Praėjo beveik trisdešimt penkeri metai nuo Baku ir Vilniaus 1990–1991 metų tragiškų sausio įvykių, kai Azerbaidžano ir Lietuvos beginkliai žmonės savo dvasios tvirtybe, tiesos ir laisvės troškimu įrodė pasauliui, kad yra pasiryžę ginti Laisvę ir kurti savo Nepriklausomas valstybes.

Tarsi klonuotos žudynės

Visai neseniai– šių metų sausio 13–ąją, LietuvosSeime–Nepriklausomybės lopšyje, ir visoje šalyje, tariant lietuvių tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiais, Lietuva tarsi pasilenkė prie savo iškiliausių žuvusiųjų dukrų ir sūnų bei dar kartą užklojo juos amžina laisve.

     O sausio 20–tą dieną visa azerbaidžaniečių tauta pagerbia savo nacionalinius didvyrius, Tėvynės gynėjus ir laisvės kovotojus. Šią dieną visame pasaulyje azerbaidžaniečiai nusilenkia savo žuvusiemsTėvynės didvyriams ir dar kartą užkloja juos milijonais gvazdikų, tapusių jų kovos už Tėvynę, ryžto ginti gimtąją žemę, Azerbaidžano teritorinį vientisumą bei Nepriklausomybės aušros simbolį.

Baku ir Vilniaus sausio įvykiai yra tarsi klonuotos žudynės. Šiuose įvykiuose be galodaug panašumų: ir Baku, ir Vilniuje regėjome barikadas, nes raudonasis Kremlius pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo panaudojo sunkiąją ginkluotę prieš beginklius žmones. Aiškiai buvo matomi iš vieno centro valdomi kruvinųjų įvykių bendri scenarijai. Lietuvoje nacionalinius interesus buvo išdavę burokevičiai ir jermalavičiai, o Azerbaidžane – vezirovai ir mutalibovai.

Agresijos esmė, ideologinės paralelės ir dirbtinai sugalvoti motyvai taip pat buvo panašaus turinio: Vilniuje buvo sukurti „TSRS piliečių gynimo komitetas“ ir interfrontininkų „Jedinstvos“ organizacija. Šios organizacijos primygtinai reikalavo sovietinės kariuomenės įvedimo, o į Baku kariauna buvo įvesta, prisidengiant siekiais užkirsti kelią rusų ir armėnų pogromams.

Buvo karinių operacijų ir kitų bendrų veiksmų, tik nesikeitė imperijos mirties angelo naikinantis žvilgsnis, netilo skausmo ir kančių pripildyti mūsų Motinų Tėvynių pagalbos šauksmai ir mūsų tautų balsai, kuriuos slopino Vakarų pasaulio tarsi samanomis apaugusio akmens kurtumas bei abejingumas.

Taip, turėjome skaudžių netekčių, tačiaukuo labiau tolstame nuo šių įvykių, dar geriau suvokiame, kad sausio 20–oji ir sausio 13–oji yra Azerbaidžano ir Lietuvos pergalės dienos. Jei nebūtų šių sausio įvykių, šių pergalių, gal nebūtų ir sovietų imperijos subyrėjimo. Ir šiandien Europa bei pasaulis atrodytų kitaip.

Šiomis dienomis 1990–ųjų Baku ir 1991–ųjų Vilniuje lemtingų sausio įvykių istorinė svarba, dramatizmas,atmintis ir didžiulė trauka neleidžia man ištrūkti iš tų įvykių verpeto, nuolat traukia mano dėmesį, žadina prisiminimus, pripildo širdį šviesa ir meile, dėkingumo bei pasididžiavimo jausmais.

Už  Jūsų ir Mūsų Laisvę

1991 metų sausio mėnesį liūdna žinia apie tragiškus įvykius Vilniuje pasklido visame Azerbaidžane. Ryžtingai protestuodami prieš kruviną susidorojimą su Lietuvos laisvės gynėjais ir reikšdami savo solidarumą su lietuvių tauta, Nachičevanėje, Sumgaite, Lenkoranėje ir kituose miestuose azerbaidžaniečiai tuomet rengė mitingus, kuriuose skambėjo šūkis – „Landsbergi, mes su tavimi!”. Šias palaikymo akcijas organizavo Azerbaidžano liaudies frontas. Visa tai išliko laisvę mylinčių žmonių atmintyje ir liaudies fronto laikraščio “Azadlyg“ (“Laisvė“) sausio mėnesio numerių pageltusiuose puslapiuose.

