Darbo imigrantų srautai šalyje kasmet vis didesni – per metus jų skaičius išaugo 23,3 tūkst. Lietuvos darbo rinkoje – iš 132 pasaulio šalių atvykę 138,3 tūkst. trečiųjų šalių piliečiai. Tačiau žemės ūkio sektoriuje darbuotojų iš užsienio beveik nėra. Darbo rankų šiame sektoriuje kartais trūksta, bet kol kas nelabai drastiškai. Tokioms tendencijoms įtaką daro sava specifika bei socialiniai aspektai.

Imigracijos tendencijos

Naujausia migracijos statistika rodo ir tai, kad šių metų pavasarį atvykstančių užsieniečių skaičius kas mėnesį 2–3 kartus viršija išvykstančiųjų skaičių. Didžioji atvykėlių dalis – darbo migrantai, jų Lietuvoje iš viso 136 300, o karo pabėgėlių iš Ukrainos skaičius yra stabilizavęsis ir siekia 42 120. Jeigu dabartinės imigracijos tendencijos nesikeis, Lietuvoje po 5 metų gyvens apie 500 tūkst. užsieniečių.

Užimtumo tarnybos duomenimis, šiemet mažiausiai augo atvykusių rusų skaičius, tačiau ženklus augimas pastebimas Azijos ir Afrikos piliečių statistikoje. Štai net pustrečio karto padidėjo šalyje dirbančių Indijos piliečių, uzbekų skaičius išaugo beveik dvigubai. Lietuvą atranda ir darbo imigrantai iš Afrikos. Atvykusių iš šio žemyno darbo migrantų skaičius dabar siekia 1,4 tūkst. žmonių – jie turi 40-ies Afrikos šalių pilietybes, tad geografija ganėtinai plati.

Remiantis šių metų liepos 1 d. statistikos duomenimis, pusė Lietuvoje įdarbintų trečiųjų šalių piliečių (74,1 tūkst.) dirbo transporto ir saugojimo veiklą vykdančiose įmonėse. Statybos sektoriuje –apie šeštadalis (24 tūkst.), apdirbamosios gamybos – dešimtadalis (14,5 tūkst.). Informacijos ir ryšių sektoriuje įdarbinta 5,9 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų – 5,4 tūkst. Taigi, vertindami statistiką matome, kad užsieniečiai žemės ūkio sektoriuje nėra paklausūs. Nors, kaip teigia Užimtumo tarnybos statistika, kiekvienais metais šiam sektoriui reikalingi žemės ir miškų ūkio įrenginių operatoriai, variklinių transporto priemonių mechanikai ir taisytojai bei miškų ūkio darbininkai. Taip pat kiekvienais metais trūksta sezoninių darbuotojų. Šiame segmente daugiausiai ieškoma braškių augintojų, nekvalifikuotų sezoninių ūkio darbininkų, pagalbinių darbininkų.

Veikia ir socialiniai aspektai

Sezoniniams darbams pastaraisiais metais Užimtumo tarnyboje pateikiama 700–850 darbo pasiūlymų. Tai darbo vietos nekvalifikuotiems ūkio derliaus rinkėjams, pagalbiniams darbininkams, daržininkams, nekvalifikuotiems sezoniniams ūkio darbininkams ar miško medelynų darbininkams. Tačiau tai nėra tos vietos, į kurias taikosi darbo imigrantai. Rengdami šią publikaciją bendravome su Lietuvos daržovių augintojų asociacijos atstovais. Tai sritis, kur pagalbininkų vasarą labai dažnai trūksta. Tačiau daržovių augintojų asociacijos direktorė Indrė Lukoševičienė mums patvirtino, kad daržovių augintojai šią vasarą sezoninių darbuotojų iš užsienio šalių nesamdė. Pasak daržovių augintojų, tai lemia ne tik naujieji įstatyminiai reikalavimai įdarbinant užsieniečius, bet ir tas faktas, kad sezoniniams darbams šiuo metu užtenka ir Lietuvos piliečių.

Darbo imigrantų srautai šalyje kasmet vis didesni, tačiau žemės ūkio sektoriuje darbuotojų iš užsienio beveik nėra. Bet ši sritis kinta – tai vienas iš sparčiausiai besivystančių sektorių, kuriam ateityje tikrai reikės specialistų iš svetur. Todėl apie sprendimus galvoti derėtų jau dabar.

Darbuotojų trūkumą jaučia ir kaimo turizmo sektorius. Regionuose rasti kambarinių, indų plovėjų ar pagalbinių virtuvės darbuotojų nėra paprasta. Užsieniečių čia dirba, bet tikrai nedaug. Tai lemia ne tik sava specifika, bet ir socialiniai aspektai.

