LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Žurnalas „National Geographic“ neseniai paskelbė 16 geriausių pasaulio istorijos muziejų. Plačiai žinomas Kolumbijos Respublikos banko Aukso muziejus, įsikūręs pačiame sostinės Bogotos centre, priešais Santanderio parką, – devintoje vietoje. Ir tai gali būti jūsų būsimų kelionių maršrutų stotelė.
Viskas prasidėjo nuo vazos
Muziejaus pradžia – 1939 m., kai Kolumbijos Respublikos bankas įsigijo nepaprastą kūrinį – „Poporo Quimbaya“, neįkainojamą auksinę vazą, kurios data – 300 m. pr. Kr. Vaza tikriausiai buvo naudojama Quimbaya genties, gyvenusios Kaukos upės slėnyje, religinėms apeigoms (joje rasta susmulkintų kalkių, sumaišytų su kokos lapais). Indas pagamintas iš vario ir aukso lydinio, ispanų vadinamo tumbaga. Tai vienas ryškiausių kolumbietiškų meno kūrinių. Jis netgi buvo pavaizduotas Kolumbijos piniguose. Dar viena įdomybė – legendinis Muisca aukso plaustas, atrastas palyginti neseniai, 1969 m. Tai dalis mito apie kadaise ieškotą El Dorado (aukso miestą).
Stebisi net archeologai
Quimbaya genties indėnai gyveno I-X šios eros amžiais ne tik Kaukos upės slėnyje, bet ir kitur: Caldas, Risaralda, Quindío. Jie daug ką mokėjo – žvejojo, bitininkavo, augino kukurūzus, avokadus, guavas ir kitus tropinius vaisius, bet labiausiai jie žinomi dėl itin aukštos kokybės ir prabos aukso dirbinių bei poporo indelių, naudotų kokos lapams sutrinti. Iš aukso buvo gaminamos įvairios žmogaus ar gyvūno pavidalo statulėlės, moteriški bei vyriški papuošalai, pavyzdžiui, kaukės, šalmai, pakabukai, sagės, apyrankės, taip pat ritualinė atributika – indeliai, ąsotėliai. Quimbaya indėnai ne vieninteliai šiame regione užsiėmė aukso dirbiniais – juos gamino ir Calima, Darién, Sinú, Tairona, Muisca, Tolima gentys.
Daug dirbinių iki šiandien išsaugojo žemė, juos rado archeologai. Kita dalis vertybių, aišku, pakliuvo į kapų plėšikų rankas, tačiau vienaip ar kitaip vėliau pasiekė muziejus.
Auksas vis kaupiamas
Bogotos aukso muziejus, per metus priimantis apie 500 000 lankytojų, dažnai keičia kolekcijas. Mums lankantis buvo pristatyta smulkiųjų daiktų kolekcija, leidusi suprasti, koks buvo čiabuvių tautų santykis su tauriaisiais metalais, kokį metalurgijos meistriškumo lygį buvo pasiekusios vietinės tautos prieš 1500 metų iki konkistadorų įsibrovimo. Keturios didelės salės-galerijos, sudarančios aukso muziejų, vizualiai paaiškina, kaip išgaunami mineralai ir kokiais skirtingais būdais jie buvo apdorojami.
Nuo muziejaus atsiradimo pradžios aukso dirbinių kolekcijų nuolat daugėjo: muziejus turi apie 34 000 aukso ir tumbagos (aukso ir vario lydinių) gabalų, beveik 30 000 dirbinių iš keramikos, taip pat brangakmenių, jūros kriauklių, kaulų, priskiriamų skirtingoms Kolumbijos kultūroms: Calima, Muisca, Nariño, Quimbaya, Zenú, Tairona, San Agustín, Tierradentro, Tolima.
Salėse nespėjome aikčioti: pamatėme daugybę aukso dirbinių, nuo pirmųjų radinių iki natūralių aukso gabalų. Kolumbijoje klestėjo aukso ir kitų brangių mineralų kasyklos. Auksu puikavosi ir puošėsi indėnai, ypač vyrai, karo vadai. Galima spėti, kad jiems išorinis blizgesys buvo svarbesnis nei tikroji šio brangaus metalo vertė – aukso švytėjimo turėjo būti daug! Jų puošmenos – karūnos, grandinės, rankogaliai, skydai, dengiantys krūtinę, netgi falas turėjo auksinę įmautę, taip pat blizgučiai ant kojų ir riešų. Taip būdavo pabrėžiamas vedlio ar lyderio svoris, filosofinis ir religinis statusas. Žvelgiant į šiuos papuošalus neapleidžia mintis, kad jie iš indėnų buvo atimti brutaliu būdu.
Moterų puošyba kuklesnė, papuošalai smulkesni – daugiausia ant kaklo, galvos. Tai karūnos, karoliai, auskarai, apyrankės, nosies papuošalai, sagės. Taip pat čia apstu kasdienių įrankių (kabliukų, adatų, šukų) ir net tekstilės (Quindio, Quimbaya indėnai auksą naudojo ir drabužiams).
Auksas – saulės prakaitas
Turbūt įspūdingiausia vieta yra „Auksinis salonas“. Jame eksponuojama 12 000 auksinių papuošalų, kurie nuostabiai spindi, apšviesti subtilios šviesos bei apgaubti tradicinės indėnų muzikos.
Tačiau tikrasis lobis, kurį dovanoja šis muziejus, yra ne pats brangių daiktų rinkinys, o mintis, suteikusi jiems prasmę. Vizito metu suprasite, kad auksas, susietas su saule (vietinėms tautoms auksas yra „saulės prakaitas“), užima ypatingą vietą ikiispanijos civilizacijose – tai galios simbolis. Aišku, šis taurusis metalas pirmiausia priklausė įvairių indėnų genčių politiniam ir religiniam elitui.
Galbūt muziejaus kolekcijos daugeliui atsakys į klausimą, kaip Kolumbijoje gimė mitas apie El Dorado – legendinę žemę, kurioje neva gausu tauriųjų metalų. Deja, tai tėra mitas, išgarsėjęs 1536 m. Bogotos regione, paskleistas greičiausiai konkistadorų, kurių tikslas – bet kokia kaina prisiplėšti kuo daugiau turto. Žinoma, mitas gerokai išpūstas.
Ekspozicijos pabaigoje galima pasiklausyti vaizdo įrašų apie svarbiausius aukso dirbinius, eksponuojamus aukso muziejuje.
Tad reikėtų pagalvoti, ar neverta šio nuostabaus muziejaus įtraukti į savo būsimų kelionių planus – juk pandemija vienaip ar kitaip baigsis.
El Dorado mitas
- El Dorado ispaniškai reiškia „paauksuotasis“.
- Metams bėgant legendos apie El Dorado keitėsi: jis buvo tai žmogus (aukso dulkėmis puošiamas karalius), tai miestas, tai karalystė, o galiausiai – imperija.
- Iš pradžių tikėta, kad El Hombre Dorado – tai Muisca indėnų vadas, kuris inauguracijos metu Kundinamarkoje būdavo padengiamas aukso dulkėmis ir tuomet panirdavo į Gvatavito ežero vidurį. Kartu būdavo metamas auksas bei brangakmeniai – aukos dievams.
- Ieškodami legendinės tauriųjų metalų karalystės (miesto ar imperijos), užkariautojai rengė ne vieną ekspediciją, per jas žudydami vietos gyventojus.
- Ieškant aukso ir brangenybių buvo nusiurbiamas Gvatavito ežero vanduo, deja, lobių neaptikta.
- XIX a. pradžioje, ištyrinėjus didžiąją dalį šiaurinės Pietų Amerikos ir viską sužymėjus žemėlapiuose, galiausiai patikėta, kad El Dorado tėra tik mitas.
- 1954 m. Kolumbijos archeologai nustatė, kad prieš daug tūkstančių metų į Gvatavito vandenis buvo įkritęs meteoritas. Manoma, kad paauksuoto žmogaus ritualas buvo skirtas šiam įvykiui prisiminti ir Dievui, tariamai nusileidusiam į ežero gelmę, pagerbti.
