LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Gūdžiais sovietinės okupacijos laikais Lietuvos žmonės sugebėjo stebuklingai moksliškai šuoliuoti. Tame tarpe – medicinoje. Vilnius aplenkė Maskvą net ir širdies persodinimo srityje. To, aišku, okupanto centras tuomet neleido pripažinti, o juolab paviešinti. O pati sovietinė sistema pažangai labiau trukdė, nei padėjo gelbėti gyvybes.
Medicinos mokslų habilituotas daktaras, dabar gyvenantis JAV (Kalifornijos valstijoje), „Desert Plastic Surgery“ centro Vadovas ir „Eurofacelift“ kompanijos prezidentas Rimtautas Marcinkevičius pasakoja, kaip tai atliko jo tėtis. Pasakoja ir apie savo dalyvavimą, gydytojų dinastiją, kurią, kaip jis tikisi, pratęs jo vaikai.
Kaip pasirengta?
- Neseniai sukako 100 metų, kai gimė Jūsų tėtis – garsus chirurgas, Algimantas Jonas Marcinkevičius, kuris pirmas Lietuvoje persodino širdį. Gelbėjo gyvybes. Kaip teigia kalbinti jo kolegos, Lietuvoje tam buvo pasiruošta anksčiau, negu Maskvoje. Tačiau okupacijos sąlygomis teko palaukti, nes pirmieji turėjo būti metropolijos medikai. Ką apie tai atsimenate?
- Priminsiu, kad Pirmą pasaulyje širdies transplantaciją atliko Christiaan Bernard 1969 metais „Groote Schure“ ligoninej Cape Town Pietu Afrikos mieste. Kas dar svarbiau – būtent žydui litvakui - Louis Vaskanskiuj. Gerai prisimenu kaip tėvas visad minėjo, kad mes Lietuvoj jau buvom pasiruošę širdies persodinimui beveik tuo pačiu metu. Bet Maskva uždraudė ta atlikti, kol patys Maskvoje pirmi padarys šią sudėtingą operaciją.
- Čia panašiai, kaip negalėjo būti jokio aukštesnio televizijos bokšto už Ostanankino? Nei Vilniuje, nei Baku?
- Maždaug ta pati nuostata. Na kaip čia kažkokie ilgą laiką dar miškuose mušęsi „labasai“ (niekinantis lietuvių įvardijimas SSRS okupacijos laikais, - red. past.) ėmė ir aplenkė? Dar betrūko, kad kosmose būtų pirmi.
- Kaip vyko pats pasirengimas? Ar tiesa, kad tam tikru poligonu buvo Vilniaus kiaulių kombinatas?
- Pats pasirengimas širdies transplantacijai prasidėjo daug metų prieš man ateinant į šį pasaulį. Prieš mane, o vėliau ir mano laikais vyko VVU (Tada taip vadinosi Vilniaus universitetas, - red. past.) Medicinos fakulteto širdies, kraujagyslių laboratorijoje. Būtent eksperimentinėje bazėje, vivariume, kur širdys buvo sodinamos kiaulėms ir šunims.
- Čia jau panašu į Michailo Bulgakovo knygą „Šuns širdis“. Ir filmas yra juk...
- O kuo jūs čia stebitės? Aš prisimenu, kad kiaulių eksperimentus nutraukė, nes kiaulės mėsa chirurgai pasidalinę nešdavo namo. Viskas tada buvo iš visur vagiama, nes nieko niekur nebuvo. Kiaulės kepenys ar kojos tokios pat, kaip ir parduotuvės vitrinoje, iki kur jos neatvažiuodavo.
- Gerai, kiaulės, tai kiauliena, o šunų mėsa retesnė juk žmogaus meniu?
- Man būnant studentu, mokslinės draugijos bendrosios chirurgijos būrelio pirmininku, eilę metų darėm įvairius eksperimentus su benamiais šunimis. Negi manote, kad juos gaudė tik higienos sumetimais? Mokslo vardan skelbėm straipsnius ir rašėm disertacijas apibendrinami darbu rezultatus.
Gyvūnų teisės
- Šiandien juk kokie progresyvūs gyvūnėlių mylėtojai apkaltintų žiauriu elgesiu. Ką jūs į tai?
- Labai gerai atsimenu pirmą savo eksperimentinį krikštą. Man būnat kokių 4-5 metų amžiaus pasodino tėvas sūnų operacinėj ant kėdės. Ant operacinės stalo tėvas, jo kolegos profesoriai Vytautas Jonas Sirvydis ir Giedrius Uždavinys pradėjo ruoštis operacijai. Tam pasitelktas šuo ir šuo šovė čiurkšlę aukštyn tiesiai ant manęs. Norėsi – nepamirši.
- Bet juk galėjo būti ir klaida? Jei ne tas šuo pagautas??? Gal jis tiesiog išleistas pabėgioti ir nedrausmingas? Bylinėtis neteko?
- Ir būdavo, kad kartais ateidavo savininkai pagauto, kaip pasirodo, visai ne benamio šuns, o anas jau ant stalo operacinėj arba išoperuotas. Tekdavo juos guosti ir aiškinti, kad geriau prižiūrėtų savo gyvūnus.
- Dabar už tokį požiūrį Jums gali paskelbti nepakantos kampaniją. Net langus išdaužyti ar automobilio padangas badyti.
