Rubrika

Mokslo idėjos regionams: kaip įveikti socialinę ir ekonominę prarają

Skaitmeninimas, žalinimas, inovatyvumas – šie raktažodžiai žada visko, kas įmanoma, transformaciją. Tik kokios bus to pasekmės mūsų kaimiškiems regionams? Jau dabar juos ir didmiesčius skiria didžiulė ekonominė bei socialinė praraja. Mokslininkai teikia siūlymus, kaip darniai ir tvariai vystyti regionus, kad dominuojantys stambūs verslai neišsekintų visų resursų, o ekonomika nenusvertų socialinio vystymosi.

Regionai – Lietuvos atrama

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos mokslininkai surengė „Regionų ateities forumą 2021“, kuriame pasidalijo regionų plėtros įžvalgomis, pasiūlė moksliniais tyrimais grįstų sprendimų, kaip regionų plėtros ir inovatyvios pažangos grėsmes paversti galimybėmis, kaip stiprinti savivaldybių finansinį savarankiškumą, bei metodų, kurie padėtų užtikrinti darnų ir sėkmingą regionų vystymąsi. Tik ar akademinės bendruomenės balsas pakankamai girdimas formuojant regioninę politiką?

„Lietuvos regionai visada buvo ir yra didžiausia stiprybė bei atrama tiek ištikus negandoms, tiek išgyvenant pakilimus. Nemanau, jog urbanizacija, technologijos, pramonės revoliucijos įdiegs mintį, kad Lietuvos regionai nebesvarbūs, kad būtų galima apsieiti be žemės ūkio ir viską atsivežti iš kitur. Taip nėra ir nebus, o jeigu eitume tokiu keliu, padarytume didelę klaidą“, – sveikindamas forumo dalyvius sakė VDU rektorius prof. dr. Juozas Augutis. Jis linkėjo, kad mokslininkų diskusijos neliktų tik tarpusavio pasikalbėjimu, o regionų rėmimas nebūtų tik politikų deklaracija prieš rinkimus.

Pristatomų temų spektras buvo platus, jos apėmė regionų laukiančius iššūkius dėl Žaliojo kurso, bioekonomikos kūrimo, inovacijų diegimo, skaitmeninimo ir kt.

Renginio globėjas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius teigė, kad kalbant apie regionų plėtrą negali būti dviejų Lietuvų – trijų didžiųjų miestų ir likusių regionų. Šalies gyventojai nori visur vienodai kokybiškai gyventi ir gauti tokias pačias socialines bei viešąsias paslaugas.

„Dabar turime naujų raktažodžių – skaitmenizacija, Žaliasis kursas, inovacijos... Jie skamba lyg burtažodžiai, kuriuos reikės transformuoti į konkrečius projektus. Lengva pasakyti, kad mūsų kursas dabar bus žaliasis, bet kas tai yra? Mokslininkai geba tuos burtažodžius išlukštenti ir pasiūlyti konkrečių idėjų bei priemonių joms įgyvendinti“, – apie mokslininkų žodžio svarbą kalbėjo Jonavos rajono meras.

Skirtumai nuolat didėja

Lietuvoje yra prikurta nemažai regionų plėtros dokumentų, tesės aktų, kurie reglamentuoja regioninę politiką. Dar 2000 metais priimtas Regionų plėtros įstatymas, kurio tikslas buvo mažinti skirtumus tarp regionų ir jų viduje. Ar jis pasiektas, ar bent judama ta kryptimi? Nieko panašaus – kryptis priešinga: regioniniai skirtumai Lietuvoje yra dideli ir nuolat didėja. Europos Komisijos vertinimu, regioniniai skirtumai Lietuvoje yra didesni nei ES vidurkis ir pastaruosius du dešimtmečius tik didėja. Štai skirtumas tarp Vilniaus ir Tauragės apskričių pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, sudaro beveik 2,5 karto. Sostinės gyventojai jau pralenkia ES vidurkį, o provincija vis labiau atsilieka.

Kaip bus vystomi regionai, nubrėžta 2021–2030 m. nacionaliniame pažangos plane, kurio vienas iš prioritetų – regioninių netolygumų ir socialinės atskirties mažinimas. Tačiau svarstant jo projektą daug kam kilo klausimas, ar neatsitiks priešingai? Akademinio sluoksnio atstovai perspėjo, kad strateginiame dokumente ir toliau vyrauja liberalios nuostatos, palankios tik saujelei išrinktųjų, tad apie gerovę plačiajai visuomenei bus galima tik pasvajoti.

