LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Gudelių miestelio (Marijampolės sav.) ūkininkas Antanas Blaškevičius ūkininkauja kartu su vyriausia dukra Vainora Blaškevičiūte. Ji stojo pagalbon kaip jaunoji ūkininkė. Dukros ir tėčio ūkis mišrus. Blaškevičiai nedejuoja, sako, kad tik blogiau nebūtų. Kol kas išgyventi iš mišraus ūkio įmanoma, tačiau Gudelių ūkininkas skolos už parduotą pieną neatgauna dešimtmečius.
Dirba naujoviškai
Blaškevičių šeimos ūkį, kurio vairą laiko tėtis Antanas, sudaro melžiamos karvės, veršeliai, mėsiniai jaučiai ir per 100 ha žemės. Ūkį tėtis su dukra yra pasidalinę per pusę, bet kol kas rūpesčiai daugiau krinta ant vyriškų Antano pečių, nes žento dar neturi. A.Blaškevičius džiaugiasi, kad vyriausioji iš trijų dukterų jau seka jo pėdomis – dirba ūkyje.
Ūkio šeimininkas susitvarkęs taip, kad nekiltų aplinkosauginių problemų ir pačiam bei jo šeimai būtų lengviau dirbti, mažiau rankų darbo. Prieš 5 metus pastatytoje Blaškevičių fermoje melžiama 31 karvė. Ūkyje dirba pieno linijos, kurios leidžia lengvai transportuoti pieną – iš karvės tešmens pienas vamzdeliais teka tiesiai į šaldytuvą. Pieno linijomis Blaškevičiai karves pamelžia greičiau, kokybiškesnis ir pats pienas. Šaldytuvas didelis, jame sutelpa dviejų parų primelžtas pienas, todėl iš ūkio jis paimamas kas antrą dieną. Prieš įsigydami šaldytuvą Blaškevičiai pasiskaičiavo galimus pieno kiekius, tada rinkosi pagal poreikius.
Taip pat šiame ūkyje įrengta didelių apimčių mėšlidė bei srutų surinkimo rezervuaras. Tvarkydamas mėšlą ūkininkas bėdos neturi – kai reikės, į mėšlidę tilps viso sezono gyvulių mėšlas. Jo praktikoje buvo atvejų, kai nedidelį kiekį mėšlo iš ūkio mėšlidės rudenį reikėdavo išvežti į lauko rietuvę, kad kitais metais būtų lengviau įterpti į žemę, jeigu pasitaikytų lietingi metai. Tačiau tokios būtinybės, anot ūkininko, tikrai nėra. Tuo įsitikino, kai į mėšlidę teko sutalpinti beveik poros metų mėšlą.
Apie ūkio modernizaciją ir jos privalumus Antanas galėtų papasakoti labai išsamiai, nes gyvulininkystė yra ta šaka, kurioje labai daug darbo, todėl jį reikia pasilengvinti. „Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks įsirengti, atsinaujinti fermą, tad ilgai nelaukiau, net neraginamas viską pasidariau“, – „Valstiečių laikraščiui“ minėjo A.Blaškevičius.
Malonių neprašo, tik tvarkos
Artimesniuose A.Blaškevičiaus planuose – mažesnė jaučių banda, nes juos auginti pardavimui jau neapsimoka. Ta linkme ūkininkas eina jau nuo pernai – tolimesniam auginimui nepasilieka mažų veršelių. Blaškevičių mėsinių jaučių banda visada būdavo ne tokia ir maža – kasmet užaugindavo 15 jaučių, bet šiemet jų fermoje mažiau.
„Mūsų kaime gyvulius laikančių ūkininkų nedaug. Aš su dukra gal daugiausia laikau. Yra dar tokių kaimynų, kurie po 10 karvučių turi“, – skaičiavo Gudelių miestelio pakraštyje ūkininkaujantis Antanas.
Vyras sakė, kad savo ūkio pieną šiuo metu parduoda žemaičiams. Už litrą pieno supirkėjai jam moka po 21 euro centą, tad ūkininkas nesiskundžia, galvoja, kad dar neblogai. Be to, žemaičiai, priešingai negu suvalkiečiai, tesi ūkininkui duotą žodį. A.Blaškevičiui smagiau dirbti, kai pinigus gauna laiku.
Ūkininkas minėjo, kad pirmą kartą prieš keliasdešimt metų sunkmetį patyrę Marijampolės pieno perdirbėjai jam skolingi iki dabar. Keitėsi savininkai, o skola taip ir „nuplaukė“. Po to kiti supirkėjai-surinkėjai liko skolingi už parduotą pieną. Antano teigimu, skaudžiausia, kai reikia savo pinigų prašyti, žemintis ir vis tiek lieki „už borto“.Gudelių miestelio ūkininkas žino, kad tokių kaip jis Lietuvoje yra daugiau, bet pykčio nelaiko.
„Kad tik būtų sveikatos ir noro dirbti, nes juk niekas neatneš ir už dyką neduos, reikia patiems stengtis. Jeigu galvosime, kaip pašalpas gauti, irgi gerai nebus. Mano nuomone, būtų geriausia, kad ūkininkai laiku gautų gerą kainą už parduotą produkciją, tada jiems nereikėtų nieko daugiau prašyti“, – iš valdžios malonių neprašo A.Blaškevičius, bet tvarkos, anot jo, reikėtų.
Ūkininkas žentų ūkininkų nesitiki
Trejus metus našlaujančiam Antanui dabar rūpi, kokia bus jo ūkio ateitis. Kartu su žmona jis sukūrė tokį ūkį, kokio norėjo. Našlys net negali pasakyti, kas tuo metu padiktavo, kaip įžvelgė, kad naujovės kainuos, bet labai padės eiti į priekį. Ūkininko teigimu, jie patys to norėjo, dirbo, stengėsi. Jis apgailestavo, kad žmona nespėjo viskuo ilgiau pasidžiaugti.
Nors su žmona užaugino tris dukteris, 54 metų Gudelių gyventojui A.Blaškevičiui kartais užklysta slogesnių minčių, kad tolimesnėje ateityje gali nebūti kam dirbti šeimos ūkyje. Jis atvirai sakė, kad jau nesitiki sulaukti žentų ūkininkų, o sūnų neturi.
„Jaunimas nenori gyventi kaime. Jau, ko gero, žentą nelabai rasi, kad eitų dirbti prie gyvulių. Su dukra dviese kiek pajėgsime, tiek dirbsime, gal kitos dukros padės“, – optimizmo nepraranda ūkininkas.
Aplinkiniai klausia, kaip pavyko prikalbinti vieną iš dukrų, kad ateitų į pagalbą. Jis pamena, kad šeimai buvo sudėtingas laikotarpis. Kai žmona sirguliavo, vyriausioji dukra buvo grįžusi padėti, taip ir liko pabandyti, kol pati tapo ūkininke. Tėtis ja pasitiki. Ūkio šeimininkui miela, kad išaugino tris dukras. Kai visos sugrįžta, šeimininkių namuose užtenka.
Pastarieji treji metai buvo labai sunkūs – žmonos netektis, ūkio našta ir dar pandemija. Tačiau Antanas sako, kad būna dar blogiau – žmonės pergyvena karus, marus. Pragyvens ir jie, svarbiausia, kad būtų jėgų ir noro dirbti.
Sritis nepatraukli, bet neša nuolatines pajamas
Eugenijus Alesius, Marijampolės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas
Marijampolės savivaldybėje registruotos iš viso 2576 žemės ūkio valdos, ekonominė veikla „mišrus žemės ūkis“ nurodyta 1130 valdų. Tačiau jiems priskiriami ir tie, kas turi po vieną karvutę ar kitą gyvulėlį. Iš savivaldybėje esančių 12 žemės ūkio bendrovių (ŽŪB), gyvulininkyste užsiima tik 7. Jose laikoma 9340 galvijų, tarp kurių – 3950 karvių. Viena iš stambiausių yra Padovinio ŽŪB, turinti 2750 galvijų, tarp kurių – 1300 karvių. Smilgių ŽŪB laiko 1730 galvijų, tarp kurių – 780 karvių. Suvalkijos ŽŪB laiko 1230 galvijų, tarp kurių –560 karvių. ŽŪB „Valavičiai“ ir Dovinės ŽŪB laiko po 1020–1040 galvijų, tarp kurių – po 370–540 karvių. UAB „Auga Želsvelė“ turi 530 galvijų, tarp kurių – 400 karvių. Vienintelė UAB „Šešupės ūkis“ neturi karvių, nors laiko 1040 galvijų.
Kiekvienais metais iš gyvulininkystės traukiasi nemažai ūkių. Jie pereina prie augalininkystės, nes pieno ir gyvulių supirkimo kainos netenkina produkcijos gamintojų. Kai kurie ūkininkai nuo pieninių galvijų laikymo pereina prie mėsinių galvijų, kuriems laikyti reikia mažiau investicijų ir darbo rankų.
Žemės ūkio bendrovės ir toliau versis mišria žemės ūkio veikla, nes gaminami dideli žaliavos kiekiai. Parduodant pieną, užaugintus galvijus kas mėnesį atsiranda apyvartinių lėšų, kurių reikia darbo užmokesčiui ir kitoms reikmėms. O jų kas mėnesį galima gauti tik užsiimant gyvulininkyste.
