vaizdą. Tačiau jeigu akmens vis tiek norisi, galima pasikloti akmens plokščių takelį“, – priduria pašnekovė.

Pasak L.Bukauskienės, mažose erdvėse vyrauja lengvi metalo arba ažūriniai dirbiniai.

Miesto mada perėjo į kaimą

Miestuose itin staigiai išpopuliarėjęs rūdintas plienas pamažu virto mados dvelksmu ir lietuviškose sodybose. Jei anksčiau rūdžių suėstas metalas priminė netvarką ir savotišką apsileidimą, šiandieną rūdintas plienas suteikia savotiško modernaus griežtumo. Rūdinto plieno vazonai puošia terasas, balkonus, iš šios medžiagos gaminami vartai, tvoros. Pasak kraštovaizdžio projektuotojos, šią medžiagą galima priderinti tiek šiuolaikiškose, tiek senos statybos sodybose.

Rūdintas metalas – puikus pasirinkimas ne tik dėl įdomios išvaizdos, bet ir dėl atsparumo. Veikiamas kritulių ir oro jis paviršiuje padaro rūdžių pavidalo dangą. Ji skiriasi nuo standartinės korozijos, nes šiuo atveju ji nekenkia medžiagai ir tarnauja kaip apsauginis sluoksnis. Be to, metams bėgant jo nereikia papildomai prižiūrėti, o viršutinis oranžinis sluoksnis ilgainiui keičia atspalvius. „Rūdintas plienas iš tiesų stilingas tiek mieste, tiek kaime. Jis naudojamas ir pakeltoms lysvėms, vejos atitvarai. Kas mėgsta lengvą, elegantišką vaizdą – tai vienas geriausių pasirinkimų“, – išryškėjusią mados tendenciją kuriant mažosios architektūros erdves pastebi L.Bukauskienė. Nors rūdintas plienas kai kam asocijuosi su aštriais kampais ir šaltu didmiesčių prieskoniu, kraštovaizdžio architektė pažymi, kad tai viso labo stereotipas. Rūdimis pasidengęs plienas gali būti įvairiausių formų: ovalių, plastiškų.

Gyvatvorė gali būti nenuobodi

Svarbus mažosios architektūros akcentas – sklypą juosianti tvora. Dažnai labiausiai gražinama fasadinė tvoros pusė, parenkant įmantresnius stulpus, nešykštima pinigų ir rankų darbo kalvio darbams. Norint atskirti ribą, šoninėms tvoros pusėms, priklausomai nuo specifikacijos, ieškoma ekonomiškesnio varianto.

Į žaliąsias tvoras kraštovaizdžio architektė žiūri skeptiškai. Anot jos, tujų ir eglių sienelių mūsų kraštuose tiek daug, kad jos jau nieko nestebina, o galop žiūrėti į žalią sieną metams bėgant tampa monotoniška ir nuobodu. „Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nemėgsta tujų. Pas mus apstu tujų ir spygliuočių gyvatvorių, tai tikrai nėra išradingiausias sprendimas. Jei žmogus nori jaukaus sklypo pakraščio, reikia ieškoti jo širdžiai mielų augalų ir formuoti vienos arba kelių eilių kraštines. Galima formuoti gyvas tvoras atskirais blokais iš skirtingų augalų, kurių aukščiai ir vaizdas visais metų laikais būtų vis kitoks. Tokiu būdu gauname dvigubą naudą – turime jaukų želdyną ir gražią, nenuobodžią gyvatvorę“, – nebijoti eksperimentuoti kuriant žaliąsias tvoras pataria L.Bukauskienė.

Puošnu, bet paprasta

Puošiant aplinką kraštovaizdžio projektuotoja pataria nepamiršti saiko. Perkrautas kiemas nebus nei praktiškas (sunku aplink kiekvieną objektą gražiai nupjauti žolę), nei estetiškas – chaotiškai įspūdingų formų akmenimis ar kelmais apkrautas kiemas suteiks gremėzdišką įspūdį. Pašnekovė pabrėžia, kad norint papuošti kiemą verta rinktis stiklinius, metalinius burbulus. Kai kurie jų gali atlikti dekoratyvaus apšvietimo funkciją. „Ovalios formos vienu metu yra ir puošnios, ir paprastos, neapkraunančios vaizdo. Tokį minimalistinį papuošimą galima lengvai integruoti į želdyną. Daugiamečiuose gėlynuose vis dar mėgstama sukurti vadinamuosius fėjų sodus“, – pasakoja L.Bukauskienė.