Karštligiškos, kone į politinę isteriją peraugančios Lietuvos deleguojamo Europos komisaro paieškos primena tradicinį lietuvišką politinį detektyvą, kai skaitytojai nuo pat pirmojo puslapio žino ne tik tai, kokio asmens ieškoma, bet ir tai, kad jis bus pergalingai surastas ir išgelbės ne tik ES, bet ir visą Vakarų pasaulį.
Politinė alergija
Tie, kuriems tokia pompastiška ir triumfuojanti eurokomisaro paieškų detektyvo pabaiga atrodo nesveika ar bent jau neadekvati, galėtų atkreipti dėmesį į dabartinei valdančiajai daugumai būdingą sezoninį politinės savijautos svyravimą. Rimtą visuomenės susirūpinimą jis sukėlė praėjusią vasarą, kai prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovai, kilus išmokų savivaldybių tarybų nariams skandalui – jame figūravo ir Vyriausybės nariai – reagavo labai netikėtai: paskelbė apie būtinybę trauktis Seimui ir rengti priešlaikinius rinkimus. Premjerė Ingrida Šimonytė net pateikė ultimatumą: esą jei Seimas nepritars TS-LKD partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio iškeltai ir partijos prezidiumo paremtai pirmalaikių Seimo rinkimų idėjai, po NATO viršūnių susitikimo ji atsistatydinsianti. Tokia liguista reakcija į savivaldybių „čekiukų skandalą“ šokiravo ne tik opoziciją, bet ir dalį pačių valdančiųjų. Laimė, vasariškas konservatorių iniciatyvinis paūmėjimas netrukus praėjo – politinę sveikatą operatyviai atstatė pirmalaikių rinkimų ultimatumą atmetęs Seimas. Tada apsigalvojo atsistatydinti ir premjerė I.Šimonytė, viešai pripažinusi, kad „leido sau per daug“.
Deja, atrodo, kad politinės terapijos poveikis nebuvo ilgalaikis: klausimas, kas ir kiek sau gali leisti, vėl iškilo lygiai po metų. Šį kartą vasarišką paūmėjimą sukėlė naujo Europos Komisijos (EK) nario paieškos. Prezidentui Gitanui Nausėdai viešai pareiškus, kad jis mato geresnių kandidatų į šias pareigas, nei užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, tuo labiau kad užsienio politikos komisaro pozicija EK jau užimta, viešojoje erdvėje tuoj pat pasirodė ūmios politinės alergijos simptomai. G.Landsbergio kandidatūros rėmėjų reakcija buvo gana nervinga. Antai premjerė I.Šimonytė apgailestavo negalinti įlįsti į prezidento galvą ir spėlioti, ką jis norėjo pasakyti, kalbėdamas apie geresnius kandidatus į eurokomisarus. Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis paragino prezidentą G.Nausėdą įvardyti tinkamesnius nei užsienio reikalų ministras G.Landsbergis kandidatus. Buvusi TS-LKD frakcijos Seime seniūnė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pareiškė, kad G.Landsbergis yra tinkamiausias kandidatas užimti eurokomisaro poziciją, nes jis yra užsienio reikalų ministras bei valdančiosios partijos, kuri laimėjo Europos Parlamento (EP) rinkimus, lyderis.
Neužtruko ir pagalba iš šalies: Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba leido suprasti, kad G.Landsbergis būtų tinkamas darbui EK, nes esą atliepia ne tik ES, bet ir Ukrainos interesus. Pasirodo, kad G.Landsbergis politine prasme yra „pusiau ukrainietis“. Kai kurios žiniasklaidos priemonės itin akcentavo didžiausią frakciją EP turinčios Europos liaudies partijos lyderio Manfredo Weberio žodžius apie tai, kad jis neabejoja G.Landsbergio įgūdžiais atstovauti ES kaip EK nariui.
Pagreitinti eurokomisaro skyrimo procesą, nors ir konkrečiai neminėdami G.Landsbergio pavardės, paragino viešą kreipimąsi į Respublikos prezidentą ir Lietuvos politikus paskelbusi grupė signatarų, ambasadorių, politologų ir visuomenininkų. Jie pakvietė nutraukti nesutarimus, ieškant kandidato į Europos komisarus. Politinio detektyvo siužetą pagyvino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, perspėjusi, kad su eurokomisaro paieškomis vėluojama: esą geriausi postai EK jau išdalinti.
