Va­sa­rio 14-oji – Šv. Va­len­ti­no die­na. Šią ro­man­tiš­ką­ją mei­lės šven­tę pra­dė­jo­me švęs­ti ne­se­niai – po to, kai at­ga­vo­me Ne­pri­klau­so­my­bę, ir mū­sų ša­ly­je dar nė­ra su­si­for­ma­vu­sios aiš­kios tra­di­ci­jos. O šven­tės at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją ly­di gra­ži le­gen­da. Ma­no­ma, kad Šv. Va­len­ti­nas bu­vo Ro­mos vys­ku­pas, ku­ris gy­ve­no II am­žiu­je. Tuo­me­tis Ro­mos im­pe­ra­to­rius Klau­di­jus II bu­vo iš­lei­dęs įsa­ky­mą, drau­džian­tį tuok­tis. Ši­taip jis sie­kė, kad kuo dau­giau vy­rų ei­tų ka­riau­ti ir gin­tų im­pe­ri­ją nuo iš­ori­nės ag­re­si­jos ir vi­di­nės ne­tvar­kos. Im­pe­ra­to­rius ma­nė, kad ve­dę vy­rai yra emo­ciš­kai la­biau pri­si­ri­šę prie sa­vo šei­mų, to­dėl ne­ga­li bū­ti ge­ri ka­riai. Vys­ku­pas Va­len­ti­nas, ma­ty­da­mas jau­nų žmo­nių skaus­mą, juos su­tuok­da­vo slap­čia. Klau­di­jus II, iš­gir­dęs apie to­kį vys­ku­po el­ge­sį, jį su­ėmė ir už­da­rė į ka­lė­ji­mą, kur va­sa­rio 14 die­ną Va­len­ti­nas bu­vo nu­baus­tas mir­ti­mi. Vė­liau Va­len­ti­nas bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju.

Nors mū­suo­se dar nė­ra tvir­tos tra­di­ci­jos, vis­gi ne vie­no­je šir­dy­je, pra­de­dant moks­lei­viais ir bai­giant sen­jo­rais, šią die­ną ro­man­tiš­ka at­mo­sfe­ra tik­rai yra jau­čia­ma. Net ir tie įsi­my­lė­jė­liai, ku­rie ne­lin­kę švęs­ti, šią die­ną tik­rai dau­giau nu­si­šyp­so, nes ti­ki mei­le.

Nuo­šir­džiai mei­lės te­ma kal­bė­da­mi šyp­so­jo­si ir Da­nu­tė su Kęs­tu­čiu, ku­rie vie­nas ki­tą at­ra­do jau bran­džia­me am­žiu­je.

Šim­tai mo­te­rų me­tų me­tus ieš­ko po­ros, vaikš­to į šo­kius, pa­si­ma­ty­mus, vie­ši­na skel­bi­mus pa­žin­čių sve­tai­nė­se, bet vis vie­ni­šau­ja. O Da­nu­tę mei­lė na­muo­se be­triū­sian­čią su­ra­do ir, jos žo­džiais ta­riant, pa­kvies­ta į pir­mą­jį pa­si­ma­ty­mą ji ne­pa­sa­kė ne. „Bu­vau iš­te­kė­ju­si už ge­ro žmo­gaus, ku­ris ne­ti­kė­tai iš­ėjo, pa­li­kęs ma­ne ge­dė­ti. Nors pa­gal tra­di­ci­ją su­tuok­ti­nio ge­di­ma pus­me­tį, aš pa­si­rin­kau me­tus. Ren­giau­si pa­mi­nė­ti me­ti­nes, tvar­kiau­si na­mus, ke­li daik­tai man bu­vo ne­rei­ka­lin­gi, nu­ta­riau juos par­duo­ti. Pa­gal skel­bi­mą at­vy­ko dai­lus aukš­tas vy­ras jų ap­žiū­rė­ti. Nei jo mer­gi­nau, nei ko­ke­ta­vau, bet Li­ki­mas tu­rė­jo sa­vo pla­ną, jau­tė, kad man vie­nat­vė yra sun­ki naš­ta, tad iš­lau­kęs at­ve­dė ir­gi vie­ni­šą žmo­gų, kad tu­rė­čiau su kuo puo­se­lė­ti sva­jo­nes.

Džiau­giuo­si mū­sų drau­gys­te. Su Kęs­tu­čiu su­si­ta­rė­me gy­ven­ti ne­su­si­tuo­kę, ki­taip sa­kant, kol kas su­si­ta­rė­me ne­si­že­ny­ti.

Mū­sų su­si­ė­ji­mas į po­rą – tai vi­siš­kas at­si­tik­ti­nu­mas, gal su­vei­kė che­mi­ja ar kaž­ko­kios bios­ro­vės. Man Kęs­tu­tis pa­ti­ko jau iš pir­mo mū­sų pa­si­ma­ty­mo. Pa­ste­bė­jau, kad jis la­bai darbš­tus žmo­gus. Aukš­tas vy­ras – ma­no sva­jo­nė. Jis gra­žus ir dar­gi ma­žu­mė­lę yra jau­nes­nis. Po žmo­nos mir­ties gy­ve­no vie­nas ket­ve­rius me­tus. Aš vie­na, kaip jau mi­nė­jau, me­tus liū­dė­jau vie­nat­vė­je. Da­bar esu lai­min­ga, tu­ri­me gra­žių sva­jo­nių“, – džiu­giai ir at­vi­rai kal­ba Da­nu­tė.