„Taip, darbuotojų trūkumas mūsų sektoriuje yra juntamas. Tad mūsų sektoriaus įmonėse buvo ir yra dirbančių užsieniečių. Dauguma jų – karo pabėgėliai, atvykę į mūsų šalį prasidėjus karui Ukrainoje. Tačiau mūsų versle yra specifika. Kaimo turizmas – dažniausiai šeimos verslas, darbuotojų apgyvendinimo problemos čia nėra. Tačiau vėliau atsiranda socialiniai niuansai. Kaimo turizmo sodybos dažniausiai būna įsikūrusios atokiau ne tik nuo didžiųjų mūsų šalies miestų, bet ir nuo rajonų centrų. Reikalingas asmeninis transportas, atsiranda tam tikrų iššūkių ir su pas mus dirbančių užsieniečių vaikų švietimu. Galiu pasakyti tai, kad mūsų sektoriaus darbuotojai iš Ukrainos dirbti sodybose liko tik ten, kur prie užsieniečių integracijos daugiau prisidėjo ne tik vietos bendruomenės, bet ir savivalda, kurios atstovai sugebėjo užtikrinti tinkamą pabėgėlių vaikų švietimą mūsų mokyklose“, – pasakojo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovė Agnė Vaitkuvienė.

Tarpininkai perspektyvų nemato

Ruošdami šį straipsnį bendravome su Latvijoje veikiančios įmonės savininku Raivo, kuris tarpininkauja įdarbinant darbuotojus iš trečiųjų šalių Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje. Jis norėjo išlaikyti konfidencialumą, tad jo prašymu šioje publikacijoje verslininkas pristatomas tik vardu. Tačiau mūsų pokalbis į šią migracijos industriją bent iš dalies leido mums pažvelgti iš vidaus.

„Lietuva – labai paranki kryptis darbo imigrantams. Jei teisingai menu, jūsų Vyriausybės kanceliarijoje darbo grupė dar prieš kelerius metus verslo lobistų prašymu liberalizavo galimybes dirbti užsieniečiams. Pasirinkote kitokį kelią nei, pavyzdžiui, Estija, bet tai jūsų šalies verslo interesas, kuriam neprieštarauja Lietuvos valdžia. Aš nesu politikas, aš verslininkas, tad išnaudoju galimybes. Juo labiau pasitinkančioji pusė čia irgi atliko namų darbus – Lietuvos įmonės puikiai sutvarko dokumentus, nuomoja viešbučius ar bendrabučius, pasirūpina tinkamu naujų darbuotojų apgyvendinimu. Lietuvoje dirbu su didesnėmis įmonėmis, kurios jaučia darbuotojų trūkumą. Mano atveju, tai vežėjų įmonės, kurioms tarpininkavau pristatydamas darbuotojus iš Ganos ir Indijos, esu radęs darbą Lietuvoje ir virėjams iš Bangladešo. Tačiau su jūsų šalies žemės ūkio sektoriumi dirbti neteko. Daug savitos specifikos, o svarbiausia – tai sezoniniu darbo ciklu grįstas sektorius. Tai truputėlį kiša koją. Juolab kad įdarbinant užsieniečius daugiau biurokratijos, sudėta daugiau saugiklių. Tad kol žemės ūkio sektorius dar randa darbo jėgos Lietuvoje, į užsieniečius niekas pernelyg nesidairo“, – patirtimi dalijosi Latvijoje registruotos trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu užsiimančios bendrovės vadovas Raivo.

Beje, tarpininkas pastebėjo, kad nuo šios vasaros trečiųjų šalių piliečius įdarbinti sezono darbui tapo dar sudėtingiau. Jis mums priminė, kad nuo liepos 1 d. įsigaliojus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisoms, Lietuvoje sugriežtinti skaidrumo reikalavimai užsienio valstybių piliečius įdarbinančioms Lietuvos įmonėms, papildomi apribojimai įvesti ir patiems užsieniečiams. O svarbiausia, su įdarbinamu užsieniečiu nuo šiol bus privaloma sudaryti mažiausiai 6 mėnesių darbo sutartį. Taigi, kelias sezoniniam darbui ūkiuose tokiu būdu realiai užkertamas.

Įdarbinimo tarpininkui iš Latvijos praktiškai antrino žemės ūkio technikos dirbtuvių šeimininkas, smulkusis ūkininkas Žydrūnas Janušauskas. 

„Prasidėjus karui Ukrainoje buvau įdarbinęs mechanizatorių iš Ukrainos, buvau apgyvendinęs ir jo šeimą. Vasarą jis dirbo su technika laukuose, o žiemą padėdavo remonto dirbtuvėse. Bet realiai tai buvo daugiau socialinė misija, o ne darbo santykiai. Taip, galėčiau dabar bandyti ieškoti pigesnės darbo jėgos, bet nenoriu leisti valdyti brangios technikos visiškai nemotyvuotiems, gal net ir kompetencijų stokojantiems darbuotojams. Be to, kam man būti po didinamuoju stiklu įdarbinant užsieniečius, kam man pildyti visokius tarpininkavimo raštus ir pan.? Taip, šią vasarą samdau du mechanizatorius. Šie jauni vyrukai į darbą pas mane atvažiuoja net iš kito rajono. Tačiau moku padorią algą, jie patenkinti, o aš turiu motyvuotus darbuotojus“, – savo pastebėjimais dalijosi ūkininkas Ž.Janušauskas.