Paūmėjimų ciklai
Įdėmesni Lietuvos politinių jėgų sveikatos tyrinėtojai, atkreipę dėmesį į dabartinį paūmėjimą, vieno iš pacientų ligos istorijoje turėtų aptikti ne tik sezoninių būklės svyravimų. Gali būti, kad egzistuoja ir kitas, kur kas ilgesnis, maždaug dešimties metų ciklas. Antai baigiantis antrajai prezidentės D.Grybauskaitės kadencijai ir žiniasklaidoje, ir tam tikruose politiniuose sluoksniuose buvo užfiksuota nesveikai aukšta temperatūra prognozuojant tolimesnę jos politinę ateitį. Gerai žinomi politikos apžvalgininkai, tituluoti politologai, buvę ir esami politinių partijų vadovai įtikinėjo visuomenę, kad tokiai patyrusiai, kompetentingai, visame pasaulyje gerbiamai politikei bus skirta aukšta vieta ES vadovybėje: esą Europa tiesiog negali sau leisti nepasinaudoti visais prezidentės D.Grybauskaitės politiniais privalumais. Ji net buvo minima tarp kandidatų į NATO generalinio sekretoriaus pareigas. Nors tuometinis ažiotažas vardinant D.Grybauskaitės politiniam svoriui tinkamas tarptautines institucijas buvo tikrai išskirtinis, vis dėlto ilgainiui paaiškėjo, kad neprireikė krautis lagaminų nei į Briuselį, nei į Vašingtoną, nei į Ženevą. Gyvenimo realybė numušė kai kurių karštų galvų politinę temperatūrą, teko susitaikyti su tuo, kad konservatorių ir juos palaikančiųjų įsivaizduota tarptautinės politikos žvaigždė palikta šviesti Bajorų kaime netoli Vilniaus.
Kadangi į pabaigą eina ir dešimtmetį trukęs G.Landsbergio kaip TS-LKD pirmininko ciklas, konservatorių politinės sveikatos anamnezė verčia svarstyti, ar panašiai nesibaigs ir partinis karščiavimas dėl jo kandidatavimo į EK. Ar pasiseks jai visos Europos labui pasinaudoti visokeriopais mūsų politiko talentais, užsienio politikos srityje jo sukaupta patirtimi? Aišku viena: šiuo požiūriu politinio detektyvo siužetas dar įdomesnis. Sprendimas dėl galimos prezidentės D.Grybauskaitės tarptautinės karjeros priklausė ne tik nuo jos norų, bet ir nuo tarptautinių institucijų pasiūlymų. Šiuo atveju visuomenė nė nežino, ar pats G.Landsbergis norėtų tapti eurokomisaru, ir į tai dėmesį atkreipė net konservatorių politiniai sąjungininkai.
Be to, nors yra tvirtinančių, kad EK tikrai nereikia reputacinių problemų dėl „lietuviško Berdymuchamedovo“, kuriam senelis padovanojo politinę partiją kaip kokiame feodaliniame Turkmėnistane, rimtų klausimų dėl šio politiko kandidatūros kyla ir pačioje Lietuvoje, ją valdančioje koalicijoje. Galima tik spėlioti, ar už palaikymą partnerių užsiprašyta politinė kaina konservatoriams nepasirodys per aukšta, kita vertus, ją gali dar labiau padidinti ir opozicijos atstovai, kurių balsų tikrai prireiks norint apsidrausti nuo galimų siurprizų Seimui balsuojant dėl eurokomisaro. Galų gale dar niekas nežino, kaip ilgai ir tvirtai savo žodžių laikysis apie geresnius nei G.Landsbergis kandidatus prabilęs prezidentas G.Nausėda. Intrigą dar labiau stiprina ir jau šypseną keliantis premjerės I.Šimonytės atkaklumas vis vengiant tiesiai atsakyti, ar ji ves konservatorių sąrašą į Seimo rinkimus. Tai provokuoja spėliones, ar dėl vienų arba kitų priežasčių pravirtus G.Landsbergio kandidatūrai į EK vietoje jo neišvažiuotų ji pati.
