Po truputį suvokiu, jog iš visų keliavimo būdų priimtiniausias yra ėjimas. Ko gero, ir einančiojo vaidmuo tampa vos ne svarbiausias. Dėl labai įvairių priežasčių.

Vaikystėje jausdavau, kad augu, ir pagal tai, kokį atstumą įveikti leisdavo vienam: iki kalno, iki didžiojo beržo, iki gyvenvietės. Mokymasis jau savaime plėtė ribas – pradinė mokykla už pustrečio kilometro. Vien jau dėl to labai smagu.

Ėjimas į mokyklą (pustrečio, vėliau gal puspenkto kilometro) – gražus laikas. Iš pradžių skubi vienas, galvoji, žiūri, vėliau prisijungia kiti, tuomet stebėjimas kinta, bet patirties kruopelytės kaupiasi. Studijų metais į Vilnių važiuodavau traukiniu, bet iki stoties irgi gabalas kelio. Juo skubėdavau visada vienas, tačiau mintys nebuvo vienišos. Iš Vilniaus: su manimi žingsniuodavo įspūdžiai iš paskaitų, iš pokalbių su draugais, iš vaikščiojimų sostinės gatvėmis, iš knygų, filmų – neišvardysi, gal kai kurių nė neatgaminsi. Gyvenimo žavesys: tik prieš kelias valandas buvai visai kitokiame pasaulyje ir atsiduri laukuose, miškeliuose, prie ežero. Jaunystės žaidimas: kuo ilgiau laviruoti geležinkelio bėgiais. Net ir tada, kai būdavo tamsu. Išlipęs iš traukinio kurį laiką būdavau studentu lituanistu, skaitytoju, o artėdamas prie tėviškės – sūnumi, broliu. Man iki šiolei paslaptingas tas perėjimas į kitą mąstymo zoną, į kitų prisiminimų žemę. Bet tiek tada, tiek dabar tai labai svarbu. Dažnai galvoju apie ėjimą žiemą, kai dangus žvaigždėmis aplipęs, o žemės baltumas svaiginantis. Sustoji, stovi, tyli, kol ima šalti kojos. Derėtų skubėti, nes gal mama tikisi, jog turėčiau jau prieš vidurnaktį pasirodyti. Derėtų skubėti ir dėl to, kad namie iškart būsi maitinamas kitokiu nei mieste maistu.

Vilniaus gatvės turbūt jau neprisimena, kaip studijų metais aš ruošdavausi egzaminams: ant mažų lapelių surašęs kiekvieno klausimo tezes iškeliaudavau. Mintyse kartoji, kartoji, kai užmiršti, žvilgteli lapelin ir toliau. (Dabar Vilnių aplankęs vengiu autobusų, troleibusų, juk, tarkim, atstumas nuo stoties iki Antakalnio žiedo argi tai didelis nuotolis...)

Utenos apylinkes labiausiai prisijaukinau ne vairuodamas mašiną ar lėkdamas dviračiu, o eidamas. Jis tapdavo, tampa ritualu. Ėjimo kodai (taip paslaptingai kartais pavadinu maršrutus) ir tie patys, ir kintantys.

Kelias iki Vyžuonų dabar patogus todėl, kad yra pėsčiųjų takas, tad galima nekreipti dėmesio į pravažiuojančias mašinas. Tai Broniaus Radzevičiaus kelias. Kas yra matęs rašytoją, skubantį tėviškėn, vis prisimena jo baltus marškinius. Kai susipažinau su tetomis, su seseria Birute, tai ir kelias tapo įdomesnis.

Netoli Utenos – Vyžuonėlių dvaras. Ilgą laiką apie čia gyvenusius Veriovkinus mažai ką žinojau, o dabar informacijos – įdomios, patikimos – daug. Paslaptingoji dailininkė Mariana. Vis pagalvoju, kad ji vienas iš kūrybiškiausių bei dramatiškiausių žmonių Utenos krašte. Labai patinka jos laiškai – dvasinė energija, talentas, skausmas, gal neviltis apibrėžia asmenybės kontūrus.

Eidamas Vyžuonų pusėn keliose vietose gali pasukti dešinėn ir atsidursi jau tolėliau nuo žmonių. Man atrodo (gali būti, kad tai tik įsivaizdavimai), jog ramiai pėdindamas keliukais kartais prisimenu ankstesnius savo vaikščiojimus: ką konkrečioje vietoje mąsčiau, kur kas atsitiko. Atsitiko? Na ne – išorinių įvykių labai nedaug. Išlieka akimirkos: paukščio virš jauno beržyno judesys, sparnų šnarėjimas, neįprasti debesys štai virš to vienišo namo, pasisveikinimas su liūdna senyva moterimi, stovinčia prie turbūt antaninės obels, Vytauto Mačernio soneto žodžiai žiūrint į tekantį upelį. Daug kas išlieka dvasiniame archyve, kaip aš gal per daug banaliai vadinu. Archyve lieka ir tokia pastaba: „Blėsta žolių šviesos, ryškėja medžių lapų spalvos.“ (Dabar kiek suabejoju tokio sakinio stiliumi.)

