LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Su poete Sandra Avižienyte iš Čikagos susipažinome prieš keletą metų Lietuvoje, vasarą, po vakaro-koncerto Vilniaus Medicinos bibliotekos kiemelyje. Čia jos eilėmis dainavo dainų autorius ir atlikėjas, gydytojas Vygantas Kazlauskas, eiles bei prozą skaitė kiti kuriantys medikai. Palaikėme ryšį retkarčiais susirašydamos. Gerokai nustebau išgirdusi, kad ji, jau turėdama septynių knygų kraitį, parašė ir išleido eilėraščių knygą, pavadintą rimtu medicininiu terminu – „Psichopatija“. Šiai analogo neturinčiai poezijos ir medicinos samplaikai norisi skirti daugiau dėmesio, juolab kad knyga rekomenduojama Jurgos Ivanauskaitės premijai gauti.
Kalbėjimasis eilėmis
Štai kaip apie tokią netikėtą medicininę poetės įžvalgą rašo JAV neurologas praktikas, medicinos daktaras, menininkas-konceptualiojo meno kūrėjas Audrius Plioplys, savo kūriniais iliustravęs poetės knygą: „Psichopatija“ buvo labai drąsus užsiėmimas. Puikiai žinodama, kad tai bus prieštaringa, ji be baimės žengė poetui netikėta temine teritorija. Ji elgėsi taip, kaip elgėsi J.Ivanauskaitė, išleidusi romaną „Ragana ir lietus“.“
Knygoje iš tiesų pademonstruota ir drąsa, ir išmintis. Pirmuose dviejuose jos puslapiuose autorė pateikia kruopščiai ištirtą psichopatijos, kaip reiškinio, santrauką. Ji įspūdingai tiksliai suformuluoja medicininę analizę ir tikina: „Į psichopatiją, kaip į galimybę atidaryti langą diskusijai, žvelgiu pro poezijos prizmę. Einu širdies keliu.“
Tai knyga apie meilę, tiksliau – kalbėjimasis su mylimuoju eilėmis. Ir tikrai – širdies kalba. Mylinčios, sužeistos, įskaudintos širdies. Tarsi kažkieno kaltinama, Ji, lyrinė herojė, teigia: „Meilė nėra charakterio anomalija. Meilė yra arba jos nėra. Ji egzistuoja. Visur, norime to ar nenorime. Meilė yra bet kurioje formoje...“ Įžanginiame žodyje – dedikacija „Daktarui, kuris be paciento analizės ar buvimo šalia, tik patarėjų pagalba nustatė šią ligą“.
Pratarmėje „Jam nuo Jos“ rūstus liepimas: „Kai n-tąjį kartą grįši ten, iš kur iš tikrųjų net nebuvai išėjęs, <…> paprašyk, kad niekad nepaliktų vieno – kad lengviau pamirštum, ką darei tada, kai žiedais gražiausiais skleidės tavo siela, kai užmigt neleido vasaros vėsa...“ O į Jo žodžius: „Be tavęs tik pusė manęs, tik šešėlis palinkusios smilgos“ seka paaiškinimas: „Ji gyva kava ir cigaretėmis gyva. Ir neapykanta, kuri tarytum išprotėjusi tarp sienų keturių jausmais gražiausiais bando apsigaubti. Viduj taip tuščia, šalta ir nyku – vilko balsu kas dieną noris šaukti...“
Jo egocentriškumui priskiriamos šios eilutės: „Man nieko nereikia, tik ramybės, tavo lūpų prie mano kaktos. Tavo lūpų šnabždančių tyliai: šia ugnim būsiu tau visados…“ Ir staiga parazitizmu pavadintos Jo mintys: „Ateinu. Pasilieku. Ir gyvenu Tavo žodžiais. Ir mintimis apie Tave gyvenu. Ilgesiu Tavu virstu. Nostalgija Tava, giesme ir Tavo grožiu, virstu liūdesiu Tavu...“
Jos atsakas, net ir labai pykstant, dvelkia nesumeluota nostalgija: „Meluoju, kad neskauda ir kad nepasiilgstu, <...> meluoju, kad gyvenimas gražus ir kad netrūksta nieko, tiktai proto. Kad su širdim – gerai. Iš tikro jos jau nebėra...“
Poezija ir medicina
S.Avižienytės „Psichopatija“ – savotiška knyga. Iki jos niekas eilėmis neanalizavo diagnozės. JAV neurologas ir menininkas A.Plioplys, 2020 m. atvykęs į 18-ąjį Lietuvos neurologijos seminarą Vilniuje, įteikė S.Avižienytės „Psichopatijos“ kopiją daktarui Daliui Jatužiui, Vilniaus universiteto Neurologijos katedros pirmininkui, kurįsujaudino Sandros poezija. Papildomai buvo išspausdinta 300 knygų, jos išdalintos Lietuvos neurologų asociacijos XVIII vasaros mokyklos suvažiavimo dalyviams. Autorė buvo pakviesta dalyvauti seminare. Ji pasirodė kartu su žinomu dainininku ir dainų autoriumi V.Kazlausku, Lietuvos nacionalinės filharmonijos Čiurlionio kvartetu ir kitais muzikantais, ją lydėjo ištikima bičiulė Laima Apanavičienė. Įvyko labai meniškas ir šiltas knygos skaitymas-koncertas.