„Sugadino jauną žmogų“
Politologas Vytautas Dumbliauskas, paklaustas, ką
atskleidžia politinį detektyvą primenančios eurokomisaro paieškos –
konservatorių norą žūtbūt surasti darbą G.Landsbergiui, koalicijos partnerių
siekį užsikelti politinę kainą ar prezidento troškimą sumokėti valdantiesiems
už patirtas patyčias ir žeminimą, atsakė, kad, jo manymu, pirmiausia reikėtų
kalbėti apie keistą konservatorių norą padėti savo partijos vadovui.
„Kuris, mano manymu, yra nevertas Europos komisaro posto. Jis ir partijos pirmininku būti nevertas. Jis faktiškai ir ne pirmininkas, iš esmės partija jo neturi. Gabrielius juk rūpinasi savo reikalais. Mano nuomone, eidamas ministro pareigas jis darėsi reklamą. Norėjo tapti europinio lygio politiku ir, matyt, taikė būtent į tokią Europos komisaro vietą“, – svarstė politologas.
V.Dumbliausko teigimu, šios istorijos šaknys gilesnės. „Reikia pradėti nuo to, kad G.Landsbergis 2015 m. už jokius nuopelnus tapo Tėvynės sąjungos pirmininku. Jei neklystu, jis iki tol net partijos nariu nebuvo. Net vaikui aišku, kad jis partijos pirmininku tapo tik dėl pavardės, o ne dėl kokių nors pasiekimų. Mano manymu, dėl to Tėvynės sąjungai turėtų būti gėda. Įsivaizduoju, kad vaikinui dėl to apsisuko galva, manau, pradėjo save laikyti – ir dabar laiko – kietu europinio lygio politiku. O iš tikrųjų jis iki tokio lygio netempia. Už jo stovi pilkuoju kardinolu vadinamas Jonas Survila. Jis tikrai proto bokštas. Aš tą žinau, nes man teko garbė būti jo dėstytoju. Jis buvo bakalauro studijų antro kurso studentas, ir prisimenu, kaip per seminarus analizuodavo sudėtingus tekstus: lenkdavo savo grupės draugus jeigu ne trim, tai tikrai dviem galvom. O apie Gabrielių pasakyčiau taip: sugadino jauną žmogų. Nežinau, kaip vertinti tą siekį išsiųsti jį Briuselį: ar tai konservatorių noras juo atsikratyti, gal jau jis visus užkniso? Aš, žinoma, šaržuoju, bet šiaip visas tas užsidegimas panašus į... Žinote, Dzūkijoje sako: „Užsimanė kap šikc.“ Na, trūks plyš reikia Gabrielių išsiųsti komisaru! Mano galva, jis to nevertas. Tai eilinis Seimo narys, nors ir ryškus, iškalbingas. Lietuva tikrai turi geresnių kandidatų“, – sakė pašnekovas.
Be to, anot jo, įsivelia ir kiti dalykai. „Eugenijus Gentvilas viešai pasako, kad per 8 metus G.Landsbergis jam nė karto nepaskambino. Kad tai – nevienijanti figūra, kad jam trūksta tokios savybės. Jeigu koalicijos partneris, toks patyręs lapinas, viešai pasako, jog nebalsuos už G.Landsbergį, tai ką čia bekomentuoti? O G.Nausėdai tas bendras darbas – jau visa istorija: ketveri konfliktų metai, buvo tarpas, kai, sako, mėnesiais su užsienio reikalų ministru nesimatydavo. Matyt, galima kalbėti net ir apie asmeninę antipatiją. Vėlgi galiu pacituoti E.Gentvilą: „Susitiko du narcizai.“ Vienas gal gerokai ryškesnis, kitas labiau užsimaskavęs, bet ne tai esmė“, – pridūrė V.Dumbliauskas.
