Šiandien norime papasakoti apie tuos, kurie kiekviena pasitaikiusia proga nebamba – „Mes ne už tokią Lietuvą kovojome“. Jie iš tiesų už ją nekovojo – dauguma jų jau gimė laisvoje Lietuvoje. Apie tuos, kurie laimės ieškojo anglijose ir norvegijose, tačiau sąlyginai sočią buitį bei finansinę nepriklausomybę iškeitė į gyvenimą čia. Apie tuos, kurie ambicingi, matantys galimybes ir atviromis akimis bei šviesiomis sielomis mėgaujasi juos supančiu pasauliu. Apie tuos, kurie grįžta… 

Meilės emigrantė 

– Būtinai parašykite, kad prie visko, ką dabar turime ir kuo gyvename, labai prisideda šeima. Mūsų aplinkoje labai daug gerų, mums padedančių žmonių, – pokalbio pabaigoje tars pasvalietė Karolina Gruzdienė.

Nors jos kartu su vyru Justinu kuriamas medaus produktų verslas dar ir iš esmės žengia tik pirmuosius žingsnius, pora jau gali didžiuotis, kad „Kitchoney“ prekiniu ženklu paženklinta produkcija susidomėjo didieji Lietuvoje veikiantys degalinių tinklai. O kelias link šio sėkmingo sumanymo vedė per… Norvegiją.

Karolina gimė ir augo Pajiešmeniuose. Mama – Pasvalyje įkurtos buhalterinės apskaitos ir audito įmonės „Audito nauda“ vadovė, tėtis dirba „Kuranoje“, vyresnėlė sesuo Monika su šeima gyvena Kaune, dirba auditore, o jaunėlis brolis Domantas, profesionalus būgnininkas, – Vilniuje.

Su būsimu vyru Justinu pradėjo draugauti dar besimokydama Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Ji buvo vienuoliktokė, jis – dvyliktokas. Meilė taps ta jėga, kuri lems visus tolesnius šių žmonių gyvenimo pasirinkimus.

Karolina Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete studijuos baldų dizainą, Justinas – Vilniaus tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje logistiką.

– Mama buvo prieš. Ji tikėjosi, jog pabūsiu ten, kol baigsis vasara, ir grįšiu namo. Iš tiesų, manau, kad Lietuvoje būčiau nesunkiai susiradusi darbą, turėjau pakankamai gerą ir paklausią specialybę. Bet vykdama ten negalvojau nei apie darbą, nei apie pinigus. Meilė buvo svarbiausia… Dabar galvoju, kad galbūt reikėjo nevažiuoti… Tačiau tuomet, ko gero, neturėtume to, kas yra dabar, – svarsto Karolina.

Lėtieji norvegai 

Pora įsikūrė antrame pagal dydį Norvegijos mieste Bergene. Nematyta aplinka, nauji įspūdžiai įtraukė, tad vasara prabėgo akimirksniu. Norint likti, merginai teko ieškotis darbo.

– Gavau pasiūlymą viešbutyje tvarkyti kambarius. Iš esmės tai buvo bene pirmasis mano darbas gyvenime. Džiaugiausi, kaip tuomet atrodė, gaunamais dideliais pinigais, nors iš esmės tai tebuvo minimalus norvegiškas atlyginimas. Ir darbas nebuvo lengvas. Kol mūsų vadybininkė buvo norvegė, krūvis buvo normalus. O kai šias pareigas perėmė lietuvė, kuri žinojo, jog darbščios tautietės gali nuveikti gerokai daugiau nei norvegės, tekdavo per pamainą sutvarkyti ir 20 kambarių. Po tokio darbo grįžusi namo griūdavau į lovą ir nieko daugiau nenorėdavau. Tačiau niekuomet nesiskundžiau. Gal mano tokia prigimtis, o gal ten mane tinkamai išmūčyjo, bet sunkaus darbo aš nebijau.

Tačiau ir po sunkių darbų pora neužsidarydavo tarp keturių sienų, o aktyviai leisdavo laiką. Keliavo, kopė į greta esančius kalnus ar tiesiog rengė iškylas gamtoje.

– Nežinau, kodėl taip ilgai užtruko, bet vieną dieną staiga suvokiau, kad aš jau dvejus metus tvarkau kambarius. Atsibodo. Norėjosi kitokios veiklos. Ir pasiūlymas! Įmonė, kurioje dirbo Justinas, atidarė naują sušių gamybos padalinį. Ten gavau darbą. Pirmomis dienomis, kol viskas įsivažiavo, teko dirbti po 14–15 valandų per parą, naktimis. Nors ten buvo viskas mechanizuota, tačiau nemažai ir rankų darbo. Iš pradžių dirbome trys ar keturi lietuviai, vėliau priėmė daugiau žmonių, bet ne norvegų. Ten reikia greitai suktis, o norvegams taip neišeina. Jie iš prigimties lėtesni. Be to, valandinis uždarbis. Vadinasi, moka ne už tai, kiek pagamini, o kiek dirbi, tai jie niekur ir neskubėdavo. Būdavo, kai daugiau užsakymų, pakviečia į pagalbą kokį norvegą. Tačiau po pirmos darbo dienos jie neatlaikydavo – pabėgdavo. Aš taip negaliu. Jei reikia, tai ir dirbu – nemėgstu stumti laiko.

O kaip vietiniai žiūrį į emigrantus?

– Tu niekuomet nebūsi vienu iš jų. Ir vienas didžiausių barjerų – kalba. Nors baigiau norvegų kalbos kursus, suprantu ir galiu susikalbėti, tačiau nėra to laisvės pojūčio, kai tu bendrauji gimtąja kalba. Žinoma, turime ten draugų, vyras priklauso vietos medžiotojų būreliui. Tačiau gerokai šiltesni santykiai ne su vietiniais, o su atvykėliais iš kitų šalių – rumunais, lenkais. Tai nepaprastai nuoširdūs ir geri žmonės. Bent jau mums tokie pasitaikė. Kita vertus, ten yra ir nemaža lietuvių bendruomenė. Vietos lietuviai organizuoja muges, didžiųjų švenčių proga vyksta lietuviškos Mišios.

„Grįžtam!“ 

Tuo pat metu Karolina nusprendė studijuoti grafinį dizainą.

– Tai dvejus metus trunkančios studijos, kurios buvo dar ir pakankamai brangios: vieni metai – 8000 eurų. Bandžiau gauti paskolą. Pirmais metais nepavyko, tad teko gerokai pasispausti, tačiau išgyvenome. Antrais metais gavau paskolą ir dar net dienpinigių. Taigi buvo gerokai lengviau. Tiesa, teko derinti studijas ir darbą. Dienomis mokiausi, o vakarais ir savaitgaliais – dirbau. Netrukus pajutau, kad „nebepavežu“, teko mažinti darbo krūvį…

Baigusi studijas Karolina ėmė ieškoti darbo. Paieškos buvo nesėkmingos ir pora ėmė svarstyti grįžimo į namus galimybę.

– Susidėjo daug veiksnių. Pasiilgom tėvų, namų, pavargom nuo rutinos – ta pati aplinka, darbas, žmonės… Kita vertus, reikėjo priimti sprendimą: ar liekam, perkam namus, ieškomės normalaus darbo ir leidžiam šaknis, kaip tai darė dauguma aplinkinių, ar grįžtam ir bandom kurti ką nors savo. Nusprendėme grįžti!

Medus kitu kampu 

Namuose pora nesėdėjo be darbo, o nėrė į medaus produktų verslą.

– Justino tėtis Juozapas Gruzdas – bitininkas. Pagalvojome, jog tai gera galimybė pradėti nuosavą verslą, tik reikia į visiems įprastą produktą pažvelgti kitu kampu. Uošvis iki šiol sukdavo medų, bet tik savom reikmėm. Mes išplėtėm bityną iki 60 šeimų, pradėjom rinkti ir džiovinti žiedadulkes, kitus bičių produktus, lydyti vašką. Po to kilo mintis gaminti medaus desertus – medų maišant su liofilizuotomis uogomis. Jos yra džiovinamos šaltyje ir išsaugo visus mineralus, vitaminus bei skonines savybes. Tokia technologija pašalina iš uogų bei vaisių drėgmę ir jas galima drąsiai, nebijant, kad prasidės rūgimas, maišyti su medumi. Tai gardus ir sveikas produktas, kuriame persipina medaus ir vaisių gerosios savybės.

Šiuo metu gaminami šešių rūšių mišiniai: „Auksarankis“ (su šaltalankiais), „Mėta yra mėta“ (su pipirmėte), „Rūgštutė“ (su spanguolėmis), „Visagalis duetas“ (su imbieru ir citrina), „Sodo džentelmenas“ (su juodaisiais serbentais) ir „Uogų uoga“ (su avietėmis). Liofilizuotas uogas perka iš vienos Panevėžio įmonės, o su medumi maišo ir fasuoja Pajiešmeniuose.

