Aldona Kudzienė

Se­no­liai įsi­ti­ki­nę, kad lie­pa ly­gi­na­si su sau­sio mė­ne­siu: ko­kia lie­pa, toks bus ir at­ei­nan­tis sau­sis. Jie lauk­da­vo vi­du­ri­nio va­sa­ros mė­ne­sio ne tik spė­lio­nėms ste­bė­ti, bet ir šio mė­ne­sio der­liaus, to der­liaus, ku­rį pa­ti gam­ta at­sei­kė­ja – ši­lų ir pie­vų gė­ry­bių. Lie­pą dar va­di­no kir­mė­liu­mi, nes tai me­tas, kai dar­žo­vių, au­ga­lų, me­džių la­pus ap­nin­ka vabz­džių kir­mė­lės. O pa­čią lie­pą, nuo ku­rios, ma­no­ma, ir ki­lęs mė­ne­sio pa­va­di­ni­mas, se­no­liai le­gen­do­mis, įvai­riais prie­žo­džiais api­bė­rę. Kar­tais ir liūd­nais, kaip an­tai – pa­lū­žo kaip lie­pa. Daug mū­sų pro­tė­viai so­di­no lie­pų, ti­kė­jo, kad jos su­ge­ria vi­sas ne­lai­mes, ap­sau­go nuo žai­bų.

Lie­pų braz­dai su sme­to­na bu­vo de­da­mi ant vo­čių, ku­rios tar­si už­kra­tas anuo­met kan­ki­no dau­ge­lį, jie iš­trauk­da­vo pū­lius. „Ar tu ma­tai, kaip šie­met žy­di lie­pos? Tie­siog ka­so­mis nuo žie­dų len­kia­si, že­mėn nek­ta­rą var­vin­da­mos. Re­tais me­tais taip bū­na. Ne­duok Die­ve, pa­si­tvir­tin­ti, kad tai blo­gas žen­klas“, – vaikš­čio­da­ma pa­gal la­bai se­nų lie­pų alė­ją vir­ka­vo bi­čiu­lių į mū­sų kai­mą at­si­vež­ta gi­mi­nai­tė, ne­nu­sa­ko­mo am­žiaus se­no­lė Vik­tė. Su­lau­ku­si mū­sų dė­me­sio, ji pa­aiš­ki­no, kad ne­įskai­to­mų da­ly­kų gam­to­je nė­ra. Vi­sa tu­ri ry­šį. Taip gau­siai ir me­din­gai lie­pos žy­di prieš žie­mą, at­ne­šan­čią di­de­lį li­gų pro­trū­kį. Tai žen­klas, kad liep­žie­džių pri­si­rink­tu­me, me­du­mi ap­si­rū­pin­tu­me. Ne­la­bai esu lin­ku­si ti­kė­ti to­kio­mis prog­no­zė­mis, bet liep­žie­džių pri­si­rin­kau tru­pu­tį dau­giau nei įpras­tai. Dau­giau dė­me­sio šiuo­se pa­šne­ke­siuo­se ski­ria­me ir ki­tiems vais­tin­gie­siems au­ga­lams.

Tik ūmė­dės vi­siems gry­bams duo­da ko­man­dą dyg­ti

Lie­pa, pa­sak kli­ma­to­lo­gų, vie­nin­te­lis mė­nuo, ku­ris ne­tu­ri šal­nų. Bet pas­ta­ro­sios lie­pos – vė­sios. Ne­žiū­rint koks šis mė­nuo, gė­ry­bių vis tiek pa­be­ria. Tur­guo­se gau­sa uo­gų: iš­skir­ti­nai gra­žių ūki­nin­ko Ei­man­to už­au­gin­tų val­go­mų­jų saus­me­džių ne­di­de­lis in­de­lis – 2 eu­rai, rau­do­nų­jų ir gel­to­nų­jų ser­ben­tų mik­sas – taip pat 2 eu­rai, pir­mų­jų avie­čių in­de­lis 2,5 eu­ro, pus­lit­ris ag­ras­tų – 1,5 eu­ro, braš­kės nuo 2,5 iki 3,5 eu­ro, mė­ly­nių lit­ras – 4–4,5 eu­ro.