Žemės ūkio sektorius kinta

Dabartinis žemės ūkio sektorius tampa vis našesnis, nuolatos kinta, tad čia mažėja ir nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis. Tai pastebi žemdirbių tarptautiniams interesams atstovaujančių bei dialogą tarp žemdirbių ir mūsų šalies valdžios institucijų plėtojančių Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

„Sutinku, kad sezoninių darbuotojų vis dar reikia sodininkystės ar augalininkystės sektoriuje. Tačiau čia vis dar užtenka užsidirbti norinčių studentų ar moksleivių. Tuo tarpu kitur, net ir mažuose ūkiuose, dabar technika yra daug našesnė, tad jų valdytojams dažniausiai pavyksta net ir darbymečiu išsiversti su minimaliu papildomų darbuotojų skaičiumi. Svarbiausia, kad žemės ūkio sektorius kinta. Formuojasi vis didesnės bendrovės. Žinoma, jose darbuotojų reikia daugiau. Tačiau jei kadaise kokiame nors kolūkyje dirbo maždaug 500 žmonių, tai dabar didesnėje bendrovėje užtenka 50-ies žmonių. Be viso to, čia keičiasi kompetencijų poreikiai, eilinių lauko darbininkų su žirklėmis ar šakėmis praktiškai jau nereikia. Reikia kompetencijų. Dabar visur yra kompiuteriai, monitoriai, atsiranda visokie robotai. Keičiasi ir motyvacijos bei atsakomybės reikalavimai. Europiečiai jau pripratę prie atsakingo darbo. Ir čia, lyginant su atvykėliais iš trečiųjų šalių, turime labai didelį auklėjimo, mentaliteto skirtumą. Jei matome taksi automobiliais po Lietuvos miestus šiaip ne taip važinėjančius atvykėlius iš Vidurinės Azijos, tai dar nereiškia, kad jie galėtų dirbti ir šiuolaikinėse žemės ūkio bendrovėse. Dabar jau reikalingas išsilavinimas, darbo kultūra ir įvairiapusis matymas“, – žemės ūkio sektoriaus darbo rinkos tendencijas apibūdina ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus.

Darbuotojų gali prireikti, bet kitokių

Šių dienų technologijos, jų dovanojamos galimybės jau dabar keičia visą žemės ūkio sektorių. Jau dabar dronai skraido virš ūkininkų pasėlių, pagal užprogramuotus algoritmus darbus atlieka robotai. Tai atveria naujas galimybes, bet tuo pačiu keičia ir pačią darbo rinką. Kaip teigė mus konsultavęs žemės ūkio ekspertas, jau dabar matome, kad aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis kuo toliau, tuo sparčiau augs, jau dabar jis kasmet didėja bent du kartus.

„Kadangi ateityje žemės ūkio sektoriuje tikrai reikės naujų darbuotojų, dviračio čia tikrai neišrasime – kaip mūsų lietuviai važiavo darbuotis svetur, taip ir mes savo darbo rinką turėsime atverti atvykėliams. Tačiau žemės ūkio sektoriuje, mano manymu, reikėtų rinktis kiek kitokį kelią, nei yra dabar. Matau, kaip galėtume sukoordinuoti šį procesą – visos mokymo įstaigos turėtų dalyvauti programose su trečiųjų šalių aukštosiomis mokyklomis. Jos turėtų sutartis, galėtų gauti net ir europinių projektinių lėšų, ir surinktų studentų iš trečiųjų šalių grupes. Jie būtų jau motyvuoti ir su kompetencijomis, jau įgalūs dirbti šiuolaikiškuose ūkiuose. Tad mūsų ūkininkai būtų patenkinti, o studentai įgytų praktikos dirbdami pagal europinį žemės ūkio verslo modelį“, – sako buvęs žemės ūkio viceministras ir žemės ūkio ekspertas Mindaugas Kuklierius.

M.Kuklierius atkreipė dėmesį, kad pasirinkus tokį kelią galėtume sumažinti ir socialinių, integracijos problemų mastą. To sunku išvengti augant darbo migrantų skaičiui, tačiau vertinant kitų Europos šalių praktikas akivaizdu, kad samdant gerą išsilavinimą turinčius specialistus mažėja visokių kriminalų bei socialinės atskirties tikimybės. Ir jei žemės ūkio sektoriuje darbuotojų iš užsienio kol kas dar nėra, vertėtų suprasti, kad agroverslas – vienas iš sparčiausiai besivystančių sektorių, kuriam ateityje tikrai reikės daug specialistų.