Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ultimatumas valdžiai: atsigręžkite į vietos gamintoją

Parama ir viešieji pirkimai privalo būti proporcingi indėliui į biudžetą. Tokį ultimatumą valdžiai skelbia smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai, šeimos ūkininkai, siekiantys, kad tokiu būdu būtų aktyviau gaivinamos trumposios maisto tiekimo grandinės, stiprinami smulkūs gamintojai. Dabar, kai dėl koronaviruso pandemijos pasipylė ekonominės ir kitos problemos, kaip niekada svarbu suartinti vietos maisto gamintojus ir vartotojus.

Dabar viskas atvirkščiai

Trumpoji maisto tiekimo grandinė Lietuvoje linksniuojama jau ne vienerius metus. Kas netingi, kalba apie jos privalumus ir būtinybę aktyviau vystyti. Ūkininkai tokias kalbas dažnai prilygina oro virpinimui, ypač kai trumpąsias maisto tiekimo grandines liaupsina politikai ir valdininkai. Senosios kartos žemdirbiai yra dar kritiškesni. Pasak jų, dabar išradinėjamas dviratis – ši grandinė buvo sugriauta, o šiuo metu stengiamasi atstatinėti.

Kokią rinkos dalį galėtų užimti trumpoji maisto tiekimo grandinė? „Tai platesnis politinis klausimas. Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba nustojo prašyti ir pareiškė ultimatumą valdžiai: privaloma pasiekti, kad tiek viešieji pirkimai, tiek visa parama būtų proporcinga indėliui į biudžetą ir Lietuvos ekonomiką. Smulkiojo ir vidutinio verslo indėlis į biudžetą – maždaug 70 proc. Taigi tokia dalimi turi būti perkama per viešuosius pirkimus ir skirstoma parama. Dabar viskas yra atvirkščiai“, – konstatavo Vilniaus universiteto (VU) kokybės vadybos magistro studijų programos pirmininkas, Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys ir Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos atstovas dr. Dalius Serafinas.

[caption id="attachment_105335" align="alignnone" width="210"]dr. Dalius Serafinas dr. Dalius Serafinas[/caption]

Ne padėjo, o pastūmėjo naikinti

Kėdainių rajone ekologiškai ūkininkaujantis Donatas Vaitelis neabejoja, kad Lietuvos ūkininkai gali būti ne tik pigios žaliavos tiekėjai perdirbėjams, bet ir produktų gamintojai. „Problema ta, kad valstybė neturėjo ir neturi strategijos, kokia kryptimi einame. Niekam neįdomu, kad miršta kaimas, nyksta nedideli ūkiai, užsidaro mokyklos. Toks valstybės požiūris. Kiekviena nauja valdžia savo šnekas varo: vieni siūlo laikyti karves, kiti – kiaules, treti – avis. Viena valdžia skatino ekologinį ūkininkavimą. Dabar padidinus ekologinį plotą, už tai negaunama išmokų. Ūkininkai juk negali kas penkerius metus keisti ūkio kryptį pagal politikų įnorius. Taip ir gyvename“, – apgailestavo jis.

Ūkininkas sakė jau ne vienerius metus girdintis, kaip lengvinami reikalavimai produkcijos perdirbimui ūkiuose, tačiau realybė, anot jo, kitokia. „Pradėk ką nors daryti, tai užgiedos beveik tokius pačius reikalavimus, kaip ir stambioms gamykloms. Reikia įsirengti mėsos cechą su atskiru įėjimu ir išėjimu, pildyti žurnalus, gamyba turi vykti ratu ir kt. O juk, pavyzdžiui, mėsinių galvijų augintojui galėtų per metus leisti paprasčiau parduoti 3–5 jaučių mėsą iš namų, be visų tų reikalavimų“, – aiškino mėsinių galvijų augintojas.

Prieš kurį laiką D.Vaitelis ekologiškai augino kiaules, turėjo pastovių klientų, kurie vertino jo kiaulieną. Kitaip tariant, ūkininkas plėtojo dabar politikų ir valdininkų lūpomis gaivinamą trumpąją maisto tiekimo grandinę. Pasklidus afrikiniam kiaulių marui, kėdainiškis buvo priverstas atsisakyti riestauodegių. Užuot kiaulių augintojams padėjus išsilaikyti, jie buvo skubinami užsidaryti.