Vo­ve­rai­čių ma­to­si ant daž­no pre­kys­ta­lio, lit­ro kai­na svy­ruo­ja apie 4 eu­rus. Iš­skir­ti­nių vo­ve­rai­čių siū­lė gry­bau­to­ja Bi­ru­tė. Di­džiu­lės, mė­sin­gos, la­bai šva­rios ir šiek tiek švie­ses­nės ne­gu ki­tų jos su­rink­tos vo­ve­rai­tės.

„Tai bal­to­sios, jos re­tes­nės už įpras­ti­nes. Nuo se­no mū­sų miš­kuo­se jų yra, au­ga ten, kur drėg­niau, prie upe­lio“, – aiš­ki­na Bi­ru­tė, gry­bau­jan­ti Bal­bie­riš­kio miš­kuo­se.

Ji at­ne­šu­si ir ne­ma­žai va­sa­ri­nių ba­ra­vy­kų. Be­si­do­min­tiems aiš­ki­na, kad jie ge­riau tik­tų džio­vin­ti. Už vi­sus pra­šo 8–9 eu­rų. Žmo­nės ne­sku­ba pirk­ti gry­bų, ža­da pa­tys va­žiuo­ti į miš­kus ir pri­si­rink­ti.

„Ne­pri­si­rink­si­te, nė ne­sva­jo­ki­te. Dar ūmė­dės ne­pa­si­ro­džiu­sios, tik jos lie­pia vi­siems gry­bams dyg­ti, o ne vo­ve­rai­tės. Kaip ūmė­dė­mis nu­si­sės pu­šy­nai, ga­lė­si­te tuo­met sa­vo gry­ba­vi­mus pra­dė­ti. Da­bar gry­bų ran­da tik iš­rink­tie­ji“, – gud­riai šyp­so­si sma­gi se­no­lė.

Pa­klaus­ta, ar pa­ti tiems iš­rink­tie­siems pri­klau­so, at­kir­to: „Ką apie kal­nus kal­bė­ti, jei ba­los lieps­no­ja.“ Tar­si mįs­lę už­da­vė, ku­rią ne­leng­va įmin­ti.

Ūmė­dės – tai vie­na di­džiau­sių ir prak­ti­niu po­žiū­riu svar­biau­sių ke­pu­rė­tų­jų gry­bų gen­čių, vien mū­sų ša­ly­je jų pri­skai­čiuo­ja­ma apie 80 rū­šių. Ūmė­dės – ska­nūs ir nau­din­gi gry­bai, ypač kep­ti teš­lo­je, ta­čiau jas rink­da­mi tu­ri­me bū­ti itin bud­rūs, ne­su­pai­nio­ti su nuo­din­go­mis mus­mi­rė­mis.

Gau­su tur­guo­se agur­kų, jų ki­log­ra­mo kai­na apie eu­rą, bul­vių kai­na įvai­ri, taip pat svy­ruo­ja apie eu­rą. Ry­šu­lė­lis švie­žių mor­kų – 50 eu­ro cen­tų. Švie­žias me­dus – 4–5 eu­rai.

Ge­ro me­daus ieš­ko­jo Al­bi­na. Ji pa­si­džiau­gė at­ra­du­si vi­so grū­do avi­ži­nius dribs­nius, ga­mi­na­mus iš Lie­tu­vo­je už­au­gin­tų avi­žų.

„Pus­an­tro ki­log­ra­mo pa­kuo­tės man už­ten­ka mė­ne­siui. Tu­riu ma­žą puo­de­lį, pri­si­kė­lu­si už­pi­lu van­de­niu du ge­rus šaukš­tus dribs­nių, po pus­va­lan­džio juos už­ver­du, už­den­gu­si pa­lai­kau dar ko­kias pen­kias mi­nu­tes, ta­da val­gau su uo­go­mis, ko­kių tik sa­vo dar­že ran­du. Iš­ban­džiau ir su mė­sos kon­ser­vais, dė­žu­tės už­te­ko ke­tu­riems ry­tams. Da­bar už­si­ma­niau su švie­žiu me­du­mi val­gy­ti. Kiek­vie­nam, kas tu­ri pro­ble­mų su vi­du­rių už­kie­tė­ji­mu, re­ko­men­duo­čiau to­kius dribs­nius. Net leng­viau vaikš­čio­ti ta­po“, – ti­ki­na Al­bi­na, jau ge­rą pus­me­tį ry­tais val­gan­ti vi­so grū­do avi­žų dribs­nius vis su ki­tais pa­gar­dais.