Sesuo gyvena kitame Utenos kampe – už Sudeikių. Ėjimas pas ją – šeimyniškas. Turiu slapukauti, kad nežinotų, jog aplankysiu, nes pagailėjusi mano kojų atvažiuos su mašina pasiimti. O aš jokiu būdu to nenoriu. Vasarą nuo Sudeikių galiu eiti basas – mažiau civilizacijos, mažiau kam rūpi. Bet svainio reakcija visuomet panaši: nuostaba, kad žmogus tokį kelią pėsčias kulniavo (jis sako, kad nuo mūsų namo iki jų 17 km), kad va taip paprastai atrodantis – visgi mokytojas, o dabar kaip koks... Kitą dieną išsirengiu kelionėn – rūpi paėjėti iki plento. Gražumų gražumai. Ypač stebina atsiveriančios tolumos, kai matai miškelius, ežero ramybę. Mano akys vis ieško vienišų medžių: šermukšnių, beržų, klevelių. Lėtai eidamas (įsižiūrėdamas, įsiklausydamas, vis stabteldamas, vis atsigręždamas) pasiekiu plentą. Atgal grįžti būtina – nori to ar nenori. Taip susidaro atstumai. Sesers vyras nustemba: juk bus apie 18 km.

Šiame krašte – prie Alaušo ežero – pasirodžiau, kai mokiausi aštuntoje klasėje. Visada įdomiausia būdavo plaukti valtimi. Vis norėdavau Alaušą visą apiplaukti (enciklopedijos primena, kad kranto linijos ilgis 22 km), bet nepajėgdavau – pritrūkdavo arba užsispyrimo, arba jėgų. Prieš kiek laiko atsirado naujų trukdžių: kur priplauki, vis privati valda, lyg ir nėra kaip stabtelti krante: išsimaudyti, atsipūsti. Pamenu, kartą autoironija nugalėjo: o kam tau tie krantai, tu gali apeiti ežerą keleliais, keliais. Taip ir padariau – niekam netrukdžiau, niekas man netrukdė.

Vienu metu pajutau tokį sakinį:

Atsižiūrėti į Alaušą,

Kad akys

Iki kitos vasaros

Turėtų kuo gyventi.

Anksčiau kišenėse vis turėdavau lapelių, tušinuką – gali prireikti, dabar užmirštu įsidėti ar manau, kad, ką reikės, įsiminsiu ir taip, o grįžęs užrašysiu. Tas lapelio ištraukimas yra šiek tiek pavojingas dalykas: kai kas netyčia pamato, tai labai sutrinka – kas jis toks, kad kokios bėdos neprišauktų.

Vienas atsitikimas vertas plunksnos. Pėdinu taip, pamatau dirbančiuosius (skaldė malkas, tvarkė kiemą), pasisveikindamas linkteliu ir traukiu jau Zarasų pusėn. Po kurio laiko grįžtu atgal. Kažkoks vyras priešais važiuoja dviračiu, staiga stabtelėjęs teiraujasi:

– Gal jums kas atsitiko, gal kelio nerandate? Gal kas miške išmetė ir nuvažiavo? Dabar visko būna... Gal reikia pagalbos? Juk pirma matėme, kaip slinkote nuleidęs galvą.

Šis trumpas pokalbis, suprantu, galėtų būti novelės šerdimi.

Kai prisimenu šį susitikimą, vis išnyra irgi novelės verta istorija iš senesnių laikų. Nakvojau už Antalieptės. Žinojau, kad kitą dieną bus skelbiami lietuvių kalbos valstybinio egzamino rezultatai. Tada turėjau net tris abiturientų klases – rezultatai tikrai rūpėjo. Nusprendžiau grįžti Utenon pėsčias (maždaug 30 km). Pasąmonėje žaismingas įsipareigojimas: va jeigu įveiksiu tokį kelią, tai ir jų pažymiai bus geresni... Kad būtų įdomiau ar tikriau, skambinu dukrai:

– Tėvelis iš punkto A išeina po dešimties minučių, Asta iškeliauja iš punkto B (namų) po trijų valandų. Susitiksime punkte C. Kur jis bus?

Turėjau labai skubėti – gaila buvo dukros. Nuokalnėn bėgte, lygesniu keliu vos ne sportinio ėjimo atstovu tapdavau. Kai parėjome Utenon, sportininkas visas drebėjo.

– Sūnau, turėtų būti degtinės, atnešk ir pilk, trink.

– Kur? – klausia kiek išsigandęs.

– Visur, visur, tik kuo greičiau.

– Medžiaga humoreskai?

Bet... juk yra ištisa pasivaikščiojimų su dukra ar sūnumi kolekcija. Įspūdinga sūnaus dovana-staigmena: „Kažkur vyksime. Reikia turėti pasą.“ Pasirodo, važiuojame į Rygą, iš ten skrendame į Stokholmą, vėliau plaukiame keltu į Gotlando salą. Kelionės kulminacija – diena Forio saloje. Atskleidžiamas tikslas: „Pamatysime Ingmaro Bergmano kapą.“ Ėjome, ėjome, ėjome visai nepavydėdami važiuojantiesiems.

Tad man neretai atrodo, kad, ko gero, tikriausias būnu tyliai eidamas, galvodamas, žiūrėdamas, įsiklausydamas.

Autorius yra mokytojas

Stepas Eitminavičius