Jis priminė, kad dėl siūlomos EK nario kandidatūros turės balsuoti Seimas, bet net ir jam pritarus prezidentas gali jos nepraleisti. „Sunku pasakyti, kaip bus. G.Nausėda po prezidento rinkimų jaučiasi tvirtas, jis šia prasme gali politiškai žaisti dar stipriau. Jeigu jau viešai pasakė, kad mato geresnių už G.Landsbergį kandidatų į eurokomisarus, tai turėtų laikytis tokios savo nuostatos ir jo netvirtinti. Čia yra tam tikro politinio žaidimo, bet tas žaidimas gana keistas. Šiek tiek vaikiškas. Net graudu klausytis, kaip Andrius Kubilius šneka, kad be eurokomisaro Gabrieliaus Lietuva numirs. Kokios nesąmonės, Viešpatie... Patsai A.Kubilius, mano galva, tikrai būtų geresnis eurokomisaras“, – sakė politologas.
V.Dumbliausko teigimu, jeigu G.Landsbergis nebūtų patvirtintas kandidatu į eurokomisarus, tada jam pačiam reikėtų būti pirmajam savo partijos rinkimų sąraše. „Jo kaip partijos pirmininko kadencija baigiasi tik kitais metais, tad formaliai jis turėtų vesti į Seimo rinkimus Tėvynės sąjungos sąrašą. I.Šimonytė tada būtų antra, be to, ji yra viešai pasakiusi, kad nenori važiuoti dirbti į Briuselį. Taigi, gal ji dvejoja dėl to, kad nežino, kaip bus su G.Landsbergiu. Jeigu ji iki jo kandidatūros patvirtinimo pasakytų, kad ves Tėvynės sąjungos sąrašą, o paskui turėtų užleisti tą vietą, pačiai būtų „ne unoras“, kaip sako dzūkai. Ambicijos neleistų likti pastumtai. Todėl dabar, matyt, bando išlaukti. Bet nežinau, kur ta laukimo riba“, – pridūrė pašnekovas.
Kategoriškumas – ne privalumas
„Tokios derybos, tokia diskusija aukščiausių valstybės vadovų lygmenyje šiuo metu, manau, peraugo į nelabai normalią situaciją. Dėl to jaučiamas ir visuomenės pyktis: valstybės vadovai pirmiausia turi užtikrinti stabilumą ir ramybę valstybėje, ypač tokiu metu, kai geopolitinė situacija gana įtempta“, – sakė Algirdas Butkevičius, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys.
Jo teigimu, vadovai ir toliau žaidžia politinius žaidimus, nors ir supranta, kad eurokomisaru bus paskirtas valdančiosios daugumos atstovas. „O valdančiosios daugumos apsisprendimą bet kokiu atveju nulems didžiausios frakcijos pozicija. Nežinau, koks stebuklas turėtų įvykti, kad dėl kažkokių priežasčių konservatoriai nusileistų ir būtų parinktas koks nors kitas kandidatas“, – pridūrė politikas.
Paklaustas, ar jam suprantami prezidento, pareiškusio, kad mato geresnių kandidatų, nei G.Landsbergis, motyvai, A.Butkevičius atsakė, jog prezidentas greičiausiai remiasi tam tikrais užsienio politikos, už kurią jis kartu su užsienio reikalų ministru yra atsakingas, klausimais. „Čia yra nemažai priežasčių, tarp jų ir konfliktas su Kinija. Manau, kad G.Landsbergio kategoriškumas nesuteikia didelių pranašumų ieškant kompromisų svarbiais užsienio politikos klausimais“, – sakė Seimo narys.
A.Butkevičius atkreipė dėmesį, kad kai kurie politologai, svarstydami apie tarptautinės politikos klausimus, vadovaujasi ne išmintimi ir blaiviu vertinimu, o akla meile atskiriems politikams, bandydami įtikinti visuomenę savo požiūrio teisingumu. Tą esą patvirtino ir prezidentės D.Grybauskaitės kadencijos pabaiga.
„Pamenu, kad tuomet buvau 99,99 proc. įsitikinęs, kad kadenciją pabaigusi prezidentė nebus pakviesta užimti atsakingų pareigų ES institucijose. Nenoriu šiuo požiūriu kalbėti apie prezidentę, bet iš kai kurių susitikimų su kitų šalių lyderiais buvau susidaręs kitokią nuomonę, nei ta, kurios laikėsi keli politologai. Todėl manau, kad ir šioje situacijoje, ieškant sprendimo dėl Lietuvos deleguojamo EK nario, reikėtų remtis argumentais svarstant, kodėl viena siūloma kandidatūra gali būti pakeista, o kita – ne. Mano manymu, kategoriškumas ar spontaniški emociniai pareiškimai šiandieniniame politikos pasaulyje nėra vertinami kaip privalumai. Tokie kai kuriems politikams jau būdingais tapę dalykai tarptautinėje arenoje nėra vertinami gerai“, – apibendrino ekspremjeras.