Kaimas neskolingas valstybei

„Ateities niekas negali nuspėti, bet ją galima sukurti“, – taip renginio esmę ir mokslo bendruomenės siekį nusakė VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė.

Ji pabrėžė, kad Žemės ūkio akademijos bendruomenė niekada nebuvo nutolusi nuo regionų, todėl gerai žino jų problemas bei iššūkius. Mokslininkai siūlo nauju kampu pažvelgti į regionų planavimą ir galimybes.

„Dirbtinis intelektas, robotizacija, skaitmenizacija keičia verslo modelius, naikina vienas darbo vietas ir kuria kitas, kurioms reikia naujų žinių, aukštos kvalifikacijos. Ketvirtoji pramonės revoliucija suteikia naujų galių tiek atskiriems asmenims, tiek bendruomenėms, tačiau šie pokyčiai kai kurių žmonių grupes gali nustumti į pakraštį ir dar labiau padidinti nelygybę, sukelti saugumo grėsmių bei susilpninti ryšius tarp žmonių. Regionuose tai gali sukelti itin dideles problemas, jeigu reikiamų priemonių nesiimsime jau dabar“, – perspėjo profesorė.

VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė tvirtino, kad Lietuvos regionai patyrė didelių ekonominių ir socialinių sukrėtimų, bet čia veikiantys verslai, ypač žemės ūkis, niekada neliko skolingi valstybei ir per visus sunkmečius padėjo jai atsistoti ant kojų. „Nepaisant visų sunkumų, kaimas visada užtikrino tautai daugiau ar mažiau sotų savo duonos kąsnį. Žemės ūkis ir su juo susijusi pramonė ekonominių krizių metais buvo pagrindinis šalies ekonominio progreso variklis. Ir dabar žemės ūkio bei maisto produktų eksportas sudaro ketvirtadalį viso šalies eksporto. O pasaulio tendencijos rodo, kad maisto poreikis tik didės“, – kaimo indėlį pabrėžė dr. A.Miceikienė.

Reikia išsilavinusio jaunimo

VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė teigė, kad šiuo metu ypač aktualus tampa ekosistemų tvarumas, darnus kaimiškų regionų ekonominis ir socialinis vystymasis. Tam reikia sutelktų pajėgų bei labai aukštos kvalifikacijos ateitį modeliuoti gebančių universitetinio išsilavinimo specialistų. „Deja, šiandien regionuose trūksta mokytojų, katastrofiškai sumažėjo kaimo mokyklų, vaikai valandų valandas keliauja į mokyklas ir atgal, ne visada turi pakankamai laiko mokytis, gauti adekvatų išsilavinimą bei konkuruoti su miestų vaikais stojant į aukštąsias mokyklas. Dėl to nemažėja jaunų žmonių emigracija“, – tvirtino dr. A.Miceikienė.

Kaimo jaunimui kyla problemų siekiant žemės ūkio mokslų, tačiau valstybė neskuba jiems padėti. Siekdamas išlaikyti jaunimą regionuose ir padėti jam įgyti išsilavinimą, Žemės ūkio akademijos absolventų klubas įsteigė specialų solidarumo fondą. Lėšas universitetinėms žemės ūkio mokslų studijoms planuoja skirti žemės ūkio verslas, ūkininkai, žemės ūkio bendrovės ir kt.

„Sudarydami sąlygas kaimo regionų jaunimui įgyti išsilavinimą padėsime išsaugoti kaimo identitetą, užtikrinsime regionų gyvybingumą ir tvarumą. Tokiu būdu padėsime regionuose išlaikyti tai, kas svarbiausia, ką vadiname lietuvių tautos išlikimo garantu – žemės ūkį, verslą ir gamybą, kalbą bei tradicijas“, – vertybes akcentavo profesorė.

Verslo dominavimo pavojai

Mokslininkai įvardijo pavojus, kurie iškraipo darnų ir tvarų ekonominį bei socialinį regionų vystymąsi, ir siūlė vietos bendruomenėms įvaldyti partnerystės organizacinius mechanizmus, kurie padėtų įveikti tokias problemas arba jų išvengti.

Profesorius dr. Sigitas Vaitkevičius aiškino, kad kai kalbame apie darnumą ir tvarumą, turime omenyje sistemos subalansavimą, jog nė vienas jos elementas nepersvertų likusių bei negriautų visos sistemos. Ekonomika neatsiejama nuo socialinio vystymosi ir aplinkos. Tačiau neretai pasitaiko, kad regionai primena automobilį, kurio viena padanga perpūsta, kitos dvi šiek tiek pripūstos, o ketvirta – visai tuščia. Tokio regiono vystymosi rodiklių vidurkis lyg ir geras, tačiau realybė išbalansuota.