Pir­kė­jai pa­ste­bi, kad ne to­kia di­de­lė kai­miš­kų kiau­ši­nių pa­siū­la. Ant re­to pre­kys­ta­lio ma­to­ma na­mi­nių viš­tų kiau­ši­nių dė­žu­tė – 1,8 eu­ro. Kai­mo žmo­nės guo­džia­si, kad daug prie­šų tu­ri jų lai­ko­mos viš­te­lės. Jei nuo la­pių ar va­na­gų yra bū­dų sa­vo viš­te­les ap­sau­go­ti, tai nuo šeš­kų ir kiau­nių nie­kaip ne­pa­vyks­ta. Šie žvė­rys, pa­sak me­džio­to­jų, įveiks tin­klą, jei­gu pro jo akis žmo­gaus kumš­tis len­da. Svar­biau­sia, kad anks­čiau šie pa­da­rai dar­ba­vę­si tik nak­ti­mis, da­bar į viš­ti­des brau­na­si die­no­mis ir iš­pjau­na daug dau­giau viš­tų, ne­gu jiems rei­ka pa­si­so­tin­ti. Ir nu­grau­žia joms tik gal­vas.

Au­gin­to­jai ma­no, kad kiau­nų ir šeš­kų šiuo me­tu yra la­bai daug pri­vi­sę, ne­bi­jo jie nei šu­nų, nei ka­ti­nų. Mie­lai pa­gar­sin­si­me ži­no­vų pa­ta­ri­mus, kaip iš­si­vy­ti iš so­dy­bų šiuos ne­pa­gei­dau­ja­mus viš­tų žu­di­kus.

Tur­gu­je liū­liuo­ja kal­bos apie dar­žus, ne vie­nas gi­ria­si, kad šie­me­ti­nės jų lys­vės to­kios gra­žios, ko­kių re­tai su­lauk­ti ten­ka. Vis­kas ver­čia­si iš jų, bet pa­ties der­liaus di­du­mo dar ne­nu­sa­ky­si: mor­kos lie­sos, bul­vės ma­žos, net cu­ki­ni­jos po pla­čiau­siais la­pais sto­vi tuš­čios.

„Ar ne­bus tik taip, kad tu­rė­si­me iš sa­vo že­mės pa­kan­ka­mai tik ža­lio­sios ma­sės“, – svars­to le­peš­ko­mis pre­kiau­jan­tis se­no­lis. Vo­ve­rai­tė­mis sa­vo ran­ko­mis su­rink­tų gry­bų jam lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia va­din­ti. „Nuo se­no bu­vo le­peš­kos, ki­taip jų ir da­bar ne­va­din­siu“, – net pyk­te­li gry­bau­to­jas. Jis ti­ki­na, kad be­veik kas­dien kil­bi­na į Su­dva­jų miš­ką le­peš­kau­ti ir grįž­ta ne tuš­čio­mis.

Žmo­gui be da­lios nė­ra sėk­min­gas nei gry­ba­vi­mas, nei rie­šu­ta­vi­mas

Dė­ko­ja­me vi­siems, ku­rie ran­da lai­ko pa­ra­šy­ti ar pa­skam­bin­ti ir iš­sa­ky­ti sa­vo pa­ste­bė­ji­mus. Džiau­gia­mės, kad kiek­vie­ną kar­tą jūs gvil­de­na­te vis ki­tas te­mas, spren­džiant iš skai­ty­to­jų at­si­lie­pi­mų, tai yra įdo­mu.