Mo­te­ris tę­sia, kad jei­gu ti­kė­ti pa­gal at­ėji­mo lai­ką į šį pa­sau­lį, vy­ras – Van­de­nis, ji – Žu­vis. „Gal to­dėl man daž­nai ten­ka nu­si­leis­ti. Nors tai man anks­čiau ne­bu­vo bū­din­ga. Esu ne­leng­vo cha­rak­te­rio mo­te­ris, bet ko­kia esu, to­kia esu. Ko­kią Kęs­tu­tis iš­si­rin­ko, to­kią tu­ri. Bet tu­riu pa­si­gir­ti ir vie­nu la­bai ge­ru sa­vo dar­bu, at­pra­ti­nau jį rū­ky­ti. Ne­pa­ken­čiu rū­ka­lų. Van­de­nius įti­kin­ti nė­ra leng­va, bet pa­vy­ko. O man pa­čiai pa­vy­ko, čia tur­būt ir mei­lė stip­riai pa­dė­jo, nu­mes­ti svo­rio“, – džiaugs­min­gai dės­to Da­nu­tė.

Pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti dau­giau apie sa­ve, kal­bi mo­te­ris tei­gia, kad vai­kys­tė­je te­ko pa­tir­ti daug ne­tek­čių, aug­ti pas sve­ti­mus, bet ge­rus žmo­nes. Ma­no, kad jei iš­dės­ty­tų vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, ne­blo­gas ro­ma­nas bū­tų. Da­bar ji gy­ve­na šian­die­nos džiaugs­mais ir dė­ko­ja li­ki­mui už šir­džiai ar­ti­mą drau­gą.

Dar pa­si­do­mė­jo­me, ar ro­man­tiš­ko­ji įsi­my­lė­jė­lių ar­ba mei­lės die­na nau­jai mei­lę pa­ty­ru­siai sen­jo­rai yra svar­bi? „Mei­lės die­nos ne­mi­nė­jau nie­ka­da. Šven­čiu Va­sa­rio 16-ąją, sa­vo gim­ta­die­nį, ku­ris – pir­mą pa­va­sa­rio die­ną“, – ati­ta­rė Da­nu­tė, bet ne­už­tvir­ti­no, kad šie­met ne­bus ki­taip.

* * *

Kaip dzū­kų sa­ko­ma, prie sie­nos pri­rė­mė­me ir Kęs­tu­tį. Nors ir trum­pai, bet no­riai at­sa­kė į pa­teik­tus klau­si­mus.

– Sa­ko­ma, kad gy­ve­ni­me vis­kas vyks­ta sa­vu lai­ku. Jei­gu mei­lė ap­lan­kė vy­res­nia­me am­žiu­je, ten­ka nu­lenk­ti prieš ją gal­vą, nes mei­lei me­tai ne­svar­būs. O kas ta­da mei­lei yra svar­bu?

– Kas vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms yra svar­bu? Sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mas.

– Gra­ži Jū­sų mei­lės is­to­ri­ja. Ir tik džiaug­tis rei­kia, kad li­ki­mas su­ve­da vie­ni­šau­jan­čius, daug gy­ve­ni­mo pa­tir­ties tu­rin­čius bran­džius žmo­nes. Ar leng­va į sa­vo gy­ve­ni­mą pri­im­ti žmo­gų jau bran­do­je, ka­da pui­kiai ma­tai ne tik ge­rą­sias jo sa­vy­bes? O mes kiek­vie­nas tu­ri­me vis­ko su kau­pu.

– Blo­gas sa­vy­bes juk ga­li­ma pa­vers­ti ge­ro­mis.

– Moks­li­nin­kų įro­dy­ta, kad po­ros, ku­rios už­mez­ga san­ty­kius bran­džia­me am­žiu­je, ne­ma­žai lai­mi. Ką Jūs bū­da­mi kar­tu lai­mi­te?

– Da­li­ja­mės gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi ir vie­nas iš ki­to mo­ko­mės.

– Ir tur­būt daug jau­nes­ni jau­čia­tės? Juk ir gy­ve­ni­mas da­bar Jū­sų abie­jų emo­ciš­kai tur­tin­ges­nis, kai ša­lia yra žmo­gus, su ku­riuo ga­li kal­bė­tis, ke­liau­ti į ren­gi­nius, pa­si­juok­ti kar­tu, o su­ne­ga­la­vęs – bū­ti le­pi­na­mas.

– Dvie­se gy­ven­ti vi­sa­da yra links­miau ir sma­giau. Var­ge ir džiaugs­me, kaip sa­ko­ma.

– O kaip su tei­gi­niu, kad vy­rai lin­kę la­biau vy­rau­ti, o ne bū­ti įsi­my­lė­ję?

– Šios sa­vy­bės ga­li tik­ti ir mo­te­rims, ir vy­rams, o be mei­lės jos ga­li at­si­dur­ti ir nuo­ša­ly­je.