Šiandien aš tarsi vėl grįžtu atgal. Prieš 33 metus sausio dienomis prie Seimo aikštėje būriavosi žmonės, plevėsavo trispalvių jūra, šalia žydėjo Lietuvoje gyvenančių įvairių tautų vėliavos, tarp jų ir mano gimtojo Azerbaidžano vėliava. Didžiuojuosi, kad tuo metu kartu su kitais tautinių bendrijų atstovais čia buvome ir mes – Lietuvos azerbaidžaniečiai. 

“Už Jūsų ir Mūsų Laisvę“ – tuomet šis istorinis šūkistarsi persikėlė iš senosios Lietuvos istorijos ir skambėjo įvairių tautybių žmonių lūpose. Dvasinė vienybė, laisvės troškimas sujungė mus visus vienam bendram tikslui – apginti atkurtąLietuvos Respubliką, kad Ji antrą kartą XX amžiuje galėtų savo balsu išdidžiai prabilti pasauliui.

Tada ne barikados sulaikė agresyvią jėgą ir šarvuotas mašinas, bet visus jungiantis vienybės ir bendrumo jausmas, atsakomybė už mūsų bendrą valstybę Lietuvą ir jos ateitį.Taip pat Lietuvos azerbaidžaniečiaigynė Lietuvos nepriklausomybę barikadose 1991–ųjų sausį ir per rugpjūčio pučą. Jie kartu su lietuviais ir kitų tautybiųžmonėmis stovėdami Nepriklausomybės sargyboje,saugojo vieną šventą svajonę – apginti mūsų bendrus namus, įtvirtinti atkurtą Nepriklausomybę ir kartu kurti daugiatautę, laisvą ir klestinčią Lietuvą. Tomis istorinėmis dienomis šios svajonės įgyvendinimas pareikalavo ir aukų. Tarp nukentėjusiųjų yra ir mano tėvynainiai – vilnietis Familas Šiukiurovas ir klaipėdietis Ilkinas Dadašovas. Už Lietuvos nepriklausomybės gynimąjie apdovanoti Sausio 13–osios atminimo medaliais.

    Geriausi Azerbaidžano ir Lietuvos sūnūs ir dukros, tautos didvyriai, per vieną tamsią 1990–ųjų Baku ir 1991–ųjų Vilniaus sausio naktį nutiesė tokį galingą vilties ir laisvės tiltą į auštantį mūsų Tėvynių Nepriklausomybės rytą, kokį ne visos pasaulio tautos gali nutiesti net per šimtmečius.

Tai dar kartą liudija, kad tautos, turinčios gilią praeitį ir seną valstybingumo istoriją, puoselėja panašias vertybes ir mąsto tokiomis pat Laisvės sąvokomis bei Nepriklausomybės kategorijomis. Azerbaidžano ir Lietuvos pažangiausi sūnūs ir dukros per mūsų tautų ne vieną šimtmetį skaičiuojamą istoriją ne kartą patvirtino šį teiginį savo veiksmais bei darbais, taip palaikydami, paremdami vieni kitus sunkiais momentais ir sudėtingais istoriniais laikotarpiais.

Istorinės sąsajos

Mūsų tarpvalstybinių ryšių istorijos šaknys siekia XV amžiaus antrąją pusę, kai azerbaidžaniečių valstybinių darinių Ak Kojunlu (1468–1501) ir Sefevidų (1502–1736) diplomatiniai santykiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste bei Abiejų Tautų Respublika truko daugiau kaip du šimtus metų.

XVII amžiaus devintajame dešimtmetyje viename iš didžiausių azerbaidžaniečių metropolių Giandžoje, Nachičevanėje ir kituose Azerbaidžano miestuose veikė Abiejų Tautų Respublikosjėzuitų misija. Ano laikotarpio mūsų santykiuose buvo nemažai įdomių ir istoriškai vertingų įvykių.

Bet glaudesnė lietuvių ir azerbaidžaniečių ryšių istorija siekia XIX amžiaus pirmąją pusę, kai abi mūsų valstybės buvo inkorporuotos į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Ypač po 1831 ir 1863 metų sukilimų daug lietuvių šviesuolių buvo ištremti į imperijos pakraščius, tarp jų ir į Azerbaidžaną. Būtent šie šviesuoliainutiesė pirmuosiuskultūrinius tiltus tarp mūsų tautų.

Tačiau palikime šį istorinį ekskursą ir grįžkime prie naujausiųjų laikų nepriklausomų Azerbaidžano ir Lietuvosistorijų. Yra svarbių ir plačiajai visuomenei mažai žinomų reikšmingų faktų, jungiančių Lietuvą su Azerbaidžanu, patvirtinančių tarpusavio pagalbą ir paramą sunkiais bei atsakingais istoriniais momentais.