Jis neatmetė ir galimybės, kad vietoje G.Landsbergio dirbti į EK gali išvykti I.Šimonytė. „Neatmesčiau varianto, jog su prezidentu jau yra sutarta, kad I.Šimonytė bus eurokomisarė. Beliktų pasakyti taip: kadangi netinka nei viena, nei kita pasiūlyta kandidatūra, tai premjerei belieka pasiaukoti ir pačiai prisiimti tokią naštą. Taigi, mano manymu, tokia galimybė tikrai egzistuoja“, – pridūrė A.Butkevičius.
Gausime, kas liks?
Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Kaimo reikalų
komiteto pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, priminė, kad
praėjusioje Seimo kadencijoje eurokomisaras buvo parinktas „atliekamuoju būdu“.
„Tą vietą norėjo užimti premjeras Saulius Skvernelis, bet, matyt, vėliau
persigalvojo. Kažką vis tiek reikėjo skirti, ir valdančioji dauguma surado kandidatą.
Tačiau ilgokai laukdami EK gavome atsakingo už jūras ir vandenynus komisaro
postą, nors turime tik 99 km pajūrio. Kadangi tą postą reikia padaryti svarbiu,
tai vis randame temų, kuriomis galime pasigrožėti. Todėl ta žalioji melodija ir
būdavo visą laiką girdima. O kiek tai buvo svarbu Lietuvai? Manau, kad tas
postas nebuvo mums svarbus. O dabar, norėdami gauti svarbesnį, neturėtume
delsti, bet visas tas žaidimas, kuris kol kas atsiremia į vieną asmenį, manau,
neturi perspektyvos“, – svarstė pašnekovas.
O kol jos sulauksime, pasak jo, EK jau gali būti pasidalinti postai. „Vėlgi: turbūt turėtume iš anksto kalbėtis, ruošdamiesi tokiam paskyrimui. O to kalbėjimosi tikrai nebuvo per daug. Tiesą sakant, su koalicijos partneriais jo išvis nebuvo, ir apie tai jau buvo aiškiai pasakyta. Tačiau ir toliau tų sprendimų, atrodo, nesiimama. Tad reikėtų tik paraginti, kad koalicijos partijų vadovai greičiau tartųsi ir vieną kartą apsispręstų dėl Vyriausybės nominuoto žmogaus, už kurį balsuotų Seimas ir kuriam pritartų prezidentas. Tiesiog norėčiau palinkėti, kad tie, kam priklauso, šitą problemą imtųsi spręsti, ir netemptų gumos tol, kol ji nutrūks. Kad vėl neatsidurtume prie to, kas lieka“, – pridūrė V.Pranckietis.
Kortavimas trise
Ar, sprendžiant iš politinio žaidimo skiriant eurokomisarą
pobūdžio, jau aišku, kas tai: sudėtinga šachmatų kombinacija, staigi šaškių
ataka, o gal, ieškant „durniaus“, pliekiamasi kortomis? Ramūnas Karbauskis,
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, mano, kad atsakymas elementarus.
„Yra trys žaidimo dalyviai – Seimas, Vyriausybė ir prezidentūra, todėl čia ne
šachmatai ir ne šaškės. Kiek suprantu, Vyriausybėje dėl kandidato abejonių
nėra, ji siūlys G.Landsbergį. Klausimų kyla dėl Seimo. Tie G.Landsbergio
susitikimai su valdančiosios koalicijos partijų ir frakcijų vadovais, apie
kuriuos neseniai skelbta, matyt, yra derybiniai, kurių metu jis derasi dėl
palaikymo savo paties kandidatūrai. Ir tai suprantama: be Seimo daugumos balsų,
kandidatas į EK narius negali būti deleguotas. Neužtenka Vyriausybės noro,
reikia Seimo daugumos balsų. Ir lieka trečias žaidėjas – prezidentas. Jo
palaikymas taip pat būtinas. Nežinau, kaip dėl prezidento, bet šioje
situacijoje, matyt, gali būti taip, kad su prezidentu jau yra susitarta“, –
svarstė R.Karbauskis.