Ilgesio pilnos akys
Kaip užsimezgė Sandros ir gydytojo, muzikanto V.Kazlausko kūrybinė bičiulystė? Pasirodo, kažkada Druskininkų knygyne jis nusipirko Sandros poezijos knygą „Kai akyse suspindi ilgesys“. Šio pirmojo neakivaizdinio susitikimo įspūdis – didelės, išraiškingos poetės akys fotografijoje ir, žinoma, eilėraščiai. Antruoju susitikimu Vygantas laiko vakarą Čikagoje, kai dainuodamas scenoje pasakė, kad kažkur Amerikoje gyvena poetė S.Avižienytė, parašiusi tarsi jam skirtą eilėraštį „Miesto vaikas“. Šiuo pavadinimu jis išleido vieną pirmųjų savo dainų albumų. Kaip suūžė publika! Sandra gyvena čia, Čikagoje! O trečią kartą juodu iš tikrųjų susitiko Sandros viešnagės Lietuvoje metu, vasarą, kai ji atėjo į Vyganto koncertą.
Liovėsi leisti knygas
„Mano tekstais jis buvo parašęs dvylika dainų, dalį jų išvertė į prancūzų kalbą, ir aš apie tai nieko nežinojau beveik dešimt metų! Buvo labai labai pikta!“ – išpyškino Sandra, pakalbinta po vakaro Medicinos bibliotekoje. „Kodėl? Labai nustebau. Buvau išvykusi, kai jis 2014 metų rudenį koncertavo Čikagoje, nors labai norėjau pasiklausyti Tomo Varnagirio, kurio muziką esu įsimylėjusi, – pasakojo Sandra. – Po vakaro man paskambinusi pažįstama smulkiai papasakojo apie koncertą. Taip sužinojau, kad kažkas dainuoja mano eilėmis parašytas dainas. Ir supykau. Mane iš vėžių išmušė ne Vyganto kūryba, kuri yra puiki, ne tai, kad ne tik jis vienas, bet ir kiti kūrėjai naudoja mano tekstus, kurie, pasak jų, labai muzikalūs. Mane įsiutino tai, kad po pirmosios knygos lioviausi leisti knygas, nors rašyti niekada nenustojau. Didieji kritikai laikraštyje spjovė, kad viena „dura“ – taip ir parašė – kitoje Atlanto pusėje rašo „apsiseilėjusias eiles apie meilę, kurios nėra“. Tada buvau 24-erių, tai mane įžeidė, ir aš nusprendžiau nieko daugiau nebeleisti. Nors... jei būčiau žinojusi! Dabar savo žodžiais parašytų dainų galiu suskaičiuoti gal per penkiasdešimt, o tada... Tada buvo pati kūrybos pradžia. Jaučiau, kad poezija – gyvas dalykas, ir delsiau leisti eilėraščius, nors per tuos tylos metus sukaupiau net septynis eilių rinkinius!
Kai pavasarį atvykau į Lietuvą su antrąja knyga (pirmosios knygos papildytu leidimu), aš vis dar buvau pikta ant Vyganto, nes taip ilgai nežinojau, jog bent vienam žmogui yra artima tai, apie ką rašau, kas man būtų paskata leisti knygas toliau. Mano tekstais jis išleido albumą „Miesto vaikas“, sukūrė savo miesto vaiko įvaizdį, jo kompaktas turėjo pasisekimą. O aš pajutau praradusi aštuonerius metus.“
Atsidūrė kryžkelėje
Kada ir kaip Sandra eiliuoja, ar jos gyvenimo siužetai visada virsta eilėraščių siužetais? „Rašau tuomet, kai negaliu kitaip išreikšti jausmų. Parašau ir paleidžiu, palengvėja, tik artimiausi žmonės atpažįsta siužetines linijas, – aiškina ji. – Asmeniškumų daug rinkiniuose, skaitant eiles galima išskaityti ir mano gyvenimo istoriją. Klausiate, kada atsidūriau sunkiausioje gyvenimo kryžkelėje? Aš joje dabar. Ir jau priėmiau sprendimą pasilikti. Svarbiausia – su pačia savimi“, – mįslingai baigė poetė.