Juk ne tik lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė ir bolševikų sušaudytas Azerbaidžano kariuomenės generalinio štabo viršininkas Lietuvos totorius Motiejus Sulkevičius (1865–1920) paliko savo gilius pėdsakus Azerbaidžano žemėje. Yra ir daugiau lietuvių, kurie dalyvavo pirmosios nepriklausomos Azerbaidžano Respublikos kūrimo darbuose 1918–1920 metais.

Nepriklausomas Azerbaidžanas ir Lietuvos Taryba 1918 metų liepos 23 dieną de facto užmezgė tarpvalstybinius santykius. Tuo metu Lietuvos Valstybės Tarybos diplomatiniu atstovu Kaukazo valstybėse buvo akredituotas Kaukazo lietuvių tarybos pirmininkas, Tbilisio 4–osios berniukų gimnazijos mokytojas Pranas Dailidė (1888–1965).

1919 metų kovą Baku buvo įsteigtas Lietuvos valstybės konsulatas ir pirmuoju Lietuvos konsulu paskirtas 1–osios Baku realinės mokyklos mokytojas V. Krėvė–Mickevičius.

Norėčiau akcentuoti, kad Lietuva ir Azerbaidžanas 1919–1920 metais Paryžiaus taikos konferencijoje veikė kartu, remdami vienas kitą, su Latvija, Estija, Gudija, Ukraina, Šiaurės Kaukazu ir Gruzija siekdami savo nepriklausomybės pripažinimo. Ir 1920 metų sausio 11 dieną Azerbaidžanas de facto buvo pripažintas nepriklausoma pasaulio valstybe.

Tų laikų istoriniai dokumentai rodo, kad Lietuva tada ne tik pripažino Azerbaidžano Respublikos nepriklausomybę, bet palaikė ir jo teritorijos vientisumą. Tuo metu Azerbaidžano sudėtyje nebuvo tokio administracinio vieneto kaip Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karabachas buvo valdomas Azerbaidžano Vyriausybės paskirto gubernatoriaus, sritis buvo neatskiriama šalies dalis ir būtent tokią Azerbaidžano valstybę de facto pripažino daugelis pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos valstybė.

Be pirmojo Lietuvos konsulo Baku V. Krėvės, norėčiau prisiminti išeivius iš Vilniaus krašto brolius Kričinskius, kurių vyresnysis – Olgerdas Kričinskis1919–1920 metais dirbo nepriklausomo Azerbaidžano Respublikos teisingumo viceministru ir už tai 1942 metais sovietų buvo sušaudytas Gorkio kalėjime. Jaunesnysis LeonasKričinskisbuvo Azerbaidžano Vyriausybės kanceliarijos direktorius ir leidinio „Valstybės žinios“ vyr. redaktorius.

Pirmaisiais Azerbaidžano nepriklausomybės metais Baku jūreivystės mokyklos inspektoriumi tarnavo Vincas Karalius, Valstybės kontrolės ministerijos Revizijos skyriaus vedėjo pavaduotoju buvo Jonas Mackevičius, Geležinkelių valdybos viršininku dirbo Alfonsas Veisys. Taip pat reikia paminėti Susisiekimo ministerijos geležinkelio pervežimų reguliavimo biuro vedėjo pavaduotoją Paulių Vaškį, Giandžos apygardos teismo prokuroro pavaduotoją Joną Valtį ir daugelį kitų.

Dar vienas įdomus pavyzdys – 1921 metais Lietuvos konsulatas Baku turėjo rūpintis Stanislovo Krištopaičio likimu, nes šis, įsidarbinęs Azerbaidžano kariuomenėje batsiuviu, vėliau kategoriškai atsisakė paklusti įsakymams ir tapti raudonarmiečiu.

Nepriklausomų Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybiniai santykiai nuo 1922 metų ilgam, net iki XX a. pabaigos, buvo priverstinai nutraukti.

Nauji puslapiai mūsų tautų santykių istorijoje

Nepriklausomybės atkūrimo siekį lietuvių tauta puoselėjo per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Apie tai byloja ir ginkluota kova pokario metais bei kiti pasipriešinimo žygdarbiai. Prisimindamasrezistencijos laikotarpį, norėčiau pabrėžti, kad1945–1951 metais už Lietuvos laisvę partizanų gretosegarbingai kovojo ir mano tautietis Šakiras Sadygovas (1919–1951), kilęs išAzerbaidžano. Jis – Kęstučio apygardos partizanas, legendinio generolo Jono Žemaičio, partizanų vadų Jono Venslausko, Petro Bartkaus ir kitų žinomų kovotojųbendražygis, ryžtingai gynė Lietuvos nepriklausomybę ir su kitais ginklo bei idėjos broliais 1951–ųjų pavasarį paaukojo savo gyvybę šio švento tikslo labui.

