LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kai į žemės ūkį atslenka liga, pirmasis pūlinys dažniausiai sprogsta pieno sektoriuje. Ar taip nenutiks ir šį kartą? Gal todėl situaciją žemės ūkyje vis prasčiau valdantis žemės ūkio ministras į nuotolinį susitikimą su pieno gamintojais ir perdirbėjais pasikvietė premjerą.
Tikrins sandėlius
Paprašytas pakomentuoti minėtą susitikimą, Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, Žemės ūkio rūmų tarybos narys Jonas Kuzminskas mandagiai nusikosėjo. Tai lyg ir turėjo būti atsakymas apie susitikimo naudą.
„Pasikalbėjome ir išsiskirstėme. Kokių nors sprendimų nebuvo priimta. Nebent jeigu sprendimu galėtume pavadinti ministro ketinimą apsilankyti „Rokiškio sūrio“ gamykloje ir pasižvalgyti įmonės sandėliuose – ar ten tikrai susikaupė daug neparduotos produkcijos“, – pasakojo J.Kuzminskas.
Ministras tikrins sandėlius? Kaip apskaičiuos? Gal pasvers? O gal galima ir kitaip? A.Palioniui patinka, kai norintieji jam įsiteikti priduria, kad jis turi ekonominį išsilavinimą. Jeigu taip, tai mes patarsime, kad gal daugiau naudos duotų ne lankymasis įmonių sandėliuose, o elementarių duomenų apie pieno supirkimą, produktų pardavimą vidaus rinkoje ir eksportą analizė. Žinoma, tai turėtų būti ne šiaip perdirbėjų pateikti duomenys, kokius nuotoliniame posėdyje pateikė AB „Rokiškio sūrio“ direktorius Dalius Trumpa bei Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, bet konkrečiais dokumentais patvirtinti duomenys, dar papildyti informacija iš VMI. Ir laiko ministras sutaupytų, ir netrikdytų darbo įmonėse, nes pašalinių lankymasis pieno perdirbimo cechuose yra atvirkščiai proporcingas pieno produktų kokybei.
Pieno per daug ar per mažai?
Pieno perdirbėjai, premjerui girdint, vaizdžiai (parengę grafikus) dejavo, kad dar niekada pieno perdirbėjams nebuvo taip sunku, juk jie aukojasi garantuodami pieno žaliavos supirkimą. Džiaukitės, ūkininkai!
Tačiau pieno gamintojai, tarp kurių buvo ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Renata Vilimienė, kažkodėl nesidžiaugė.
„Perdirbėjai aukojasi? Gal jie tegul nesiaukoja. Aš pritariu pieno gamintojų siūlymui kreiptis į EK, kad ši suteiktų galimybę lietuviams mažinti pieno gamybą, o už sumažintą kiekį ES kompensuotų. Juk pieno perdirbėjai mums sako, kad jau prasidėjo vasaros sezonas ir yra pieno perteklius. Tai gal tikrai verta neužkrauti perdirbėjams šios naštos?“, – ironiškai klausia R.Vilimienė.
Išgirdęs tokius siūlymus E.Simonis, premjerui girdint, skuba paneigti pieno gamintojų teiginius: „Pieno ne tik ne perteklius – pieno mums trūksta, įmonės neišnaudoja visų pajėgumų, todėl net perkame pieną iš Estijos ir Latvijos ūkininkų.“
Tada pieno gamintojai pasigavo ir šį perdirbėjų argumentą.
Parama už eksportą
Lietuvos pieno perdirbimo įmonės jau apie 37 proc. žaliavos įsiveža iš Latvijos ir Estijos. Žinoma, tai – ne kriminalas, juk gyvename bendrojoje ES rinkoje. Nėra sienų, nėra ir muitų, ES laikosi bendrosios žemės ūkio politikos. Tiesa, kol kas laikosi tik žodžiais, nes iš tikrųjų vis dar veikia vadinamoji dviejų greičių politika, kai vienoms šalims skiriama gerokai daugiau ES paramos nei kitoms.
„Suprantu, kad yra bendra rinka, tačiau visi turi suprasti ir mus, pieno gamintojus. Štai perdirbėjai prašo remti produktų eksportą. Bet kodėl Lietuva turėtų remti visą jų produktų eksportą, jeigu 37 proc. produktų pagaminta iš kitų rinkų žaliavos? Juk tokia parama būtų skiriama tik iš Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšų. Taigi pienas – iš Latvijos ir Estijos, o parama – tik iš Lietuvos“, – aiškina J.Kuzminskas.
[caption id="attachment_104499" align="alignnone" width="512"]
J. Kuzminskas[/caption] Tokia pieno gamintojų logika pagrįsta. Kitas reikalas – kaip tai atlikti?
„Tegul paramos eksportui mūsų perdirbėjai ieško ir Latvijoje bei Estijoje“, – siūlo J.Kuzminskas.
Ar perdirbimo įmonės bent bandė tartis su Latvijos ir Estijos Vyriausybėmis? Nebandė. Kažkaip nesmagu. O savo rinkos pieno gamintojams mokėti mažiau – smagu? Priminsime, kad perdirbėjai „Pieno gėlės“ kooperatyvui siūlė pieno supirkimo kainą mažinti vidutiniškai nuo 27 iki 23 ct/kg, taigi net apie 15 proc.
Toks pat kuriozas nutiktų, jeigu Lietuva susigundytų pasinaudoti pieno produktų saugojimo galimybe.
„Lietuvos lėšomis saugotume ne tik iš savo, bet ir iš kitų rinkų supirkto pieno pagamintus produktus ir padėtume kitoms šalims. Negailėčiau, jeigu patys gerai gyventume, bet yra atvirkščiai“, – aiškino R.Vilimienė.
Apie neveikiančias schemas
Posėdyje dalyvavęs Seimo KRK pirmininkas Andriejus Stančikas atsargiai vertino siūlymus aiškintis santykius su kaimyninėmis šalimis, nes valstybė susilauktų ES priekaištų, jeigu bandytų kaip nors riboti pieno supirkimą iš kitų šalių.
„Sąžiningiausia būtų tiesiogiai remti ūkininkus už parduotą pieną, tačiau ir šiuo atveju patektume į perdirbėjų spąstus – jie tiek pat sumažintų pieno supirkimo kainas“, – sakė A.Stančikas.
Seimo KRK pirmininkas abejoja ir intervencinių pirkimų galimybe.
„Kol kas ES rinkoje ši schema neveikia, nes rinkose pieno miltų kainos yra didesnės nei siūlomos intervenciniams pirkimams. Kokia išeitis? Mano nuomone, parama gali būti suteikta iš Lietuvos biudžeto – iš lėšų, numatytų karantino metu patirtiems ekonominiams padariniams švelninti“, – svarstė A.Stančikas.
Tačiau posėdyje šis pasiūlymas liko nepastebėtas. Premjeras Saulius Skvernelis tik išklausė visų pusių nuomones ir atsisveikino paraginęs ieškoti efektyvesnių galimybių nemelžiant valstybės biudžeto.
