Pa­te­kus į sau­gią vie­tą, nu­va­žia­vus tūks­tan­čius ki­lo­met­rų be mie­go, įsi­jun­gus sa­vi­sau­gos inks­tink­tui, gal­vo­jant tik apie tai, kad rei­kia iš­gy­ven­ti, ga­liau­siai pra­si­ver­žia emo­ci­jos. Jos lie­ja­si taip stip­riai, kad į tą pra­si­ver­žu­sią kan­čią skau­da žiū­rė­ti ir esan­tiems ša­lia. Aly­taus ka­ro pa­bė­gė­lių iš Uk­rai­nos re­gist­ra­ci­jos cen­tre dir­ban­tys dar­buo­to­jai ir sa­va­no­riai pri­si­pa­žįs­ta ne­ma­tę to­kių pa­lauž­tų žmo­nių. Ne­su­val­dy­da­mi aša­rų, kar­tais strin­gan­čiais ger­klė­je žo­džiais, uk­rai­nie­čiai ir pa­tys pa­sa­ko­ja apie iš­gy­ven­tą koš­ma­rą, dė­ko­ja lie­tu­viams už pa­gal­bą.

Aly­taus pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tras. Čia lan­ko­mės tre­čia­die­nį prieš pie­tus. At­ro­do, lyg ste­bė­tum skruz­dė­ly­ną, kur ne­nu­trau­kia­mai vyks­ta ju­dė­ji­mas – kiek­vie­nas dar­buo­to­jas, sa­va­no­ris uo­liai vyk­do sa­vo pa­rei­gas, o sau­gaus prie­globs­čio ieš­kan­tys nuo ka­ro bė­gan­tys uk­rai­nie­čiai per­ei­na vi­sas rei­ka­lin­gas pro­ce­dū­ras.

Sa­va­no­rių ir cen­tro dar­buo­to­jų dar­bą ko­or­di­nuo­ja Al­do­na Tu­raus­ky­tė, Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­da­li­nio Aly­tu­je va­do­vė. Ban­do­me pra­dė­ti po­kal­bį. Jos te­le­fo­nas ne­ty­la, ten­ka bė­gio­ti iš vie­no Kul­tū­ros cen­tro ga­lo į ki­tą ir spręs­ti dau­gy­bę klau­si­mų. Lais­vos mi­nu­tės čia ne­bū­na. Štai at­vy­ko Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­ra­ma – hi­gie­nos prie­mo­nės: tai – saus­kel­nės, šam­pū­nai, dan­tų pas­ta, au­sų krapš­tu­kai, šla­pios ser­ve­tė­lės, hi­gie­ni­niai įklo­tai mo­te­rims, tu­a­le­ti­nis po­pie­rius, prau­si­mo­si, sku­ti­mo­si prie­mo­nės vy­rams. Šias rei­kia iš­krau­ti.

„Tu­rim ke­tu­rias pa­mai­nas – nuo 8 iki 12 val., nuo 12 iki 16 val., tuo­met nuo 16 iki 20 val. ir nuo 20 iki 8 val. per nak­tį. At­ei­na sa­va­no­rių ko­man­dos, apie de­šimt žmo­nių. Jie tu­ri ke­lias funk­ci­jas. Pir­miau­sia – pa­si­ti­ki­mas. Jei tu­ri, kur gy­ven­ti, tuo­met ei­na į Mig­ra­ci­ją – jam su­tei­kia­mas sta­tu­sas. At­ei­na uk­rai­nie­čiai, dir­ban­tys Lie­tu­vo­je ir at­si­ve­ža čia sa­vo šei­mos na­rius. Nors jie tu­ri tą sta­tu­są, bet šei­mos na­riams rei­kia pa­da­ry­ti tuos do­ku­men­tus. O ir jie ne vi­si tu­ri, kur juos ap­gy­ven­din­ti – per ma­žas plo­tas bū­na. Krei­piam juos prie to sta­le­lio, kur ini­cia­ty­va „Stip­rūs kar­tu“ tu­ri duo­me­nų ba­zę ir mes pa­de­da­me su­si­rast gy­ve­na­mą­jį plo­tą“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Tuo­met pa­lau­kia­ma, kol kaž­kas paims ir nu­veš į nau­jus na­mus. Jei ne­at­si­ras, bus suor­ga­ni­zuo­tas nu­ve­ži­mas.

„Pa­si­tai­ko, kad žmo­nės ne­gy­ve­na Lie­tu­vo­je, už­lei­džia sa­vo so­dy­bas, tuo­met rei­kė­tų juos kaž­kam nu­vež­ti. „Stip­rūs kar­tu“ taip pat rū­pi­na­si trans­por­ta­vi­mu. Aly­taus sa­vi­val­dy­bė­je pa­bė­gė­liai gau­na trans­por­to pa­slau­gą, ly­di­mi Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rių“, – tei­gia Al­do­na.

Suor­ga­ni­zuo­ti būs­tą ir nu­ve­ži­mą iki jo už­trun­ka, to­dėl nu­ma­ty­ta, kad uk­rai­nie­čiai ga­li pa­bū­ti cen­tre 72 val. Jiems iš­duo­da­mi mais­to ta­lo­nai, mais­to da­vi­niai. Tiek pir­ma­me aukš­te, tiek ant­ra­me įreng­tos vie­tos pa­žais­ti vai­kams, kol tė­vai pil­do rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus. Čia juos už­ima „Gel­bė­kit vai­kus“ at­sto­vės.

Ant­ra­me aukš­te yra ir vir­tu­vė­lė, ku­rio­je ga­li­ma at­si­sės­ti, ra­miai ir pa­to­giai pa­val­gy­ti. Tik apie mais­tą net pa­gal­vo­ti daž­nam sun­ku. Sma­gu­riau­ja dau­giau­sia vai­kai.

Da­bar su­pran­ta, ką jau­čia ka­ro pa­bė­gė­liai

„Nuo ka­ro pra­ne­ši­mų pri­klau­so nuo­tai­kos. Aš ne­ži­nau... Va­kar aš ma­čiau žmo­nes, ku­riems, ma­to­si, taip blo­gai, kad jų nie­kas ne­pra­džiu­gi­na, ir vai­kų nie­kas ne­džiu­gi­na, net žais­lai. Pa­ty­rę žmo­nės to­kį su­krė­ti­mą... Ne­rei­kia jiems nė to mais­to. Mes jiems duo­dam, o jie at­si­dūs­ta ir nu­mo­ja ran­ka. Nei jie val­go, nei ge­ria. Žmo­nės tik­rai lyg ir iš­al­kę, bet at­ro­do, kad jiems nie­kas ne­be­svar­bu“, – pri­si­pa­žįs­ta Al­do­na.

Pa­sak mo­ters, to­kio šir­dį ve­rian­čio vaiz­do jai dar ne­te­kę ma­ty­ti. Šian­dien ji sa­ko su­pran­tan­ti aiš­kiai, kas yra ka­ro pa­bė­gė­lis ir ko­kia šių žmo­nių emo­ci­nė būk­lė.

Kad emo­ci­nė būk­lė su­dė­tin­ga, ant­ri­na ir Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Re­a­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kas Man­tas Struc­kas, ku­ris šiuo me­tu yra šio cen­tro ko­or­di­na­to­rius.

„Va­kar, pa­vyz­džiui, mo­te­ris taip pra­trū­ko, kad tie­siog gal­vo­jom jai grei­tą­ją kvies­ti. Pa­si­ro­do, mo­te­riai tie­siog stre­sas, šo­kas ir tos emo­ci­jos, pa­te­kus į sau­gią ap­lin­ką, iš­si­lie­jo. Aša­rų, vis­ko čia bū­na...“ – kon­sta­tuo­ja M.Struc­kas.

Jo tei­gi­mu, žmo­nėms la­bai rei­kia ne tik sau­gios užuo­vė­jos, bet ir psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos. Ši pro­ble­ma ak­ty­viai spren­džia­ma ir dar tą pa­čią die­ną, kai cen­tre lan­kė­si ben­dra.lt žur­na­lis­tės, po­pie­tę tu­rė­jo at­si­ras­ti psi­cho­lo­gas. Kaip tik ti­ki­ma­si ir di­des­nių pa­bė­gė­lių srau­tų.

Pir­ma­die­nį į cen­trą krei­pė­si 55, ant­ra­die­nį jau 124, tre­čia­die­nį 13 val. per pie­tus jau bu­vo už­si­re­gist­ra­vę 95 žmo­nės. Čia pat – ir me­di­ci­nos pa­gal­bos kam­pe­lis.

Pa­sak M.Struc­ko, pri­rei­kus sku­bios pa­gal­bos skam­bi­na­ma 112, kai ne­sku­bu – nu­ve­ža­ma į po­li­kli­ni­ką: „Bu­vo vai­ku­čių su tem­pe­ra­tū­ra, kad ap­žiū­rė­tų pe­diat­ras nu­ve­žėm ir par­ve­žėm at­gal.“

Po šo­ko ban­do ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą

Be­lau­kian­tiems ap­gy­ven­di­ni­mo ir trans­por­ta­vi­mo, o ypač at­vy­ku­siems nak­tį, kai sun­kiau su­de­rin­ti šiuos klau­si­mus, pa­siū­lo­ma lo­va. Tre­čias pa­sta­to aukš­tas nu­klo­tas ža­lio­mis ka­rei­viš­ko­mis lo­vo­mis. Čia pat – krū­va mieg­mai­šių, pa­gal­vių, ant­klo­džių.

Kaip pa­sa­ko­ja Al­do­na iš Rau­do­no­jo Kry­žiaus, žmo­gui, ku­ris lie­ka lauk­ti ar būs­to, ar pa­vė­žė­ji­mo, su­tei­kia­mas nu­me­riu­kas lo­vai. „Jos su­nu­me­ruo­tos tam, kad ga­lė­tu­me su­sek­ti, jei kas at­va­žia­vo žmo­gų pa­im­ti, ži­no­tu­me iš kur pa­kvies­ti pri­gu­lu­sį žmo­gų“, – pa­aiš­ki­na mo­te­ris.

Ab­so­liu­čiai kiek­vie­nam, net ne­lie­kan­čiam cen­tre iki 72 val. žmo­gui, pa­siū­lo­mi mais­to ta­lo­nai ir da­vi­niai.

„Jei­gu žmo­gus va­žiuo­ja ir pas ko­kius pa­žįs­ta­mus, gal jam sma­giau tu­rė­ti bent kaž­ko­kį pra­di­nį mais­to da­vi­nį, ne­va­žiuo­ti tuš­čio­mis? Vi­siems no­rin­tiems duo­dam. Taip pat duo­dam te­le­fo­no kor­te­lę, hi­gie­nos pa­ke­tą – pri­tai­ky­ti jie vai­kams, vy­rams, mo­te­rims, šiek tiek kom­plek­to su­dė­tis ski­ria­si“, – pa­aiš­ki­na ji.

Pa­sak Rau­do­no­jo Kry­žiaus at­sto­vės, yra žmo­nių, ku­rie jau da­bar klau­sia, kur ga­li į mo­kyk­lą vai­ką ves­ti, ar ga­lė­tų gau­ti dar­bo. „No­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, tik­riau­siai yra ta bai­mė, kad rei­kia iš­lai­ky­ti šei­mą, jų na­mai pra­ras­ti, ne­ga­li sė­dėt ir lauk­ti. Tie žmo­nės, ku­rie jau sa­ve mo­bi­li­za­vę, iš­ėję iš stre­si­nės būk­lės, net nu­ste­bau, kad va­kar pra­dė­jo žmo­nės apie tai klau­si­nė­ti. Bet kol kas mes juos pri­imam ir ap­gy­ven­di­nam, o pas­kui bus ki­tas eta­pas, kai tie­sio­giai pa­dė­si­me gy­ve­nan­tiems čia“, – api­ben­dri­na ji.

Šir­dį pa­li­ko Uk­rai­no­je

Re­gist­ra­ci­jos cen­tro sa­lė­je tarp ki­tų sa­vo tau­tie­čių – ir po­nia Va­len­ti­na Va­sen­ko. Ji – iš Riv­nės, mies­to, esan­čio Uk­rai­nos šiau­rės va­ka­ruo­se. Ją kar­tu su dar tri­mis ar­ti­mai­siais nuo Len­ki­jos par­si­ve­žė bi­čiu­lis iš Aly­taus.

„Mes ke­tu­rie­se. Sū­naus žmo­na ir du anū­kai – de­šim­ties ir ket­ve­rių, o ma­no sū­nus li­ko ka­riau­ti. Ir duk­ra ka­ri­nin­kė, li­ko ten. Jos toks dar­bas. Gy­ve­nu čia, o ma­no šir­dis li­ko ten. Ten vai­kai, ten bom­bar­duo­ja, bu­vo ne­ra­mi nak­tis – vis bom­bar­da­vo“, – pri­si­pa­žįs­ta Va­len­ti­na. Ki­ta mo­ters duk­ra su dviem jos anū­kais gy­ve­na Len­ki­jo­je, Gdans­ke.

Kai pra­dė­jo bom­bar­duo­ti, no­rė­jo­si kuo to­liau bėg­ti nuo tos, kaip sa­ko Va­len­ti­na, pek­los. „Kai jau va­žiuo­ji iš tos pek­los, ke­lias ne­bai­sus, tie­siog va­žiuo­ji, kad grei­čiau į tiks­lą. Per Vo­ly­nę va­žia­vo­me. Ke­lio dar ne­bom­bar­da­vo. O ten bom­bar­duo­ja, va­žiuo­ja tan­kai, ne­žiū­ri, kur tai­ko – ir gy­ve­na­muo­sius na­mus, li­go­ni­nes... Nie­ko šven­to nė­ra. Nė­ra ry­šio, elek­tros, vi­si slėp­tu­vė­se“, – liūd­nai pa­sa­ko­ja Va­len­ti­na. Džiau­gia­si tik tuo, kad kai yrė­si Len­ki­jos link, dar ne­bu­vo bom­bar­duo­ja­mi ke­liai.

„Pu­ti­nai, kas ta­vęs pra­šė lįs­ti į Uk­rai­ną?“

Kal­bė­da­ma apie ka­rą, Va­len­ti­na pik­ti­na­si, kad Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ne­pra­šy­tas įve­di­nė­ja sa­vo tvar­ką jos gim­ti­nė­je: „Jis pri­pra­to, kad Uk­rai­na lyg ko­kia jo sam­di­nė, pro­duk­tų tie­kė­ja. Jis pa­sa­kys, ir Uk­rai­na tu­ri vyk­dyt. Bet mū­sų ša­lis su­ve­re­ni vals­ty­bė, ku­ri no­ri sau pa­ti va­do­vau­ti. Blo­gas ar ge­ras mū­sų pre­zi­den­tas, bet mes jį iš­rin­kom, ar ei­ti mums į ES, į NA­TO – tik mums spręs­ti. Juk mes ne­aiš­ki­nam Lie­tu­vai, ką jai da­ry­ti. Kas tu toks mums, Pu­ti­nai, kad mū­sų ša­ly­je va­do­vau­ji? Sa­vo kie­me pa­si­da­ryk tvar­ką – ba­dau­ja Ru­si­jos žmo­nės“, – emo­cin­gai krei­pia­si ji.

Va­len­ti­na ci­tuo­ja ži­no­mą ru­siš­ką dai­ną: „Mū­sų ša­ly­je yra vis­ko, bet liau­dis sė­di mėš­le“ (rus. Ó ķąń āńå åńņü, ą ķąšīä ńčäčņ ā äåšüģå). At­si­pra­šau už to­kius pa­sa­ky­mus, bet taip ir yra. O jis Uk­rai­ną gel­bė­ja. Kas ta­vęs pra­šė lįs­ti į Uk­rai­ną? Mū­sų ša­ly nie­kas ne­ba­dau­ja, ačiū Die­vui.“

Pa­sak mo­ters, nie­kas ne­gal­vo­jo, kad ma­ža ša­lis, Uk­rai­na at­si­lai­kys ir pa­si­prie­šins to­kiam monst­rui, bet ji ne­pa­si­duo­da. „Vi­sas pa­sau­lis ne­ga­li pa­ti­kė­ti, bet Uk­rai­na to­liau prie­ši­na­si ir iki ga­lo tai da­rys. Pu­ti­nas gal­vo­jo, kad su duo­na, drus­ka ir gė­lėm su­tik­sim, per dvi va­lan­das pa­si­duo­sim. Ne, Uk­rai­na taip leng­vai ne­pa­si­duos“, – ne­abe­jo­ja V.Va­sen­ko.