Jo teigimu, prezidentas gali turėti netikėtą interesą: esą jis gali norėti tokiu būdu atsikratyti G.Landsbergio. „Manau, tai gali būti argumentas prezidentui pritarti šiai kandidatūrai, nes tokiu atveju jis atsikratytų nevaldomo užsienio reikalų ministro, be to, jis 5 metams pradingtų iš Lietuvos politikos. Matyt, toks argumentas gali būti lemiantis. Dabar, ko gero, didžiausia problema yra Seimas. Mažesnieji koalicijos partneriai, matyt, laužo konservatoriams rankas. Kol kas atrodo, kad jie bando susitarti su opozicija, turbūt eis pas S.Skvernelį ir kitus prašyti opozicijos paramos, bet ją gauti bus kur kas sunkiau, nei derėtis su koalicijos partneriais. Dar neaišku, kiek opozicijos balsų reikia G.Landsbergio kandidatūrai paremti, jie nežino, kiek palaikymo ar nepalaikymo bus pačioje koalicijoje. O jėgų balansas balsų prasme dabar Seime yra apylygis“, – pastebėjo politikas.
Anot jo, jeigu G.Landsbergio kandidatūra Seime nesurinktų daugumos balsų, susidarys padėtis be išeities. „Nėra Seimo palaikymo – nėra ir kandidato. Tokiu atveju valdantiesiems lieka tik vienas kelias – keisti kandidatą. O tai, remiantis logika, tikriausiai yra I.Šimonytė. Bet reikia atsižvelgti ir į politinį išskaičiavimą – netrukus vyks Seimo rinkimai. Jeigu I.Šimonytės nebus Seimo rinkimuose, konservatorių rezultatas tikrai bus blogesnis negu galėtų būti. Labai tikiuosi, kad tas rezultatas ir šiaip bus blogas, bet be jos būtų dar prastesnis. Ar jie ryšis aukoti būsimą savo rinkimų sąrašo lyderę ir kažkiek Seimo narių mandatų? Štai kur esmė. Juk iš eurokomisaro partijai praktiškai jokios naudos. O Seimo rinkimai – jų išlikimo ar pozicijų naujame parlamente klausimas. Tikiu, kad jei rinkėjų aktyvumas per Seimo rinkimus siektų 50 proc., konservatoriai neturėtų jokių šansų. Manau, kad iliuzijų jie ir patys nelabai turi, bet vis tiek norėtų didesnio rezultato, todėl šia prasme reikėtų svarstyti, kuo yra suinteresuota partija“, – pridūrė R.Karbauskis.
Pasak pašnekovo, matome paradoksą: atsikratyti G.Landsbergiu pati partija yra suinteresuota, o I.Šimonyte – ne. „Ar yra trečiasis kandidatas, nežinau, bet netikiu, kad kas nors ne iš konservatorių turėtų bent menkiausią šansą šiame Seime. Visgi tikiu, kad valdantieji kažkaip susitars, nes kaip V.Landsbergis S.Skvernelio frakcijos balsais buvo padarytas valstybės vadovu, taip ir dabar, manau, konservatoriams padirbėjus su opozicija, bus gauta parama ir G.Landsbergiui. Čia galime pamatyti ir dvigubą žaidimą: Seimo sesijai pasibaigus Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija nebeturės garantijų, kad konservatoriai rudenį ištesės jiems duotus pažadus. O sprendimą dėl eurokomisaro, kaip suprantu, reikia priimti iki rudens sesijos. Tad, matyt, pavasario sesija bus pratęsta. Laisvės partija turbūt pasakys, kad konservatoriai turės balsuoti už Partnerystės įstatymą, liberalai irgi kažko panorės, ir jeigu negaus, nebalsuos. Taigi, turbūt Seimo salėje pamatysime didelį spektaklį, kuriame, jei grįžtume prie pradžios, vyks politinis lošimas kortomis“, – apibendrino R.Karbauskis.