Auginau apie 100 kiaulių, man liepė tvarte įsirengti dušą. Sakiau, kad ūkio teritorija aptverta, dušai yra kitame ūkio pastate, bet to neužteko – reikalavo įrengti tvarte. Kitaip tariant, buvo liepta naikinti kiaules“, – kaip buvo užgniaužta ekologinė kiaulininkystė prisiminė ūkininkas. Jis pastebėjo, kad dabar kaimo gyventojams ir smulkiems žemdirbiams jau net nedrąsu ką nors auginti, nes bijoma sulaukti baudų.

Per didelė našta

D.Vaitelis pabrėžė, kad pertekliniai reikalavimai nedideliems ūkiams tampa per didelė našta: tai didina gamybos savikainą, pabrangina produkciją. „Ūkininkui sunku tuos reikalavimus įgyvendinti, o vartotojui daugiau kainuoja. Tada priekaištaujama, kad Lietuvos ūkininkai nemoka išauginti pigiau, kaip tai daro lenkai. Betgi pas lenkus viskas kitaip. Ten tris kartus didesnės išmokos, daug mažesnis pridėtinės vertės mokestis“, – vardijo ekologinio ūkio savininkas.

Jis pridūrė, kad su lenkais nepakonkuruosi ir dėl viso kito. Kaip ir anksčiau Lenkijoje daug smulkiųjų ūkių, kurie išgyvena, maitina šeimas. „Pas juos nebuvo taip griaunama, ir dabar ūkiuose laikoma po 10–20 karvių, auginamos vištos, kiaulės. Kaimų gatvės yra išasfaltuotos, daug jaunų šeimų, mokyklose – vaikų. Tokia yra jų valstybės politika“, – sakė ūkininkas.

Strateginė reikšmė

VU profesorius, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos atstovas D.Serafinas pabrėžė, kad dabar ypač palanku gaivinti ir stiprinti trumpąsias maisto tiekimo grandines. Kai užsidaro valstybių sienos, saugesnės tos šalys, kuriose gyvuoja vietos maisto gamintojų ir vartotojų ryšiai.

Pasak jo, koronaviruso pandemijos akivaizdoje suprantame, kad apsirūpinimas maistu – strateginės reikšmės dalykas. „Tai ekonominio ir socialinio saugumo klausimas. Dabar jau lengviau paaiškinti, kodėl patiems auginti geriau nei vežtis česnaką iš Kinijos, morką iš Olandijos, kiaulieną iš Danijos, o paukštieną iš Lenkijos“, – teigė mokslininkas.

Problemas mato „iš apačios“

D.Serafinas pastebėjo, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau trumposios maisto tiekimo grandinės organizavimo iniciatyvų. Mokslininkas ne tik teoriškai žino, kokie to privalumai. „Pats jame dalyvauju, todėl problemas matau ne tik „iš viršaus“, bet ir „iš apačios“. Praėjusių metų pabaigoje sostinėje įkūrėme Kiemo turgų“, – prisipažino pašnekovas.

Jis sakė Lietuvoje pasigendantis deramo požiūrio į žemdirbį, priauginantį ir prigaminantį natūralaus maisto miestiečiams. Pernai VU profesorius turėjo progą pamatyti, kaip palaikoma trumpoji maisto tiekimo grandinė Turine (Italija), kur dėstė kokybės vadybą universitete. „Savaitgaliais mačiau gatves, nusėtas ūkininkų palapinėmis, kuriose gausu gėrybių iš ūkių. Jie nesigėdija savo ūkininkų, o ką mes darome?“ – situacija Italijoje gėrėjosi D.Serafinas.

VU profesorius ragina nuo mokyklos suolo vaikams diegti supratimą, kad maistas daro įtaką sveikatai, jo vertės ir kelio iki vartotojo svarbą.

Stinga merijų pagalbos

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos atstovo manymu, ūkininkams turėtų daugiau padėti savivaldybės. Tam tikrų iniciatyvių yra, pavyzdžiui, Ukmergėje ekologiški ūkininkų produktai tiekiami vaikams į ugdymo įstaigas. Tokių iniciatyvų buvo ir kitose savivaldybėse, tačiau ilgainiui jos nuslopo.