     1988 metais Lietuvoje prasidėjus atgimimui, azerbaidžaniečiai, gyvenantys Lietuvoje, susibūrė į savo visuomeninę organizaciją. Jie aktyviai įsitraukė įatgimimo judėjimą, rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, konkrečiais veiksmais dalyvavo visai Lietuvai lemtinguose įvykiuose.

1991 m.sausio dienomis Vilniuje Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija buvo viena iš Tautinių bendrijų tarybos prie Tautybių departamento prie LRV steigėjų. Bendrija taip pat buvo viena iš Lietuvos tarpnacionalinėsasociacijos, veikusios 1988–1991 m., steigėjų ir aktyvi jos veiklos dalyvė.

Šiandien Lietuvos ir Azerbaidžanopartnerystė pagrįsta ne vienistoriniais ir kultūriniais ryšiais,bet ir bendromis vertybėmisbei panašia ateities vizija.Tuo metu, kai oficialusis Bakusiekia glaudesnių santykių su ES,Lietuvaskatina savo partnerius Europoje palaikyti artimus santykius su Azerbaidžanu, nes kuo daugiau Europos bus Azerbaidžane ir kuo plačiau Europa atvers savo duris Azerbaidžanui, tuo saugesni ir turtingesni būsime mes visi.

Dabartinis laikotarpis mūsų tautų bendrystėsistorijoje yra ypatingas ir dėlnaujų ateities galimybių kūrimo.Gretindamas mūsų tautų istorines paraleles, norėčiau pabrėžti, kad niekada iki šiol neturėjome tiek laisvės ir nevaržomos iniciatyvosstiprinti mūsų didžiausio turto – žmonių bei kultūrų – ryšius. Todėl šiandien turime unikalią progą kurti savo ateitį kartu, išnaudoti tuos talentus ir idėjas tam, kad puoselėdami demokratijos vertybes, sukurtume modernią, europinę partnerystę.

Už visa tai esame dėkingi ir Lietuvos bei Azerbaidžano geriausiems sūnums ir dukroms, paaukojusiems savo gyvenimą už mūsų valstybių Nepriklausomybę. Baku ir Vilniaus lemtingų sausio įvykių dalyviai mūsų valstybių Nepriklausomybės atkūrimo aktus pasirašė ir tvirtino savo krauju.

Taigi, žmonių, paaukojusių savo gyvybę už Nepriklausomybę, Tėvynės žemės išlaisvinimą, siekiai ir idealai yra bendri. Ir Vilniuje, ir Baku tautos didvyriai savo gyvybę atidavė už tuos pačius Laisvės bei Nepriklausomybės siekius. Jie žuvo nuo tos pačios imperijos agresijos. Jų atminimą sieja bendros vertybės ir idėjos.

Tikiu, kad žuvusiųjų neturėtų skirti mūsų religiniai įsitikinimai. Tedovanoja Dievas jiems amžinas malones. Ir tegul šis palaiminimas tarsi dvasinis tiltas dar labiau suartina mūsų tautų atmintį. Mūsų pilietinė bei istorinė pareiga – ir toliau eiti bendro tarpusavio supratimo, bendros istorinės atminties išsaugojimo, vienas kito palaikymo ir kūrimo keliu.

Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį įazerbaidžaniečių poeto Fikreto Sadygo (1930–2016) eilėraštį, kurį į lietuvių kalbą išvertėpoetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas. Tas eilėraštis skirtas Nemuno kraštui ir sukurtas 1968 metais, kai poetas, svečiuodamasis Lietuvoje, apsilankė ir Dzūkijos kampeliuose. Kūrinys vadinasi „Dainavos šalis“:

Paminklai – akmens daina,

Miškai – žalia daina,

Neris – daina.

Pats ilgiausias laukimas – daina,

Pats giliausias jausmas – daina...

Pasitiko daina tame krašte,

Kur keliauti teko –

Prisiminiau gimtąjį Karabachą.

Klausiausi kalbos godžiai –

Nesupratau nė vieno žodžio.

Paklausiau dainų tylių –

Ir viską paaiškint galiu.

Esu įsitikinęs, kad Baku ir Vilniaus sausio įvykių didvyriai, Laisvės gynėjai, nemokėdami vieni kitų kalbos, tada puikiai suprato vienas kitą, nes jie kalbėjo Laisvės kalba, Nepriklausomybės kalba, kuriai, kaip ir muzikai, vertimo nereikia...

     Baku – Vilnius, 1990 – 2024 m.

Mahiras GAMZAJEVAS

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas