Me­tų pra­džio­je der­lus me­džio dro­žė­jas, skulp­to­rius, du­syk tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ lau­re­a­tas Sau­lius Lam­pic­kas įžen­gė į sep­tin­tą de­šim­tį. Kaip pats sa­ko, mie­liau­sia tai, kad pa­grin­di­niu 60-me­čio ak­cen­tu bu­vo ne vai­šių sta­las, o „toks su­si­bė­gi­mas“ Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, jo su­reng­to­je pa­ro­do­je „33 me­tai duo­nos kas­die­ni­nės“, jos ak­cen­tu ori­gi­na­liai pa­si­rink­tas ne ati­da­ry­mas, bet už­da­ry­mas. „Pa­si­ža­dė­jau šiai pa­ro­dai iš­drož­ti Džiaugs­mą“, – sa­ko ju­bi­lia­tas. Ir jam pa­vy­ko – mu­zie­jaus pa­ro­dų erd­vė bu­vo pil­na jo ta­len­tų ger­bė­jų, kul­tū­ros ir džiaugs­mo. Vi­sa tam nu­ri­mus – Al­do­nos KU­DZIE­NĖS šven­ti­nis in­ter­viu apie Sau­liaus LAM­PIC­KO me­ne nu­vil­ni­ju­sius 33 me­tus.

– Sa­ko­ma, kad dir­ban­tys žmo­nės skirs­to­mi į tris ti­pus: nuo Die­vo, pa­dėk, Die­ve, jiems ir ne­duok, Die­ve, to­kio dar­bi­nin­ko. Jūs, Sau­liau, be abe­jo, į Že­mę at­siųs­tas pa­ties Kū­rė­jo ir Jo gau­siai ge­bė­ji­mais ap­do­va­no­tas. Tai ir pa­at­vi­rau­ki­te, už ko­kius ta­len­tus jam la­biau­siai dė­ko­ja­te?

– Už vi­su­mą. Už vi­są ke­lią, ku­riuo ei­nu. Gal jau per daug iš­le­pin­tas to sa­vo ėji­mo, o gal įti­kė­jau, kad tai man ir ne ką ga­liu pa­keis­ti. Taip, ne­ma­žai tų ta­len­tų, bet kaž­kaip ne­su­reikš­mi­nu. Esu koks esu ir gy­ve­nu.

Kai mo­čiu­tė ma­ne vai­ką nu­si­ves­da­vo baž­ny­čion, man la­bai pa­tik­da­vo, bet kar­tu bu­vo tar­si kaž­koks at­stū­mi­mas. Pa­ti­ko ste­bė­ti žmo­nes, in­ter­je­rą, vi­są tą gro­žį, bet ne­da­ly­vau­ti ta­me. Tą pa­ste­bė­ju­si mo­čiu­tė te­pa­sa­kė: „Tu­rėk Die­vu­lį šir­dy. Būk ge­ras.“

O Die­vą at­ran­di ei­da­mas gy­ve­ni­mo ke­liu. Ir kuo la­biau se­ka­si, tuo la­biau įti­ki. Ir dė­ko­ji. Tik­rai pa­gal­vo­ju, ko­dėl ga­na daug žmo­nių, ku­riems ne­si­se­ka, o ki­tiems se­ka­si. Yra kaž­ko­kia jė­ga, ku­ri sau­go. Ir ve­da tuo ke­liu. Ir gau­ni tam tik­rus žen­klus, įspė­ji­mus, nuo­jau­tas, į ku­rias tu­ri įsi­klau­sy­ti. Ne­ga­li jų ig­no­ruo­ti. Aš ir sken­dau ke­lis kar­tus, ir nuo sto­go kri­tau, ir mir­ties pirš­tus jau­čiau, ma­čiau švie­sos tu­ne­lį, kai ne­spal­vo­tai pra­bė­go gy­ve­ni­mo tarps­niai. Ir au­to­ma­to vamz­dis bu­vo įrem­tas į kak­tą (čia iš anų lai­kų, anos ar­mi­jos, ne­no­riu sa­ky­ti – ta­ry­bi­nės), ne­ap­sa­ko­mai bai­sus jaus­mas. Kad ir su­si­žei­di­mai, ku­riuos tu­rė­jau – tik įbrė­ži­mai. Už­siu­vo, bet nie­ko rim­to. Tad ir dė­ko­ji Die­vui už kiek­vie­ną die­ną. Min­ty­se. Bet, kad man da­vė ta­len­tą kur­ti me­di­nius die­vu­kus, paukš­tu­kus, tai, be abe­jo, di­džiau­sia pa­dė­ka. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­tin­ka ste­bė­ti gy­ve­ni­mą, pa­si­gi­lin­ti, kas, kaip. Mes ne­mo­ka­me ar ne­no­ri­me pa­dė­ko­ti tam, kas mus su­pa. O rei­kė­tų.

– Jū­sų pa­sau­lis iš­si­ski­ria dva­si­ne ir es­te­ti­ne har­mo­ni­ja. Jūs – ieš­kan­tis, ne­ra­mus, bet ne­abe­jo­jan­tis, cha­o­so Ju­my­se nė­ra. Tai gau­ta su ge­nais? Svars­tau, ar tą sie­los har­mo­ni­ją ir ra­my­bę ga­li­ma pra­ras­ti?

– Ne­ži­nau, kiek mu­my­se tos har­mo­ni­jos ir ra­my­bės. Ko ge­ro, kiek­vie­no kū­rė­jo vi­du­je pil­na lū­žių, abe­jo­nių, de­struk­ci­jos. Aš – ne iš­im­tis. Bet pri­va­lai tai nu­slo­pin­ti. Vi­sa­da no­ri­si pa­si­ro­dy­ti ge­res­niam nei esi, su­vai­din­ti. Ne­ma­tau ta­me kaž­ko smerk­ti­no, bet kū­ry­bo­je, jei no­ri, kad ji bū­tų švie­si, tal­pi ge­ru­mo, pras­mės tu­ri at­ras­ti har­mo­ni­ją, ra­my­bę.

O pra­ras­ti ga­li­ma vis­ką. Gal dėl iš­ori­nių veiks­nių, ku­rie pa­žeis vi­di­nę stip­ry­bę, jei ją tu­ri. Har­mo­ni­ja ir ra­my­bė tai ir­gi pa­lai­ma. Ir džiu­gu, kad ma­ny­je jos dau­gė­ja. Ko ge­ro, dėl to, kiek esu lais­vas, ne­pri­klau­so­mas nuo ki­tų.

Kaip sa­kant, esi sau po­nas.

– Pa­gal kla­si­ką am­ži­ni da­ly­kai – gro­žis, bro­lys­tė, kil­nu­mas, gė­ris. Yra net ir pa­sa­ky­mas – pa­sau­lį iš­gel­bės gro­žis. Bet gro­žis ne­apib­rė­žia­mas, o kas yra gro­žis pa­gal Sau­lių Lam­pic­ką?

– Gro­žis – kas gra­žu. Kiek­vie­na­me daik­te, reiš­ki­ny­je ga­li at­ras­ti gro­žį, jei tik no­ri. Jei ne vi­su­mo­je, tai de­ta­lė­se. Kal­bant apie me­nus, tai juo­se ieš­kau ne tik gro­žio, bet ir tik­ru­mo, jaus­mo. Bū­na taip, kad man ne­gra­žu. Čia gal dau­giau apie ta­py­bą. Nu­ra­mi­nu sa­ve, kad ne­su­pran­tu ir ne­si­gi­li­nu. Kal­bant apie ma­no kū­ry­bą, tai tik pas­ta­rai­siais me­tais pra­dė­jau ja džiaug­tis, kad gra­žu. Kai iš­girs­tu iš ki­tų, pa­ti­kiu pats. Anks­čiau bi­jo­jau džiaug­tis. At­ro­dė, jei pra­dė­siu ga­li ne­si­sek­ti, iš­nyks vi­sa tai, o ir ne­kuk­lu.

Bet gro­žis, ma­nau, sle­pia sa­vy­je ir to­bu­lu­mą. Vi­sur, o ypač gam­to­je. Pa­im­ki­te, kad ir jur­gi­nų žie­dą, koks gro­žis ir to­bu­lu­mas! Ar­ba var­nė­ną. Juo­das paukš­tis, bet kiek ta­me juo­du­me bliz­ge­sio at­spal­vių pa­va­sa­ri­niuo­se tuok­tu­vių ap­da­ruo­se.

Gro­žio daug, bet tu­ri tu­rė­ti sa­vy­je ir no­rą, ir ge­bė­ji­mą jį pa­ste­bė­ti.

– Ar tie­sa, kad kū­ry­ba yra žmo­gaus veid­ro­dis?

– Ko ge­ro, taip. Kaip gy­ve­ni, koks esi kū­ry­bo­je at­si­spin­di. Gal ir ga­li ap­gau­ti tą veid­ro­dį, bet ko­kia pras­mė? Kū­ry­ba ne­bus tik­ra, nuo­šir­di, o ir ge­ra. Kai gy­ve­nu iš kū­ry­bos, ten­ka gro­ti dviem smui­kais. Vie­nu – sau, ki­tu – ki­tiems, dau­giau ar ma­žiau pa­tai­kau­jant. Ir tai to­kia ne­lai­mė, ypač pas­ta­rai­siais me­tais. Tad jau daž­niau gro­ju tuo pir­mu smui­ku. Im­pul­sus kū­ry­bai se­miu tiek iš sa­vęs, tiek iš su­pan­čio pa­sau­lio, bet juos rei­kia at­si­rink­ti, ypač iš ap­lin­kos, su­dė­lio­ti min­ty­se, sa­vy­je ir kū­ry­bo­je. La­bai ge­ras jaus­mas, kai nu­girs­ti, kad kū­ry­ba su­si­lie­ju­si su ma­ni­mi kaip žmo­gu­mi, bet, šiaip ar taip, esu ieš­ko­ji­muo­se. Juk vi­są gy­ve­ni­mą ieš­ko­me.

– Apie Jū­sų pas­ku­ti­nę pa­ro­dą te­ko iš­girs­ti to­kį at­si­lie­pi­mą: jo­je su­ši­lau, pa­si­guo­džiau ir pa­si­ju­tau ge­riau… Tur­būt tik apie la­bai ge­rą kū­ry­bą taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti?

– Ge­rą kū­ry­bą pa­jau­ti. Mi­la­ne mu­zie­ju­je te­ko ma­ty­ti ta­py­bos pa­sau­li­nius še­dev­rus. Ži­no­jau juos iš nuo­trau­kų, bet, kai gy­vai pa­ma­tai, už­bu­ria. Ir ne­su­pran­ti, kaip taip. Aš nei Bu­da­peš­to na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je, nei Šan­cha­jaus ne­at­lai­kiau to emo­ci­nio krū­vio, ku­rį sklei­džia ten esan­tys kū­ri­niai. Kaž­kiek pa­ma­čiau ir tu­rė­jau iš­ei­ti. Ei­li­niam žiū­ro­vui gal ki­taip.

Apie sa­vo kū­ry­bą kaž­kaip ne­jau­ku kal­bė­ti. Kai ji įver­tin­ta pa­ro­do­se, kon­kur­suo­se kaip ge­ra, te­ga­liu pri­tar­ti. Ge­ra kū­ry­ba tu­ri pa­liest kaž­ką gi­liai. Jo­je tu­ri at­ras­ti da­ly­kus, ku­riuos pa­mir­šai ar apie juos ne­pa­gal­vo­jai. Jei­gu kū­ri­nys ge­ras, ne­rei­kia nie­ko apie jį aiš­kin­ti. Daž­nai da­bar šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vai pa­sa­ko­ja kas, kaip. Ga­li net pa­va­di­ni­mo ne­bū­ti. Man at­ro­do ta­py­to­jas Al­gis Griš­ke­vi­čius yra pa­sa­kęs: „Tie­sa žiū­rin­čio­jo aky­se.“

Aš pir­mą kar­tą pa­ro­do­je ne­ra­šiau nei pa­va­di­ni­mų, nei da­tų. Pa­gal­vo­jau, ieš­ko­ki­te ir su­ras­ki­te sau.

– Ar kū­rė­jo įvaiz­dis kuo nors pri­si­de­da prie kū­ry­bos ver­ti­ni­mo?

– Net ne­ži­nau. Ga­li su­si­kur­ti ar su­vai­din­ti kaž­ko­kį įvaiz­dį, bet, jei kū­ry­ba tuš­čia, be vei­do, kas iš to? Ma­no at­ve­ju, aš tu­riu pa­si­temp­ti prieš sa­vo kū­ry­bą. Jei ji įdo­mi, gra­ži, tai ir aš tu­riu bū­ti bent pa­na­šus.

Per gy­ve­ni­mą vis­ko te­ko nu­girs­ti apie sa­ve. Jei tie­sa – ten­ka keis­tis, to­bu­lė­ti, jei pra­ma­nas – su­si­ren­ki ir to­liau ke­liau­ji. Daug ne­tik­ru­mo, pa­vy­do, bet to­kia sėk­mės kai­na. Vi­si sie­kia sėk­mės, bet ne­ken­čia sėk­min­gų.

O kai kū­ry­ba pla­čiai pa­skli­du­si, pri­va­lau su ja su­ei­ti į to­kį vien­ti­są de­ri­nį.

– Koks šei­mos vaid­muo Jums, kaip kū­rė­jui?

– Di­džiau­sias. Jei ne­tu­rė­čiau jų pa­lai­ky­mo, ko ge­ro, vis­kas su­by­rė­tų. Net anū­kės, pyp­liu­kės, jau ver­ti­na. Rim­tai juo­kau­ju, kad be per­spė­ji­mo dirb­tu­vėn ga­li už­ei­ti tik anū­kės. Pa­ro­dyk, Sau­liuk, ką iš­dro­žei. Ir ne­su­pran­tu, ko­kia ma­gi­ja ma­ny­je ar ma­no var­de, kad ma­žo­ji, dar ne­tu­rin­ti dve­jų me­tų, va­di­na Sau­liu­ku. Pra­džio­je bu­vau Slio.

Žmo­nai sun­ku. Su­dė­ti ma­no iš­mė­ty­tus daik­tus, skalb­ti ir dar vis­ko at­lik­ti, kas su­si­ję su ne­tvar­kin­gu­mu. Bet šei­mai ga­liu at­riekt ko­kius 70 pro­cen­tų sa­vo sėk­mės. Be­je, dro­žė­jų žmo­nos la­bai stip­rios mo­te­rys, jei pa­lūž­ta, reiš­kia, bu­vo ne jiems skir­tos. Ki­ta ver­tus, su mu­mis įdo­mu, ne­nu­obo­du.

Ir, ži­no­ma, vai­kai. Tas mū­sų ry­šys su­kur­tas žmo­nos pa­stan­go­mis. Ir vai­kai, ku­rie tu­ri sa­vo šei­mas, į gam­tą be mū­sų, tė­vų, ne­va­žiuo­ja. Tik­rai su ma­ni­mi la­bai sun­ku, bet ne­iš­me­ta iš to drau­giš­ko ra­to. Daž­nai įne­šu de­struk­ci­jos, bet ir ža­ve­sio.

Be­je, sū­nus Vi­lius – mar­ke­tin­go spe­cia­lis­tas, tad su­sty­guo­ja daug da­ly­kų. Ir tam tik­rą įvaiz­dį, ir ži­no­mu­mą. Duk­ra Ban­ga – di­zai­ne­rė, pa­ta­ri­mai dėl kai ku­rių me­ni­nių spren­di­mų, spal­vų, de­ko­ro, sai­kin­gu­mo tik­rai kils­te­li ma­ne aukš­čiau.

Esu sa­va­moks­lis kū­rė­jas, tad daug da­ly­kų ne­pa­ste­biu, kar­tais per daug už­si­žai­džiu ir pa­me­tu es­mę.

– Mėgs­ta­te dirb­ti prie vie­no kū­ri­nio ar iš­kart prie ke­lių?

– Gal jau ne­tu­rė­siu to­kios pra­ban­gos, kad ga­lė­čiau ko­kį mė­ne­sį tūp­čio­ti prie vie­no kū­ri­nio. Kai dro­žy­ba ne tik ma­no pa­lai­ma, bet ir duo­na, ten­ka ar­ti iš­kart dvi va­gas. Dro­žiu an­ge­lą, bet kar­tu ir ko­kius de­šimt paukš­tu­kų. Pa­mi­lo ma­ne už juos, tai če­mo­da­ne tu­riu tu­rė­ti kas­dien. Te­ko jį ati­da­ry­ti, kai po pa­ro­dos už­su­ko Pa­kruo­jo ra­jo­no me­ras Sau­lius Mar­gis. Pa­sa­kė: „Mes be paukš­tu­kų ne­iš­va­žiuo­sim.“ Tai šven­ta, ne­tu­rė­jau kur trauk­tis. Da­bar da­rau Vei­sie­jams kop­ly­tė­lę, bet ir paukš­čiu­kai pra­šo­si. Ir taip kas­dien.

– Bū­na ne­kū­ry­bin­gų die­nų?

– Be­veik ne. Paukš­čius ga­liu drožt nors ir kas­dien. O jei kaž­koks įdo­mes­nis su­ma­ny­mas, no­ri­si su­kur­ti kaž­ką nau­jo, ne­ti­kė­to, rei­kia nuo­tai­kos, nu­si­tei­ki­mo, su­bren­di­mo tam. Ten­ka at­si­trauk­ti nuo pra­dė­to dar­bo, jei pa­jun­tu, kad tai ne ta die­na. Bū­na, kad už­val­do pyk­čio, to­kia ner­vų ban­ga, ta­da ieš­kai nu­si­ra­mi­ni­mo. Da­rai kaž­ką ki­to. Ma­no kū­ry­bo­je yra ke­li eta­pai. Vie­nam rei­kia įkvė­pi­mo, nu­si­tei­ki­mo. Ki­tam bū­na dau­giau tech­ni­nio dar­bo. Per­nai ne­iš­dro­žiau nė vie­no rū­pin­to­jė­lio. No­rė­jau, bet jo ne­pa­ma­čiau to­kio, kad vis­ką mes­čiau ir pul­čiau drož­ti.

– Vie­nat­vės daug Jums rei­kia?

– Ten­ka pri­si­pa­žin­ti, kad esu vie­nat­vės žmo­gus. Anks­čiau gal bū­čiau prieš­ta­ra­vęs – oi, ne. Vie­nas ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti. Šei­ma, o dar kai ir anū­kės Sau­lė ir Lie­pa ją puo­šia, tai pa­lai­ma. Bet aš ir šei­mo­je su­si­kū­riau sau vie­nat­vę. Vaikš­tau su sa­vo min­ti­mis, fan­ta­zi­jo­mis. Gau­nu pa­sta­bą – būk su šei­ma. Vie­nat­vė­je gims­ta gra­žiau­sios min­tys, o kū­ry­ba toks in­ty­mus da­ly­kas, kur rei­kia vie­nat­vės.

Da­ly­vau­ju ple­ne­ruo­se, šven­tė­se, ten dro­žy­ba toks pa­si­bo­vi­ni­mas.

Be­je, skai­čiau, kad die­va­dir­bys Sta­nis­lo­vas Riau­ba yra pa­sa­kęs, kad, kai dro­žia, kie­me ne­ga­li net viš­ta vaikš­čio­ti. Kaž­ko­kia ne­są­mo­nė. Da­bar ir aš tu­riu iš­neš­ti te­le­fo­ną, kad tik ne­su­skam­bė­tų. Aiš­ku, tai bū­na la­bai re­tai.

– Kiek Jū­sų bū­ty­je yra bui­ties? O kiek ti­kė­ji­mo?

– Bui­ties ma­žai. Man ji nė­ra sve­ti­ma. Ga­liu ir mo­ku tvar­ky­ti kam­ba­rius, pui­kiai ga­mi­nu val­gy­ti. Bet kū­ry­ba pa­sig­lem­žė vis­ką. O ti­kė­ji­mo dau­gė­ja.

– Kas Jus dzū­kuo­se ste­bi­no ir ste­bi­na iki da­bar? Prie ko iki šiol ne­pri­pra­to­te?

– Ne­at­sar­gu bū­tų kal­bė­ti apie dzū­kus, bet ar tė­viš­kė­je, Ro­kiš­ky­je ar Ku­piš­ky­je, man jau­kiau? Sve­čiuo­se vi­sa­da esi la­biau my­li­mas nei sa­va­me kai­me.

– Daž­nai ke­liai nu­ve­da į gim­ti­nę?

– Tė­viš­kė­je ge­ra. Bet yra kaž­ko­kie ener­ge­ti­niai da­ly­kai. Pas tė­vą man ne­si­se­ka drož­ti. Bro­lis pri­glau­džia sa­vo dirb­tu­vė­se, bet vie­ta ne­įkve­pian­ti. Tu­riu bi­čiu­lių so­dy­bą pa­miš­kė­je po ąžuo­lais. Va, ten tik­rai žo­lė ža­les­nė ir dan­gus aukš­tes­nis.

Bet jau­kiau­sia Aly­tu­je, sa­va­me kie­me. Juk vi­sus tuos me­tus, kai čia gy­ve­nu, kū­riau sa­vo erd­vę. Ne vis­kas pa­vy­ko, bet tai ma­no.

– Pa­kal­bė­ki­me apie no­rus. Tur­būt Si­gi­tas Pa­ruls­kis yra pa­sa­kęs, kad vi­suo­met leng­viau, kai tu­ri pla­ną. Ko­kių pla­nų Jūs tu­ri­te? Ap­skri­tai – pla­nuo­ja­te?

– Ma­no gy­ve­ni­mas pil­nas gra­žių, pras­min­gų da­ly­kų. Ir dar vis nu­tin­ka kaž­kaip sa­vai­me, be di­des­nių no­rų ar sva­jo­nių. Aš jau se­niai pa­lei­dęs sa­vo gy­ve­ni­mą tai tėk­mei ir man kaž­kaip ra­mu.

O no­rai – že­miš­ki, kaip ir vi­sų, kad sek­tų­si vai­kams, anū­kams, kad vi­si bū­tu­me svei­ki. Prie pla­nų ne­no­riu bū­ti pri­riš­tas. Kam tas pla­nas, jei jo ne­si­lai­ky­siu? Taip, yra pa­ža­dai, ter­mi­nai. Jų sten­giuo­si pri­si­lai­ky­ti. Tik vis sun­kiau. At­ro­do, dar ne­jau­čiu se­nat­vės al­sa­vi­mo, bet jau per­ver­ti­nu sa­vo jė­gas, ne­pa­skai­čiuo­ju žai­biš­kos lai­ko tėk­mės.

– O die­no­raš­tį tu­ri­te? Ko­kia ta Jū­sų gy­ve­ni­mo gra­ma­ti­ka?

– Ne­ra­šau die­no­raš­čio. Jau­nys­tė­je ra­šiau, kai ieš­ko­jau mei­lės, gy­ve­ni­mo pras­mės. Dul­ka jie kaž­kur pa­lė­pė­je. Gal­vo­ju, kad kly­dau, ne­fik­sa­vęs sa­vo kū­ry­bi­nio ke­lio. Nuo­jau­ta pa­ve­dė, kad bus taip įdo­mu, ne­ti­kė­ta, kad su­lauk­siu lai­ko, kai daug da­ly­kų tie­siog pa­si­mirš. Bet, jei bū­čiau ra­šęs die­no­raš­tį, kas ta­da? Su­dė­ti į kny­gą? Bet vie­nas bi­čiu­lis, ku­ris la­bai ap­si­skai­tęs, yra pa­sa­kęs: „Jei ga­li ne­leis­ti kny­gos, ne­leisk.“

Šiaip tai no­rė­tų­si dar vie­nos ma­no kū­ry­bos mo­nog­ra­fi­jos su pi­kan­tiš­kais pri­si­mi­ni­mais, kol dar ne­iš­blė­sę, bet tai kai­nuo­ja, o ir įdo­miau­sia mums pa­tiems.

– Kam daž­niau­siai pri­trūks­ta lai­ko?

– Vis­kam. Ir kū­ry­bai, ir tvar­kai, ir po­il­siui, gė­ly­nams. Esu per daug ap­žio­jęs. Bet nie­ko ne­no­riu at­si­sa­ky­ti ar keis­ti. Toks jau ma­no gy­ve­ni­mas.

– Kū­ry­ba – žmo­giš­ko­jo ben­dra­vi­mo bū­das. Kū­ry­ba vie­ni­ja žmo­nes. Iš do­ku­men­ti­nio fil­mo apie Jus su­pra­tau, kad bi­čiu­liš­kai ben­drau­ja­te su ke­ra­mi­kos meist­ru Vy­tau­tu Va­liu­šiu, ku­ris Le­liū­nuo­se įkū­ręs ke­ra­mi­kos mu­zie­jų. Su ko­kių me­no sri­čių meist­rais grei­čiau­siai ran­da­te kal­bą? Apie sa­vo dar­bų mu­zie­jų ne­sva­jo­ja­te?

– Man įdo­mu ben­drau­ti su kū­rė­jais. Pa­si­tik­rin­ti tam tik­ras tie­sas, at­ras­ti nau­jas. Iš­girs­ti jų pa­tir­tis. Vie­na yra su dro­žė­jais, bet la­bai įdo­mu su ta­py­to­jais, ak­to­riais. Tu­rė­jau la­bai ne­ti­kė­tų pa­žin­čių.

Di­džiau­sia gy­ve­ni­mo staig­me­na ir do­va­na, kad vie­naip ar ki­taip pri­si­lie­čiau prie tų žmo­nių ir jų kū­ry­bos, ku­rių gra­žiau­sia­me sap­ne ne­su­sap­nuo­si… Vai­kas juos ži­no­jau, ža­vė­jau­si ir štai, po dau­ge­lio me­tų, jie ma­no sve­čiai, ge­ria­me ka­vą. Ir tie pa­si­kal­bė­ji­mai – auk­so ver­tės. Jie tam­pa to­kiais kel­ro­džiais.

Pa­at­vi­rau­siu tik vie­nu epi­zo­du. Ži­no­jau, ža­vė­jau­si be­ne ge­riau­sio lat­vių re­ži­sie­riaus Ja­nio Strei­čio fil­mais. Tai ga­na se­nas lai­kas, bet at­ėjo me­tas ir jis ge­ria pas mus ka­vą. At­va­žia­vo rū­pin­to­jė­lio, su di­džiu­le pa­gar­ba ma­no kū­ry­bai, po to jau aš jo 80-me­čio iš­kil­mė­se – Ry­go­je, Šv. Pet­ro baž­ny­čio­je. Tu­riu daug to­kių ža­vių is­to­ri­jų, bet vi­si mes tu­ri­me pi­kan­tiš­kų nu­ti­ki­mų. Ir be­lie­ka jais džiaug­tis, jei jie mus pra­tur­ti­na, nu­skaid­ri­na.

Pa­kal­ba­me su žmo­na Aud­ro­ne apie mu­zie­jų. To­kį, ku­ris ap­im­tų ir dro­ži­nius, ir vi­sa ma­ne su­pan­čią ap­lin­ką, dirb­tu­ves, gė­ly­nus, ak­me­nų ko­lek­ci­ją. O ir na­mas, sta­ty­tas žmo­nos se­ne­lių prieš 60 me­tų, trem­ti­nių, grį­žu­sių iš Si­bi­ro, iš­trem­tų iš to pa­ties Pa­kruo­jo ra­jo­no. Daug pri­drož­ta, o po pen­ke­rių me­tų iš Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jaus su­grįš dar še­šio­li­ka ma­no skulp­tū­ri­nių kom­po­zi­ci­jų, tarp jų ir pa­gal Jur­gio Kun­či­no kū­ry­bą.

Ne­de­gu mu­zie­jaus no­ru, bet kaž­kas at­ei­ty­je tu­rės pri­im­ti spren­di­mą. Kai vy­ko Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus re­no­va­ci­ja, pa­klau­siau, ar ne­at­si­ras­tų kam­pas ma­no smut­ke­liams? Ne. Gal dar Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus kaž­ką pri­glaus, gal dar kaž­kas. Pro­tin­giau­sia bū­tų nu­si­ra­min­ti, ne­su­si­reikš­min­ti ir gy­ven­ti ta die­na, gy­ven­ti kū­ry­ba. Kei­čia­si kar­tos, tra­di­ci­jos, ver­ty­bės, po­rei­kiai. Ne kar­tą te­ko iš­girs­ti, kad tau­to­dai­lė yra at­gy­ve­na. Be­je, ir Aly­tu­je. Pa­kal­ba­me su ko­le­go­mis, kad šian­dien mes pa­tys sau rei­ka­lin­giau­si ir įdo­miau­si.

– Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­ju­je tie­siog bu­vo sun­ku akis ati­trauk­ti nuo diev­dir­bio Lion­gi­no Šep­kos dar­bų. Jūs esa­te du kar­tus įver­tin­tas šio kū­rė­jo var­do pre­mi­ja. Bū­tų sma­gu iš­girs­ti Jū­sų ko­men­ta­rą apie… že­mie­tį ir jo kū­ry­bą.

– Tai kaž­kas ne­že­miš­ka. Pir­mas įspū­dis ker­ta kaip žai­bas… At­si­to­kė­jęs pa­ban­dai tai su­vok­ti, pa­aiš­kin­ti pro­tu, bet gau­ni dar vie­ną trenks­mą. Jo fan­ta­zi­ją, gi­lu­mi­nį pa­sau­lį ga­li su­vok­ti (vi­si mes, diev­dir­biai, esa­me šiek tiek trenk­ti), bet iš kur tas darbš­tu­mas, kan­try­bė?

No­rė­jau ir aš sa­vo kū­ry­bo­je to­kios rit­miš­kos or­na­men­ti­kos, ne­pra­dė­jęs nu­lei­dau ran­kas. Kaip at­spir­ties taš­ką sau pa­si­rin­kau že­mai­tį Sta­nis­lo­vą Riau­bą. Ar­čiau že­mės. Ga­li no­rė­ti bū­ti pa­na­šus į kaž­ką, bet, jei esi kū­rė­jas nuo Die­vo ir vi­sa tai lie­ja­si iš vi­daus, ieš­kai tik­ro­jo sa­vęs.

Man nu­si­šyp­so­jo lai­mė vie­no ple­ne­ro me­tu Ro­kiš­kio dva­re ma­ty­ti ja­po­nų tu­ris­tus. Už­ėjo į pa­grin­di­nę Šep­kos sa­lę ir su­tri­ko. Jiems tai bu­vo kaž­koks ste­buk­las, kaž­kas šven­to, kai ku­rie at­si­klau­pė. Dar kar­tą sau pa­sa­kiau ta­da, tai – ste­buk­las.

– Dar pa­kal­bė­ki­me ir apie tai, kad kū­ry­ba kū­rė­jui pa­do­va­no­ja ir to­kį pa­ty­ri­mą kaip pa­sau­lio pa­ži­ni­mas, juk iš­vyks­ta­te į ple­ne­rus, sto­vyk­las, pa­ro­das.

– Ple­ne­rai, pa­ro­dos, kū­ry­bi­niai su­si­ti­ki­mai, ko ge­ro, yra to­kie dva­si­niai da­ly­kai, be ku­rių me­ni­nin­kas už­ges­tų. Jei nu­girs­tu sa­kant, kad aš ku­riu tik sau, man tai dvel­kia ne­nu­ošir­du­mu. Vi­si no­ri­me bū­ti pa­ste­bė­ti, įver­tin­ti ge­ru žo­džiu. Pa­ro­do­se aš ga­liu sa­ve įver­tin­ti ki­tų kon­teks­te, kū­ri­niai nu­švin­ta ki­to­mis spal­vo­mis, nes na­muo­se, kai juos kas­dien ma­tai, tai kar­tais at­ro­do to­kia pil­ku­ma.

Ple­ne­ruo­se ple­čia­si ži­no­ji­mo, drau­gų, pa­žin­čių ra­tas. La­bai ge­rai už­krau­na ple­ne­rai Vei­sie­juo­se. Per­nai da­ly­va­vo po­etas Vla­das Bra­ziū­nas. Jo žo­dis – am­ži­na švie­sa, o ir dai­li­nin­kai pa­bars­to to­kių per­liu­kų, kad tik su­si­rink juos ir bus jau­kiau gy­ven­ti. Kaip pa­vyz­dys – Jo­no Da­ni­liaus­ko ta­py­ba. Man tai – švie­sų švie­sa.

– Sau­lė­te­kis ar sau­lė­ly­dis Jū­sų la­biau mė­gia­mas?

– Sau­lė­ly­džiai gra­žu, bet aš – ry­to vai­kas. Koks gra­žus žo­dis brėkš­ta! Iš vai­kys­tės. Pas mus Ro­za­li­me nieks ne­sa­ky­da­va sau­lė­teks, o tik brėkšt, o va­ka­ras – sau­le lei­džias… Man ry­tais ir dan­gus, ir žo­ly­nai, me­džiai gra­žes­ni. Švie­sos kri­ti­mas toks pa­slap­tin­gas. Ypač ra­so­to­je žo­lė­je. O dar ru­de­nė­jant vo­ra­tin­kliai…

– Ką gar­bi­na­te?

– Gar­bi­nu liau­dies me­ną, tra­di­ci­jas. Bet kaž­ko­kio sta­bo, ku­rį gar­bin­čiau, ne­tu­riu ir ne­tu­rė­jau. Pas­ta­ruo­ju me­tu di­de­lę pa­gar­bą jau­čiu nuo­šir­du­mui, ku­rio spar­čiai ma­žė­ja. O kai jau­čiu tą nuo­šir­du­mą iš jau­no žmo­gaus, tai toks džiaugs­mas. Ka­ziu­ko mu­gė­je Vil­niu­je daug nuo­šir­du­mo. Ma­tyt, at­ei­na švie­sūs žmo­nės ieš­ko­ti švie­sos. Tad mus su Aud­ro­ne vi­lio­ja Ka­ziu­kas ne tiek dėl pi­ni­gė­lio, kiek dėl emo­ci­jų.

– Ką ko­lek­cio­nuo­ja­te?

– Rim­tai – nie­ko. Bi­jau ko­lek­cio­na­vi­mo li­gos. Kaž­ką tu­riu su­rin­kęs iš iner­ci­jos, ypač pa­ke­lia­vęs po pa­sau­lį. Vi­sos eg­zo­ti­nės ke­lio­nės, o ir po Eu­ro­pą – su aly­tiš­kių an­sam­bliu „Dai­na­va“. Ten aš tik tam, kad ati­trūk­čiau nuo to sa­vo pa­mi­ši­mo dėl dro­žy­bos.

Pri­si­me­nu, ka­vi­nė­je Pran­cū­zi­jo­je esp­re­so ka­vą pa­tei­kė to­kio sub­ti­lu­mo puo­de­ly­je, kad pa­dė­jau 10 eu­rų, sa­kau, ar ga­liu su puo­de­liu? Ok. Man jo taip rei­kė­jo, jis toks gra­žus. Tu­riu jų da­bar virš tris­de­šimt ir ke­lis tūks­tan­čius cuk­raus pa­ke­lių iš ka­vi­nių.

– Bi­čiu­lių do­va­nas bran­gi­na­te? O pats mėgs­ta­te do­va­no­ti?

– Bran­gi­nu bi­čiu­lių do­va­nas. Dau­giau­sia Vy­tau­to Va­liu­šio uz­bo­nų pri­ka­bin­ta. O aš do­va­no­ju at­sar­giai. Tiems, kam tik­rai pa­tiks, bus bran­gu. Tu­riu sa­vo dro­ži­nių, ku­rie bu­vo iš­mes­ti, o su­grį­žo tik to­dėl, kad pa­žįs­ta­mi juos pa­ste­bė­jo ir pa­ži­no, kad tai ma­no.