„Prieš sa­vai­tę bu­vo pra­neš­ta apie pir­mą­ją žmo­gaus mir­tį nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to.  Mi­rė 48 me­tų pa­ne­vė­žie­tis. Per­nai ne­te­ko­me 6 žmo­nių. Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad šie­met tu­ri­me ti­kė­tis dar blo­ges­nių me­tų, nes jau da­bar re­gist­ruo­ta dau­giau kaip 50 už­si­krė­tu­sių­jų er­kių pla­ti­na­mu en­ce­fa­li­tu. Ge­riau­sia ap­sau­ga – skie­pai, ta­čiau Olan­di­jo­je gam­to­je dir­ban­tys žmo­nės vil­ki dra­bu­žius, ku­rie im­preg­nuo­ti me­džia­go­mis, at­bai­dan­čio­mis er­kes. Ne­se­niai ir man duk­ra par­ve­žė to­kių rū­bų, jie pa­žy­mė­ti „Ro­vin­ce“ žen­klu. Prak­ti­ka ma­no dar ma­ža, vil­kė­siu ei­da­mas gry­bau­ti, ta­čiau ke­lias er­kes par­ne­šęs iš ša­bakš­ty­no ban­džiau pa­leis­ti pa­si­ga­ny­ti ant  tu­ri­mų dra­bu­žių. Jos nu­sto­jo ju­dė­ti, su­si­rie­tė, o pa­kė­lus rū­bą, nu­kri­to ant ty­ri­mui pa­ties­to bal­to rank­šluosčio.

Ra­šo­ma, kad šiuos dra­bu­žius ga­li­ma skalb­ti, po­vei­kis ku­rį lai­ką iš­liks. Dau­giau in­for­ma­ci­jos ga­lė­siu pa­teik­ti po gry­bų pi­ko, nes esu ak­ty­vus gry­bau­to­jas“, – ra­šo Al­gir­das.

Sen­jo­ras Juo­zas pa­pa­sa­ko­jo jam se­ne­lio daž­nai pa­sa­ko­tą is­to­ri­ją. Ruoš­da­ma­sis su­si­tik­ti su Lie­tu­vos pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na, ke­liau­jan­čiu per Kie­ta­viš­kius (da­bar Elek­trė­nų sa­vi­val­dy­bė – A.K.), jų vir­šai­tis lie­pė vals­tie­čiams su­si­tvar­ky­ti kie­mus ir pa­ke­les.

„Jei­gu po­nas pre­zi­den­tas ku­rį pa­klaus­tų, kaip gy­ve­na­te, sa­ky­ki­te: „Ačiū, la­bai ge­rai, po­nas pre­zi­den­te“, – dar pa­mo­kė vir­šai­tis.

Kai va­žia­vo pre­zi­den­tas, pa­ke­lė­se su­si­rin­ko daug žmo­nių. An­ta­nas Sme­to­na su­sto­jo kai­mo vi­du­ry­je ir su­si­pa­ži­no su vals­čiaus at­sto­vais, pri­ėjo prie vie­no vals­tie­čio. „Na, kaip gy­ve­ni, ūki­nin­ke?“ – pa­klau­sė jis se­nio­ko.

„Ačiū, la­bai ge­rai, po­nas pre­zi­den­te“, – su­si­jau­di­nęs iš­ta­rė vals­tie­tis.

„O ko­dėl su klum­pė­mis?“ – nu­ste­bo A.Sme­to­na.

„Vir­šai­tis lie­pė če­ve­ry­kais ap­siau­ti, bet man jų kai­me nie­kas ne­tu­rė­jo pa­sko­lin­ti“, – le­me­no nu­rau­dęs žmo­gus.

„Šian­dien at­si­ran­da keiks­no­jan­čių val­džią, gy­ve­ni­mą, nors gy­ve­na­me iš tie­sų la­bai ge­rai. Vi­liuo­si, kad ši is­to­ri­ja nors vie­ną ki­tą ne­pa­ten­kin­tą gy­ve­ni­mu pri­vers per­mąs­ty­ti sa­vo nuo­tai­kas. Juk nuo ap­sa­ky­to įvy­kio net šim­tas me­tų ne­pra­ėjo“, – dar pri­du­ria sen­jo­ras Juo­zas.