„Dažnai būna, kad regionuose, ypač mažesnėse savivaldybėse, kurios ekonomiškai nėra tokios stiprios ir didelės, pradeda dominuoti vienas ar keli verslai, persveriantys ekonominį savivaldybės vientisumą. Tada galimi įvairūs vystymosi scenarijai, atsiranda tam tikros žalos. Aišku, čia nereikėtų suprasti, kad verslas yra blogai. Priešingai – jis kuria pridėtinę vertę, tačiau didieji verslai iš dalies yra linkę išeikvoti visus išteklius ir pasitraukti į kitą regioną paliekant tuščią vietą“, – dėstė mokslininkas.

Jis pastebėjo, kad ryškesni tokio regionų išbalansavimo pavyzdžiai labiau matomi užsienio valstybėse. Ten teko pradėti atitinkamai reguliuoti verslus, užkraunant jiems didesnę mokestinę naštą ir kt. „Yra pastebėta, kad kai tam tikri verslai ateina į tam tikrus regionus, ten sumažėja visuotinis darbo užmokestis, ima pigti darbo jėga, intensyviai naudojami gamtiniai ištekliai. Ir kai galop viskas panaudojama, verslas traukiasi į kitą regioną. Įdomu tai, kad šis procesas pridengiamas gražiu „veidu“ – regiono tobulėjimu, viešųjų erdvių išvystymu ir pan. Iš tikrųjų tam skiriamos investicijos, kad tas išorinis paveikslas labai gražiai atrodytų. Tačiau kai verslas pasitraukia, viskas nunyksta“, – apie eksploatacinius modelius kalbėjo dr. S.Vaitkevičius.

Eliminuotas mokslo balsas

Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, kalbėjęs apie regionų vystymosi valdymą įgyvendinant į ateitį orientuotą politiką, neužsiminė apie egzistuojančią prarają tarp didmiesčių ir regionų. Jis priminė, kad dabar Lietuva išskirta į du statistinius regionus – Vidurio ir Vakarų Lietuvos bei sostinės. Pagal tai bus skiriama europinė parama ir tikimasi, kad ekonomiškai mažiau pažengusiam Vidurio ir Vakarų regionui jos teks daugiau.

Vidaus reikalų viceministro buvo pasiteirauta, kaip formuojant ir įgyvendinant regionų plėtros politiką prisideda Lietuvos universitetai ir kolegijos? Kiek svarus aukštųjų mokyklų indėlis? Toks klausimas – neatsitiktinis. Mat pernai buvo pakeistas Regioninės plėtros įstatymas, pagal kurį eliminuotas mokslo bei švietimo organizacijų atstovų balsas sprendžiant regionų plėtros reikalus. Tai šokiravo mokslo bendruomenę. Dar svarstant šio įstatymo pakeitimo projektą mokslininkai tiesiai šviesiai kalbėjo, kad nelikus kam ginti žmonių gerovę ir viešąjį interesą regioninė politika gali būti dar liberalesnė, paranki stambiajam kapitalui, kuriam linkę tarnauti politikai.

VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Rimantas Dapkus renginio metu pažėrė dar daugiau klausimų: „Ar pakeitus minėtą įstatymą pagerėjo regionų valdymas? Ar tai padės pasiekti regiono vystymosi darną? Ar į šį procesą įtraukiami visi įmanomi veikėjai? Ar yra galimybės šiame procese vienodomis sąlygomis dalyvauti verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir vadžios institucijoms?“

„Nors įstatymo pakeitimas laikytinas pozityviu, įvairių atstovų įsitraukimo aspektu padarytas didelis žingsnis atgal. Anksčiau visų institucijų vaidmuo buvo tolygus. Dabar priimant regionui aktualius sprendimus iš socialinių partnerių atimta teisė balsuoti. Kodėl mokslas pradingo iš partnerystės?“ – klausė profesorius.

A.Abramavičius aiškino, jog buvo atsižvelgta į ES Tarybos rekomendacijas, kad regioninio valdymo struktūroje turi būti tik išrinkti žmonės, turintys politinį mandatą. „Dabar regiono plėtros taryboje partnerių grupių sudėtis atitinka trišalės tarybos sudėtį, kuri galbūt nevisiškai adekvati pačiam regionui. Mokslo atstovų ten nėra. Gal ateityje į tai bus atsižvelgta“, – sakė vidaus reikalų viceministras.