Prieš pusmetį Gruzdai sukūrė ir savo prekinį ženklą – „Kitchoney“.

– Norint išsiskirti iš kitų, reikia ne tik originalios produkcijos, bet ir savito prekės ženklo. Variantų buvo daug. Kadangi esu dizainerė, galiu eksperimentuoti, tai pamažu išgryninau „Kitchoney“. Tai ne tik prekės ženklas, bet ir pati įmonės koncepcija. „Kitchoney“ – angliškos frazės „honney in the kichen“ (medus virtuvėje) trumpinys. Savo produktus įsivaizduojame ne tik kaip desertą, bet ir kaip įvairių patiekalų ingredientą, kuris skatina improvizuoti ir kurti virtuvėje. Štai šaltalankiais praturtintas medus puikiai tinka tortams gardinti, medumi su spanguolėmis ištepta kepta višta įgauna tobulą, su niekuo nesumaišomą skonį, o imbieras su citrina puikiai tinka azijietiškų patiekalų gamybai. Artimiausiu laiku planuojame kartu su medaus desertais pasiūlyti mūsų pirkėjams ir įvairių receptų.

Tarp Lietuvos ir Norvegijos 

Grįžus į Lietuvą prireikė beveik metų adaptuotis prie kitokių gyvenimo sąlygų – labiausiai trūko Norvegijoje likusių draugų.

– Aš moku prisitaikyti. Man nėra sunku. Kai gyvenom Norvegijoje, skaičiavome emigracijoje praleistas dienas, o Lietuvoje viskas kitaip. Dažnai sakoma, kad lietuviai – paniurę ir susiraukę. Bet iš tiesų taip nėra. Jei tu nusišypsai žmogui, atgal gauni tą pačią šypseną. Viskas priklauso nuo požiūrio. Buvo šiek tiek nedrąsu steigti savo verslą, baiminomės dėl įvairių institucijų požiūrio, tačiau viskas praėjo labai lengvai – greitai gavome visus reikiamus leidimus ir dokumentus. Manęs visiškai neerzina, kad Pasvalyje mažiau veiksmo nei Bergene. Esu tikra, kad „popamokinės veiklos“ mūsų mieste ir krašte tikrai netrūksta. Tiesiog, aš jos neieškau. Laisvalaikiu užsiimu grafiniu dizainu, lankau tėvus, pažįstamus, o kai noriu atsipalaiduoti, su draugėmis varome į SPA.

Karolina ir Justinas buvo nusprendę, kad Lietuvoje gyvens šiltuoju metų sezonu, o žiemą dirbs užsienyje.

– Tačiau viskas susidėliojo kitaip. Pernai vasarą Justinas Norvegijoje gavo naudingą kontraktą, kuris vėliau buvo pratęstas. Tad abipusiu sutarimu jis dirba ten, o aš čia, Lietuvoje. Šią vasarą teko su uošviu ir bityną prižiūrėti, nes vyras buvo užsienyje. O bičių aš nebijau, turim aprangas, nors ir per jas įgelia. Anksčiau ir be pirštinių eidavau, bet labai pirštai sutindavo nuo įgėlimų, tai nusprendžiau nebesileisti įgeliama. Nors, sako, – sveika… Beje, Justinas ir Norvegijoje augina bites. Ten sąlygos tam labai geros, valstybė labai remia. Kadangi medaus daug mažiau nei pas mus išgaunama, jo kaina aukšta. Praeitą vasarą jis susipažino su keliais norvegų bitininkais. Vienas jų – mokslų daktaras. Iš jo gavo labai daug naudingų žinių, kurias žadame pritaikyti čia, Lietuvoje. Planavau ir aš žiemai važiuoti į Norvegiją, bet produkcijos gamyba, realizavimas įtraukė taip, kad teko pasilikti namuose.

Paklausta, kur įsivaizduoja savo ateitį, moteris šypteli:

– Manau, šis klausimas išsispręs savaime, kai gims vaikai. Aš nežinau, ar tai bus Pasvalyje, bet tikrai Lietuvoje. Pasaulis gražus ir visuomet smagu aplankyti nežinomas naujas vietas. Bet mūsų namai yra čia. Esam atviri naujovėms, nebijome keistis ir sugebame lengvai prisitaikyti, tad darbus, manau, rasime ir čia.