Re­cep­tų vi­suo­met lau­kia­me. Šį kar­tą siū­lo­me įdo­mius pa­tie­ka­lus su pir­mai­siais gry­bais.

„Vo­ve­rai­tės, ar ki­tų va­di­na­mos le­peš­kos, la­bai tin­ka lie­ti­niams bly­nams įda­ry­ti. Lie­ti­nius bly­nus kiek­vie­nas šei­mi­nin­kau­jan­tis vir­tu­vė­je mo­ka iš­si­kep­ti. Aš juos ke­pu iš ge­ros stik­li­nės mil­tų, kiau­ši­nio, pu­sės stik­li­nės pie­no ir tiek pat van­dens. Įbe­riu drus­kos ir ke­lis šaukš­tus alie­jaus ir ge­rai iš­mai­šau. Į teš­lą įpy­lus alie­jaus ne­rei­kia kiek­vie­ną kar­tą tep­ti kep­tu­vės. O vo­ve­rai­tes pa­ruoš­ti la­bai leng­va: iš­vir­ti, su­pjaus­ty­ti, pa­ke­pin­ti su svo­gū­nais, ska­niau su jų laiš­kais, įber­ti drus­kos. Dė­ti po šaukš­tą ant kiek­vie­no bly­no ir su­vy­nio­ti. Prieš pa­tie­kiant dar kar­tą ap­kep­ti į kep­tu­vę įpy­lus šiek tiek alie­jaus“, – ra­šo Vi­lė.

„Vo­ve­rai­čių vi­suo­met bent mū­sų, Mer­ki­nės, miš­kuo­se ra­si. Mes, mer­ki­niš­kiai, vo­ve­rai­tes ruo­šia­me pa­pras­tai – su svo­gū­nais, spir­gu­čiais ir grie­ti­ne. Jums siū­lo­me po­niš­kiau, su svies­tu. Tai­gi rei­kės: pi­pi­rų, kas mėgs­ta ir kra­pų, svo­gū­nų laiš­kų, vo­ve­rai­čių, drus­kos, svies­to ke­pi­mui ir grie­ti­nės ar grie­ti­nė­lės.

Vo­ve­rai­tes ge­rai nu­plau­ki­te ir, di­des­nes su­pjaus­tę, dė­ki­te į kep­tu­vę su iš­si­ly­džiu­siu svies­tu. Ke­pin­ki­te, kol iš­ga­ruos iš­si­sky­ru­sios sul­tys, tuo­met su­mes­ki­te smul­kin­tus svo­gū­nų laiš­kus, mai­šy­da­mi pa­ke­pin­ki­te dar apie 10 mi­nu­čių ir su­dė­ki­te grie­ti­nę, jos ne­pa­gai­lė­da­mi. Pa­mai­šy­ki­te ir, už­den­gę dang­čiu, pa­troš­kin­ki­te ant vi­du­ti­nės ug­nies apie mi­nu­tę. Pa­bai­gai su­dė­ki­te smul­kin­tus kra­pus, pa­ska­nin­ki­te mal­tais juo­dai­siais pi­pi­rais bei drus­ka pa­gal sko­nį. Val­gy­ki­te su vir­to­mis švie­žio­mis bul­vė­mis“, – ra­šo Lio­nė.

Ji dar pri­si­me­na, kaip se­ne­lis lauk­da­vo pa­si­ro­dant lep­šių, ki­taip va­di­na­mų pa­ber­žių, mat jais tep­da­vo ar­klių ve­ži­mų ra­tus.

Anks­čiau bu­vo lai­ko­ma­si šei­mos tvar­kos. Pa­sak skai­ty­to­jos Onu­tės, gry­bau­ti į miš­ką ei­da­vo se­ni­mas, o rie­šu­tau­ti – jau­ni vy­rai. „Bet jei žmo­gus ne­tu­rė­jo da­lios, tai jam nei gry­bau­ti, nei rie­šu­tau­ti ne­si­se­kė“, – da­ro iš­va­dą Onu­tė. Jos pa­ste­bė­ji­mu, šie­met, nors pa­va­sa­rį ly­dė­jo di­de­lės šal­nos, yra už­si­mez­gę ne­ma­žai rie­šu­tų. Ke­kės jų – gau­sios, po 5–8 rie­šu­tus.

