Šį šv. Kūčių vakarą kartu su savo artimaisiais susėsime prie šventinio stalo ir prisiminsime tuos, kurie išėjo ir tuos, kurie dabar negali būti kartu su mumis. Kunigas Ričardas Doveika skatina šį šv. Kūčių vakarą ištiesti ranką vienišiams bei prisiminti tai, kas mūsų tautą daro unikalia ir išskirtine.

Sėsdami prie šventinio šv. Kūčių stalo švenčiame Kristaus gimimą ir pasauliui atnešamą jo žinią. Iki pat šios dienos turėjome keturias savaites, kurių metu galėjome apžvelgti visus metus ir prisiminti, ką padarėme gerai, o ką blogai.

  „Advento laikotarpis mus palydėjo į šv. Kūčių dieną, kurią visi kartu šį rytmetį ir pradėjome švęsti. Per tam tikro keturias savaites trunkančio laikotarpio ir kelionės atodanga. Per tas keturias savaites, kurias mes vadiname Advento laikotarpiu, krikščionys apmąsto būtent įsikūnijimo slėpinį, apmąsto nuodėmės tikrovę, pačią šviesą ir meilę. Taip pat yra panardinami į savo žmogiškumo tiesą ir tikrovę, kad šv. Kalėdų naktį švęsdami piemenėlių šventąsias mišias, matydami Dievą tampantį žmogumi, suprastų, kad Dievas ne tik ateina į istoriją, bet Dievas yra istorija. Dievas neateina į mūsų gyvenimą, jis ir yra gyvenimas. Šv. Kalėdų naktį Dievas atsidengia tam, kad žmogus galėtų jį pamatyti, galėtų jį suprasti, galėtų už jį apsispręsti, galėtų ištiesti savo gyvenimą į jį ir kartu su Dievu, ir iš jo trykštančia meile, galėtų kurti ateitį, kurti patį gyvenimą“, – sako kunigas R. Doveika.

 Adventas primena, kad per neklusnumo nuodėmę mirtis įžengė į žmonijos gyvenimą ir žmogus tapo mirtinga būtybe.

„Šv. Kalėdų naktis mums parodo, kad Dievas įsikūnydamas ateina sulaužyti nuodėmės, tamsos ir mirties tikrovę. Nuo Kristaus įvykio mes žinome, kad mirtis ir toliau egzistuoja mūsų gyvenimuose, tačiau mirtis teturi mūsų fiziniam kūnui, bet nebeturi įtakos mūsų gyvenimui. Dėl to šv. Kūčių dieną mes parengiame savo namų erdves, papuošdami žaliaskares ir rūpindamiesi tautiniais, vietos papročiais. Net kiekvieno Lietuvos regiono papročiai šiek tiek skiriasi ir labai gražiai atsiskleidžia šv. Kūčių vakarienės metu.

Būtent šeimos nariai drauge susirenka ir atsiranda erdvė priimti vienišą žmogų, priimti tą, kuris tampa bendrystės ženklu, kad galėtume sėdėdami prie šv. Kūčių stalo, o vėliau ir keliaudami į Piemenėlių mišias, galėtume švęsti, kad yra gyvenimas su mumis, gyvenimas mumyse, o mes esame panardinami į dievišką gyvenimą, kad esame kartu, esame stiprybė ir bendruomenė. Visi kartu tapdami Dievo tautos nariais, mes eidami ir kurdami savo žemiškos istorijos tikrovę būtent keliaujame į tą palaimintą santykį su Dievo amžinybe“, – sako R. Doveika.

Ši tradicija, kuri nekyla nei iš Šventojo rašto, nei iš Bažnyčios, todėl net turėdami mažiau patiekalų ant savo stalo nenusižengsime savo tikėjimui.

„Tai – tradicija, susiformavusi per daugelį laikotarpių vienoje ar kitoje tautoje. Mes turime unikalią Kūčių vakarienę ir tai mums suteikia ypatingą savitumo ir tautinio tapatumo, krikščioniškos bendruomenės unikalumo ženklą ir turime to nesigėdyti, o tik puoselėti ir išlaikyti visas šv. Kūčių tradicijas, kurias turime savo krašte. Tai yra mūsų savasties ženklas ir liudijimas Europai bei Pasauliui“, – sako R. Doveika.

Kiekvienas iš mūsų galime prie savo šventinio stalo pasikviesti vienišą žmogų ir taip parodyti, kad jie mums rūpi bei atverti jiems savo širdis.