Apie meilę reikia kalbėti
Po „Psichopatijos“, 2020 metais S.Avižienytė išleido knygą „Pabirusios mintys“, kurios tiražas – tik 60+. Skaitytojo rankose išties retas egzempliorius. Ir vėl apie meilę. Na, ar gali poetas apie ją nekalbėti? Knygoje – 6 (ne)meilės metai, per kuriuos susikaupė 60 laiškų, nuotraukų, žinučių... Pasak Sandros, kuri nuolat kalba tai rimtai, tai tarsi juokaudama, viskas paprasta – 60 sekundžių trunka praversti knygos lapus, o 6 sekundžių pakanka viską pamiršti.
Tais pačiais metais išeivijoje išleista dar viena knyga, šįkart dviejų kūrėjų: „20/20“ – tai S.Avižienytės ir išeivijos poeto, žurnalisto, fotografo Arūno Šatkaus eilėraščiai, papuošti Nijolės Shuberg nuotraukomis. „Maniau, kad bus sunku išsirinkti tuos 20 pačių geriausių eilėraščių, bet kai yra dainų, parašytų mano eilėmis, daug klausimų nekilo, – juokdamasi pasakė poetė. – Beje, Vyganto daina pagal mano eilėraštį „Susitikimas“ prieš keletą metų laimėjo pirmą vietą Lietuvos radijo originalios dainos konkurse: „Aš ateinu, pasilieku ir gyvenu aš tavo žodžiais, ir mintimis apie tave aš gyvenu, aš ilgesiu tavu virstu, nostalgija tava, giesme ir grožiu, virstu aš ilgesiu tavu. Aš ateinu, tiktai bijau paliest...“ Eilėraštį parašiau po antrojo susitikimo. Jaučiausi pakiliai, ir tą savaitgalį gimė 165 eilėraščiai. Mes praleidome 96 valandas drauge, todėl viena eilėraščių knyga vadinasi „Trys dienos, keturios naktys“.“ Ar ši istorija tebesivysto? – paklausiau. Atsakė ir vėl mįslingai: „Pasak Vyganto, tašką gyvenime padeda tik mirtis. O aš patariu atidžiau skaityti, nes tušti puslapiai palikti pabirusioms mintims surinkti.“
Mokydamasi dirbo
Gyvenimas už Atlanto – kada tai įvyko Sandros gyvenime, kodėl? „Man buvo 20 metų, kai mudvi su jaunesniąja seserimi išvykome gyventi į JAV. Dabar jau visos trys seserys gyvename Amerikoje, – ėmė pasakoti Sandra. – Šiek tiek ir mama pagyveno su mumis, bet pareiga seneliams ją pašaukė atgal į Lietuvą. Bemaž kas vasarą atvykstu į gimtąjį Alytų. Lietuvoje studijavau teisę Mykolo Romerio universitete, vakarais dirbau Vilniaus prekybos auditore. Buvo sunku suderinti paskaitas, darbą, o ir augome tik su mama, atramos jokios... Amerikoje, tiksliau – Baltimorės universitete, su pagyrimu baigiau istorijos studijas. Mokydamasi dirbau, dėsčiau logiką studentams. Čikagoje baigusi specialius kursus ir, žinoma, iki karantino, dirbau dantisto asistente. Profesiją pakeičiau susilaukusi vaikų – Jono ir Simono (šiuo metu vienam šešeri, kitam aštuoneri metai). Vyras – finansininkas, ir mes dėl jo darbo atsidūrėme Čikagoje. Pamaniau, jokio skirtumo, kur auginti vaikus, svarbu, kad Čikagoje jie galėjo lankyti lietuvišką darželį, o dabar – šeštadieninę lietuvišką mokyklą.“
S.Avižienytė papasakojo, kad Amerikoje yra net 38 lituanistinės mokyklos, didžiausioji – Maironio vardo mokykla Čikagoje, kurioje savaitgaliais mokosi per 500 mokinių, dirba gausus mokytojų būrys. Šioje mokykloje mokėsi ir Sandros sūnūs. Tėvai noriai veža vaikus į šias mokyklas, bent jau taip buvo iki karantino. Matyt, ne vien iš nostalgijos Lietuvai, bet ir stengdamiesi išsaugoti lietuviškas tradicijas, papročius. Leidžiami lietuviški vadovėliai, iš kurių mokosi ir kitur – Australijoje, Europoje – gyvenantys lietuviai. O po kiekvieno išeivijos Poezijos pavasario, kuriuos Čikagoje organizuoja būtent Sandra, išleidžiama poezijos rinktinė. „Man labai brangi literatūra, menas, muzika, taip pat kūrėjai, nesvarbu, kur jie gyvena ir kokia kalba kuria. Malonu, kad Pasaulio lietuvių fondas yra šios gražios iniciatyvos rėmėjas“, – patikino atsisveikindama lietuvė.