Pa­tvo­ry var­na­lė­ša pra­žy­do an­tai, per pras­ti, per pras­ti jos smul­ku­čiai žie­dai…

Lie­pa – vais­ta­žo­lių rin­ki­mo lai­kas. Jot­vin­gių tur­gu­je vais­ta­žo­lė­mis pre­kiau­jan­ti Ja­ni­na pa­si­džiau­gė, kad il­go­jo sa­vait­ga­lio oras ypač ti­ko žo­lia­vi­mui, tad už­si­ver­tė vais­ta­žo­lė­mis vi­sas na­mų erd­ves. Daž­ni na­mai kve­pia džiūs­tan­čiais vais­ti­niais au­ga­lais. Ren­ka­mos mė­tos ir jų gi­mi­nai­tės, me­det­kos, ra­mu­nė­lės, liep­žie­džiai, vin­gio­rykš­tės, su­kat­žo­lės. Šian­dien pa­kal­bė­ki­me pla­čiau apie tas vais­ta­žo­les, prie ku­rių re­čiau pa­si­len­kia­me.

Ru­gia­gė­lių tar­si pri­sė­ti pū­dy­mai ir ja­vų pa­lau­kės. Vais­ti­nei ža­lia­vai, ži­no­mų ša­ly­je žo­li­nin­kų mo­ky­mu, ski­na­mi žy­din­čių ru­gia­gė­lių kraš­ti­niai mė­ly­ni vai­nik­la­piai.

Ru­gia­gė­lių žie­dai kar­tu su ki­to­mis vais­ta­žo­lė­mis ypač tin­ka ser­gant inks­tų ak­men­li­ge, cis­ti­tu. Au­ga­le esan­tys kar­tu­my­nai ska­ti­na virš­ki­ni­mo liau­kų sek­re­ci­ją, ge­ri­na virš­ki­ni­mą. Liau­dies me­di­ci­no­je ru­gia­gė­lių žie­dais gy­do­mos vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų li­gos, ma­ži­na­ma tem­pe­ra­tū­ra, mal­ši­na­mi gal­vos skaus­mai.

No­rint gy­dy­tis ru­gia­gė­lių pre­pa­ra­tais, bū­ti­na pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju ar vais­ti­nin­ku.

Ru­gia­gė­lės var­to­ja­mos ir gro­žiui. Nuo se­no nuo­vi­ru nai­ki­no pleis­ka­nas, stip­ri­no plau­kų šak­nis, ge­ri­no jų au­gi­mą. Ir pro­ce­dū­ra pa­pras­ta, rei­kia tik iš­ska­lau­ti plau­kus. Džio­vin­tų ar­ba švie­žių ru­gia­gė­lių žie­dų nuo­vi­ras ra­mi­na iš­ti­nu­sius, sau­sus vo­kus, pa­rau­du­sias nuo te­le­vi­zo­raus ar kom­piu­te­rio akis.

Ru­gia­gė­lių nuo­vi­rą iš­si­pils­čius ir už­si­šal­džius tu­rė­si­me kom­pre­sų pa­juo­du­siems pa­a­kiams. Akis už­den­ki­te plo­nu au­di­niu, ant jų už­dė­ki­te po le­do ku­be­lį. Vie­nas ar su­mai­šy­tas su le­van­dų van­de­niu ru­gia­gė­lių nuo­vi­ras ma­ži­na odos nu­de­gi­mą sau­lė­je.

Pra­sto­se dir­vo­se šiuo me­tu gel­to­nuo­ja smė­ly­ni­nis šla­mu­tis. Šla­mu­čių pre­pa­ra­tai va­ro tul­žį, ma­ži­na už­de­gi­mą, vei­kia bak­te­ri­ci­diš­kai ir spaz­mo­li­tiš­kai. Jais gy­do­ma ke­pe­nų, tul­žies pūs­lės ir virš­ki­ni­mo trak­to li­gos, he­pa­ti­tas.