Veikia internetinė platforma „Kaimas į namus“, bet problema ta, kad ūkininkai nėra susikooperavę: vieni tiekia morkas, kiti – avieną, treti – pieno produktus ir kt. Kai nėra viso vartojimo krepšelio, vartotojui nepatogu, ūkininkui brangu vežioti, o tai atsiliepia kainai. Taigi tokia tiekimo grandinė yra nepatraukli“, – samprotavo D.Serafinas.

Jis ragintų merijas įsitraukti į šį procesą, panaudoti esamą infrastruktūrą. Kad ūkininkams nereikėtų lakstyti su vienos rūšies produktais po miestą pas vartotojus, savivaldybės galėtų pasirūpinti logistikos baze, į kurią patektų visi vartojimo krepšeliui patrauklūs produktai. Savivalda gali spręsti ir dėl darželių, mokyklų, ligoninių bei kitų viešųjų įstaigų aprūpinimo maistu. Tai sukurtų masto ekonomiją vietos rinkoje, atpigintų produktus.

Įdomios užuomazgos Žemaitijoje. Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos, Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos, ūkininkų organizacijų iniciatyva neseniai įsteigtas Žemaitijos inovacijų centras. Dar prieš karantiną buvo pasirašytas memorandumas atkurti buvusią žemės ūkio mokyklą Rietave, jos patalpas pritaikant trumpos maisto grandinės vystymui. Jeigu viskas sklandžiai klostysis, bus įvykdytas socialiai orientuotos žaliosios ekonomikos pilotinis projektas, kurį, kaip tvirtino D.Serafinas, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba bergždžiai siūlė ne vienai valdžiai.

Tai vykdant per socialinio verslo prizmę galima tikėtis paramos, taip pat gali būti realizuota viešoji ir privati partnerystė. Tai būtų platesnė veikla – žmonių kooperavimas, bendradarbiavimas, organizavimas, technologinės inovacijos. Kaimiška infrastruktūra yra pusvelčiui pardavinėjama, o ją būtina įveiklinti, įgalinti. Reikia pagaliau atsigręžti į žmogų, ir pagrindinis motyvas turi būti ne finansinis, o ekonominis ir socialinis“, – pabrėžė VU profesorius.

Valstybė nepadėjo

gapsys

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Yra sektorių, kur trumpoji maisto grandinė labiau išplėtota, daržovės ir vaisiai tiekiami tiesiai vartotojams. O pieno, mėsos sektoriuose trumpos grandinės išvystymas priklauso ir nuo pačių žemdirbių sugebėjimo pateikti vartotojui patrauklius produktus. Aišku, kad toks kelias principu „nuo lauko iki stalo“, išvengiant perdirbėjų ir kitų tarpininkų, turi pranašumų žemdirbiams. Bet tuo užsiimant reikia nuosekliai dirbti ir tą grandinę išlaikyti. Prisimenu, kai pieno supirkimo kainoms sumažėjus, ūkininkai per automatus kitur pardavinėjo žalią pieną. Tačiau joms pakilus, to atsisakė. Vartotojai liko nusivylę.

Čia turi padėti ir valstybė. Anksčiau tokioms pardavimo formoms buvo skiriama mažiau dėmesio, dabar trumpoms grandinėms numatyta parama. Tačiau buvo padaryta klaidų, pavyzdžiui, dėl turgaviečių. Pats siūliau, kad miestų turgavietės bent iš dalies priklausytų žemdirbiams. Štai dalį Kalvarijų turgaus buvo galima atiduoti ūkininkams. Juolab kad buvo galima gauti paramą pagal 2014–2020 m. Kaimo plėtros programą turgui sutvarkyti. Tai būtų didelė parama ūkininkams ir tiekimo grandinėms. Bet buvo argumentuojama, kad turgūs yra privatizuoti, išnuomoti. Taigi ūkininkams neliko vietos. Turguose karaliauja perpardavinėtojai ir tarpininkai. O juk turgus – vienas pagrindinių taškų, kur žmonės ieško kaimiškos ūkininkų produkcijos. Mažų parduotuvių beveik neliko, viską užkariavo stambūs prekybos tinklai.

Rekomenduojami video