  „Šis Advento laikas tampa turtingas padėka ir mūsų dėmesiu tiems žmonėms, kuriuos mes šiandien įsileidžiame į savo namus. Esame laimingi, jeigu turime vienišą kaimyną ir galime pasikviesti jį į savo namus, bet kai kurie žmonės neturi vienokių ar kitokių galimybių pasikviesti vienišų žmonių, ar tokių nepažįsta, ar vieniši žmonės gyvena toli. Mes tą vienišumo kiautą būtent perlaužiame savo namuose ant Kūčių stalo pastatydami „Carito“ žvakelę, nes ją gamino žmonės, kurie bando kabintis į gyvenimą ir yra išlipę iš savo gyvenimo tragedijų ar už savo nugaros yra užvėrę įkalinimo įstaigų duris, ar išlipę iš alkoholio ir narkotikų liūno. Jie savo rankomis gamina tas žvakeles, kabinasi į gyvenimą, atsidengia, kad yra verti visuomenės pasitikėjimo. Šimtai ar tūkstančių Lietuvoje įsigytų „Carito“ žvakelių tampa ženklu, kad mūsų namai tampa atviri ne tik vienišiems žmonėms prie mūsų stalo, bet ir mūsų sąmonė, mūsų elgsena ir mūsų krikščioniškas gyvenimas parodo, kad yra tiems žmonėms vietos mūsų aplinkoje ir mes pasitikime vieni kitais, mes tiesiame ar atkuriame tą pasitikėjimo tiltus. Parodome, kad vienas kitame galime matyti viltį, ateitį.

  Mokomės tolerantiškumo, pakantumo, o pati tolerantiškiausia vieta bažnyčioje yra klausykla, kur aš išpažįstu savo nuodėmes ir man yra atleidžiama. Aš taip pat raginu suteikti galimybę kitam stotis, keltis ir eiti. Tie kurie šiemet bus vieni Kūčių vakarą savo namuose, noriu labai nuoširdžiai palinkėti ir priminti, kad nesate vieniši. Būti vienam ir būti vienišam yra skirtingi dalykai. Yra daug žmonių, kurie jaučiasi vieniši prie gausiai patiekalais nukrauto stalo tarp daugybės žmonių“, – sako R. Doveika.

 R. Doveika priduria, kad vienišų žmonių problemą per Adventą sprendė ir Bažnyčia – vykdė gerumo akciją, kurios metu lankė tuos, kuriems to labiausiai reikia. „Parapijose, katalikiškose, krikščioniškose bendruomenėse vyko „Gerumo kraitės“ akcija, kuomet žmonės nešė produktus, o savanoriai padalijo juos labiausiai stokojantiems vienišiems žmonėms ar seneliams. Daugelyje parapijų yra artumos grupės, kurios lanko senelius ar vienišus žmones prieš šventes, nuneša jiems Kalėdaičių ar maisto. Taigi tas, kuris turi santykį su religinę bendruomene, atsigręžia į tą žmogų.

 Jeigu žmogus Kūčių vakarą praleis vienas ir ant savo stalo turės tik vieną ar du patiekalus, su juo vis tiek bus šimtai žmonių, kurie su juo bus maldoje, kurie atnešė maisto produktą į gerumo kraitelę. Manau, kad turime būti sąmoningi, brandūs, švęsti savo Kūčių vakarą toje tikrovėje, kurioje mes esame. Tikrai nėra jokio dalyko, jokio negatyvaus ženklo ar kažkokios negatyvios žinios, kad daugiau ar mažiau patiekalų ant mūsų stalo“, – pasakoja R. Doveikia.

Prašo stalų nenukloti sušiais

Pasak kunigo, svarbiausia, kad mes sugebėtume išsaugoti savo senelių ir prosenelių tradicijas bei perduoti jas kitoms kartoms. „Niekada nesuprasiu sušių ant Kūčių stalo, bet visada žinosiu, kad mano tėvai ir proseneliai, kurie buvo žemdirbiai, ūkininkai, žemės kultūros žmonės ir iš kartos į kartą palaikė gyvasties tradiciją: mūsų vaisius, daržoves ar grūdus. Šios nakties esmė nėra pavalgyti ir prisivalgyti. Tai atminties, bendrystės naktis. Tikriausiai nė vienas iš mūsų nenueina alkanas nuo Kūčių stalo.

 Sugebėkime išsaugoti senolių tradicijas bent vieną naktį metuose ir nenuklokime stalų sušiais ar kitais dalykais. Prisiminkime tuos dalykus, kurie daro mūsų tautą stipresnę ir unikalesnę. Labai nuoširdžiai to linkiu“, – linki R. Doveika. Daugėja klientų šventėms užsisakant maistą į namus: ieško ir tradicinių, ir neįprastų patiekalų Jis ragina prisiminti ir tai, kaip šv. Kūčios atrodė tremtyje – tuomet žmonėms nerūpėjo kiek patiekalų bus ant stalo, nes vakarienę kartais jiems atstodavo paprasčiausia malda.

„Žmonės, kurie gyvendavo barakuose, kartais net sukaupdavo kažkokį pinigėlį, kurį kaip kyšį duodavo prižiūrėtojams, kad bent valandai ar dviem duotų galimybę pabūti kartu. Jų Kūčių vakarienė buvo malda už Lietuvą, jų Kūčių patiekalai buvo iš sutaupytos duonos pagamintas rožančius, o pati saldžiausia plotkelė buvo bulvės lupena arba samanos kuokštelis. Manau, kad laisvė, sąmoningumas ir supratimas yra Kūčių viešnios, kartu su dieviškąja išmintimi, kuri atsidengia ir pasirodo kiekvienam iš mūsų atpažįstamu vaiko veidu ir vaiko žvilgsniu“, – sako kunigas R. Doveika.