Šla­mu­čių veik­lio­sios me­džia­gos pa­de­da ša­lin­ti smė­lį ir smul­kius ak­me­nė­lius iš tul­žies pūs­lės ir jos la­ta­kų. Šio vais­tin­go­jo au­ga­lo pre­pa­ra­tai ža­di­na ape­ti­tą, ska­ti­na virš­ki­na­mo­jo trak­to liau­kų sek­re­ci­ją, mais­to me­džia­gų pa­si­sa­vi­ni­mą ir diu­re­zę.

Šla­mu­čiais nuo se­no liau­dies me­di­ci­no­je gy­dy­tos ke­pe­nų, uro­lo­gi­nės ir virš­ki­ni­mo li­gos. Iš jų iš­gau­tas ete­ri­nis alie­jus la­bai tin­ka ma­sa­žams, jis slo­pi­na ar­tri­to, reu­ma­to skaus­mus. Pa­ste­bi­ma, kad jis veiks­min­gai stab­do odos se­nė­ji­mą.

Šla­mu­čiai džiū­da­mi iš­lai­ko sa­vo for­mą ir spal­vą, to­dėl tin­ka sau­soms puokš­tėms.

Pa­tvo­ry var­na­lė­ša pra­žy­do an­tai, per pras­ti, per pras­ti jos smul­ku­čiai žie­dai… Nuo­tai­kin­gai dai­nuo­ja­ma. Var­na­lė­šų žie­dai gal ir pras­ti, bet au­ga­las yra la­bai ver­tin­gas. Ma­no vai­kys­tė­je, o ir jau­nys­tė­je kai­mo mo­te­rys, ko­lū­kie­tės, ku­rios per di­džiuo­sius va­sa­ros karš­čius vy­rams į ar­klių trau­kia­mus ve­ži­mus tu­rė­jo su­kel­ti ša­kė­mis ne­su­skai­čiuo­ja­mus kie­kius šie­no ir šiau­dų, kad ne­gau­tų sau­lės smū­gio, po leng­vo­mis ga­ze­ti­nė­mis ska­re­lė­mis ant gal­vų bu­vo už­si­dė­ju­sios po di­de­lį var­na­lė­šų la­pą.

„Ir la­bai tei­sin­gai jos da­rė“, – šian­dien man sa­ko jau­na slau­gy­to­ja Ilo­na. – Var­na­lė­šos – vie­ni iš se­niau­sių mais­ti­nių ir vais­ti­nių au­ga­lų. Ant skau­da­mų vie­tų jas rei­kia dė­ti vir­šu­ti­ne pū­kuo­ta pu­se. Ypač tin­ka skau­da­mų juos­mens, są­na­rių vie­tų mal­ši­ni­mui. Už­dė­jus rei­kia ap­vy­nio­ti vil­no­ne me­džia­ga.

Ja­po­nai, ki­nai var­na­lė­šas au­gi­na kaip dar­žo­vę, jų šak­nys yra pui­kus die­ti­nis mais­tas.

Ver­ta pa­si­žval­gy­ti ir tri­spal­vių naš­lai­čių, ku­rios au­ga pa­miš­kė­se, smė­ly­nuo­se, pie­vo­se. Gy­dy­to­jai tri­spal­vių naš­lai­čių pre­pa­ra­tus ski­ria nuo įvai­rių už­de­gi­mų, vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų li­gų. Liau­dies me­di­ci­na naš­lai­tė­mis gy­do aler­gi­nį der­ma­ti­tą bei eg­ze­mą, šiuo at­ve­ju la­bai tiks kom­pre­sai, vo­nios.

Kom­pre­sas nuo spuo­gų ruo­šia­mas taip: į 0,5 lit­ro ver­dan­čio van­dens įber­ti 20–30 gra­mų švie­žių žie­dų. Pa­lai­ky­ti 15 mi­nu­čių ir nu­koš­ti. Ta­da dė­ti kom­pre­sus ant spuo­gų ry­tais ir va­ka­rais.