- Kas link progresyvių šunų, kačių, šeškų mylėtojų, tai jie dažniausiai yra nieko nepasiekę moksle ir nesupranta, kad tik eksperimentų pagrindu galima kurti mokslą. Jų reikia norint sugebėti vykdyti naujas operacijas, gavus gerus rezultatus žmonių gyvybėms gelbėti. Priminsiu, kad puikią chirurginę techniką įvaldėme eksperimentuodami vivariume ir veliau buvo lengva operuot žmones. Beje, noriu paklausti bet kokio tokio labai jau progresyvaus: kieno gyvybę renkiesi – savo vyro, žmonos, brolio, sesers, mamos, tėčio, vaiko, kiaulės ar šuns? Na, yra istorijoje, nacių stovyklose, buvę, kad bandymams naudodavo žmones. Kažin – tai pažangiau ar ne? Tegul jie man atsako. Gal kuris pasikeistų vietomis?
Deficito sąlygos
- Jūsų tėčio kolega V. J. Sirvydis yra pasakojęs, kad reikalingus reikmenis, įskaitant medicininius siūlus, reikdavo gauti visaip kombinuojant. Žmonės daug žino apie dešrų, kavos, žirnelių, batų ir net normalių knygų deficitą sovietų okupacijos laikais. Ką galite papasakoti apie medicinos sritį?
- Sovietų okupacijos laikais visada buvo trūkumas visko, išskyrus šlamštą. Medicina jokia išimtis.
- Pailiustruokite.
- O ką iliustruoti? Manote, buvo galima, kaip dabar, spragtelėti pirštais, užmokėti ir gauti aparatus, medicininius siūlus (buitiniais sunkoka širdį siuvinėti), vožtuvus ir kitus reikmenis?
- Tai ir čia tiekėjai važinėjo po SRRS?
- O kaipgi? Reikėjo per pažintis ir asmeninius kontaktus viso to ieškoti. Prisimenu prof. Mesalkiną is Novosibirsko, prof. Amosovą is Kijevo, prof. Cukermaną iš Maskvos ir daugelį Rusijos, Vokietijos ir net JAV chirurgų, kurie padėjo Tėčiui ne tik siekti tobulų rezultatų, bet ir duodavo kontaktus, ryšius, kaip gauti aparatūrą ir medžiagas operacijoms. Dažnai vykdavo barteriniai mainai. Lietuvoje, ano deficito laikais, buvo gaunama maisto produktų, kurių Rusijoje trūko, ir mainėmės. Visi tiekėjai žino – ne tik medikai.
Gydytojų dinastija
- Kiek paties sprendimą tapti mediku chirurgu paskatino tėčio pavyzdys? Galima kalbėti apie medikų dinastiją?
- Mano sprendimą stoti i mediciną, o vėliau pasirinkt chirurgiją be abejonės labai įtakojo mano senelis prof. Mykolas Marcinkevičius ir tėtis akademikas prof. Algimantas Marcinkevičius. Tiek senelis dar nepriklausomybės laikais eksperimentavo su katėmis ir rašė disertacijas, tiek tėvas vėliau daug laiko aukojo mokslui. Tuo užsikrėtęs vėliau ne tik studijavau VU Medicinos fakultete. Net baigęs studijas po darbo skubėdavau i laboratoriją eksperimentuoti. Tikiuosi, kad dinastiją pratęs mano vaikai.
- Dabar esate JAV. Kuo skiriasi medicina ir mediko gyvenimas Lietuvoje ir JAV?
- JAV, nors čia studijos ir rezidentūros yra labai brangios, sunkios ir ilgos. Ir tikrai yra labai sunku vaikus pastūmėti rinktis mediciną. Lietuvoje, bent mano laikais, mediko gyvenimas buvo lengvesnis ir mažiau stresinis. Turėjome daugiau laiko sau ir šeimai. Atvykus į JAV reikia laikyti USMLE egzaminus, kartoti rezidentūrą, kas yra sunkus kelias ir atima daug laiko.
- Na, o jei jau per visą tą kliūčių ruožą prasiveržei? Tada kaip?
- Baigus ir pradėjus dirbti yra daug streso, nes medicina JAV yra dar ir didelis verslas. Turi atidžiai žiūrėt, kaip nepaskęst mokesčių liūne, kaip nepadaryt net mažiausios klaidos ar negauti jokios komplikacijos, nes tuoj gali būti apskųstas teismui. Ir jautiesi kaip zuikis pievoje, kurį medžiotojas gali kiekvieną akimirką nušauti. Aišku, jei sekasi, JAV gydytojai, kurie gerai dirba ir kartu gerai verslauja, turi tikrai didelius namus, puikias mašinas ir gražų gyvenimą.
Faktai:
A. J. Marcinkevičius gimė medikų šeimoje. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1947 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1947–1991 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1956–1990 m. Bendrosios chirurgijos katedros vedėjas, 1963–1990 m. dar ir Probleminės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovas; nuo 1965 m. profesorius.
1963 m. medicinos mokslų daktaras. 1983–1990 m. Respublikinės širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas. Nuo 1990 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Nuo 1987 m., kai buvo atlikta pirmoji širdies transplantacija, Lietuvoje jau yra atlikta arti 200 širdies persodinimo operacijų.