Naš­lai­čių vais­tais ne­rei­kia pik­tnau­džiau­ti, prieš var­to­jant pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju. Tri­spal­vių naš­lai­čių žie­dais ga­li­ma puoš­ti pa­tie­ka­lus. Se­no­vės grai­kai naš­lai­tes lai­kė liū­de­sio gė­lė­mis. La­bai įspū­din­gai at­ro­do skin­tų naš­lai­čių puokš­tės, tik rei­kia jų pri­skin­ti la­bai daug.

Su­lau­kė­me pra­šy­mo pa­gar­sin­ti au­ga­lus, ku­rie ska­tin­tų mei­lės jaus­mus. Su­si­sie­kė­me ne su vie­nu žo­li­nin­ku, bet ne­at­ra­do­me nė vie­no, ku­ris bū­tų šia te­ma pa­ta­ręs. Tad pa­skelb­si­me tik drus­ki­nin­kie­tės, Ro­za­li­ja pa­si­va­di­nu­sios ke­rė­to­jos ko­men­ta­rą: „Nė­ra vi­siems at­ve­jams tin­ka­mo re­cep­to, nes po­ros skir­tin­gos. Vie­ni kurs­to ug­nį ant pe­le­nų, dul­kių, ki­ti ge­so ug­nį, pri­dė­da­mi mal­kų. Tai­gi, au­ga­lė­lių, ga­lin­čių pa­dė­ti, nė­ra.“

Gal nuo­tai­ką pa­kels juo­ke­liai, ku­riais tra­di­ciš­kai už­baig­si­me šio ket­vir­ta­die­nio pa­šne­ke­sius.

Pet­ras grįž­ta na­mo ket­vir­tą va­lan­dą nak­ties gir­tas kaip šle­pe­tė su sa­vo drau­gu An­ta­nu. Pet­ro žmo­na ati­da­ro du­ris ir sa­ko: „Pet­rai, tu ke­lin­tą va­lan­dą grįž­ti na­mo, ir dar to­kios bū­se­nos? Vis­kas, tu nu­baus­tas: mė­ne­sį lik­si be jo­kios mei­lės. Ir tu, An­ta­nai, ir­gi…“

So­li­dus po­nas at­ei­na į aukš­tos kla­sės res­to­ra­ną. Tik pra­dė­jęs val­gy­ti pa­ste­bi prie gre­ti­mo sta­le­lio sė­din­čią nuo­sta­biau­sią pa­sau­ly­je mo­te­rį. Jis link­te­li pa­da­vė­jui, kad pri­ei­tų, iš­ren­ka bu­te­lį bran­giau­sio vy­no ir pa­pra­šo jį nu­neš­ti tai mo­te­riai ti­kė­da­ma­sis, kad ji su­pras ir pri­ims jo kvie­ti­mą.

Kai pa­da­vė­jas nu­ne­ša jai bu­te­lį, ši per­duo­da po­nui raš­te­lį:

„Kad pri­im­čiau to­kį kvie­ti­mą, jū­sų ga­ra­že tu­ri sto­vė­ti mer­sas, jū­sų są­skai­to­je bū­ti mi­li­jo­nas, o to­je vie­te­lė­je ka­bo­ti 18 cen­ti­met­rų“.

Po­nas tuoj pat at­ra­šo: „Ma­no ga­ra­že sto­vi mer­sas ir rol­sroi­sas, bet pas­ta­ra­jį ga­li­ma pa­sta­ty­ti ir lau­ke. Ma­no są­skai­to­je šiuo me­tu – du mi­li­jo­nai, bet vie­ną ga­liu per­ves­ti į ki­tą są­skai­tą, ta­čiau kad ir ko­kia jūs nuo­sta­bi bū­tu­mė­te, nė už ką ne­lei­siu nu­rėž­ti man 6 cm, to­dėl gal tie­siog grą­žin­ki­te man tą bu­te­lį ir vis­ką pa­mirš­kim…“

 

Aldona KUDZIENĖ