Tik jai la­bai gai­la jau­nuo­lių, vi­sų sū­nų, tė­vų, ku­rie žus. Ir gai­la ne tik uk­rai­nie­čių, bet ir ru­sų: „Vai­kai – 17–18 me­tų at­siųs­ti. Ma­čiau, prie tan­ko spro­gi­mo su­dras­ky­tą kū­ną Ru­si­jos ka­rio. Gal­vo­jat mo­ti­na ži­no, kad jis ka­riau­ja? Jis ne­va pra­ty­bo­se. Jie ne­ži­no tie­sos.“

Bet V.Pu­ti­nui, pa­sak Va­len­ti­nos, rau­dan­čios Ru­si­jos mo­ti­nos ne­rū­pi – jis sau sle­pia­si bun­ke­ry­je. „Ru­sų tau­ta jam šiukš­lės. Vi­sos tau­tos šiukš­lės. Ši­zo­fre­nikas jis, nors ne – ši­zo­fre­nikui bū­na pra­švie­sė­ji­mo pe­ri­odų. Jis siun­ta, nes pra­ran­da jė­gas, vei­kia sank­ci­jos, jo ap­lin­ka taip pat ner­vi­na­si, su­pran­ta, kas jų lau­kia. Tri­bu­no­las bus – vi­si sės už ka­ro nu­si­kal­ti­mus. Nu­ga­lės tei­sin­gu­mas. Vi­sas pa­sau­lis ti­ki“, – ti­ki ir Va­len­ti­na.

Ji tei­gia, kad ne­tie­sa tai, ką V.Pu­ti­nas sa­ko – kad Uk­rai­no­je ru­sai dis­kri­mi­nuo­ja­mi. Pa­sak uk­rai­nie­tės, nie­kas jų ša­ly­je ne­skirs­to pa­gal tau­ty­bę.

„Gal ru­sų Uk­rai­no­je dau­giau ne­gu pa­čioj Ru­si­jo­je. Aš ru­sė, tu veng­ras... Ar lie­tu­vis, ar žy­das – koks skir­tu­mas. Mes vi­si uk­rai­nie­čiai. Gal ga­li­me pa­kvies­ti vie­nas ki­tą prie sta­lo pa­ra­gau­ti na­cio­na­li­nių pa­tie­ka­lų. Ar­ba pa­šiep­ti vie­nas ki­tą anek­do­tu. Nė­ra jo­kio skir­tu­mo“, – emo­ci­jų ne­sle­pia Va­len­ti­na.

Ji dė­kin­ga Lie­tu­vai už pri­ėmi­mą, džiau­gia­si čia at­vy­ku­si. „Lie­tu­va pui­ki. Tai Eu­ro­pa. Mes ir­gi no­rim kaip pas jus“, – Va­len­ti­na ne­pra­ran­da vil­ties pa­ma­ty­ti Uk­rai­ną Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Pa­sak jos, lie­tu­viai ne­tu­rė­tų bai­min­tis uk­rai­nie­čių. Jie Lie­tu­vo­je tik­rai ne­sė­dės ran­kas su­dė­ję. „Nė­ra darbš­tes­nės tau­tos. Uk­rai­nie­čiai tik­rai dirbs ra­dę dar­bą, mes už ka­pei­kas dir­bam Uk­rai­no­je, tai čia rub­lį pri­mo­kės. Uk­rai­na iš­gy­ve­no vi­so­kias si­tu­a­ci­jas, ne­bu­vo ir at­ly­gi­ni­mų, ir dar­bo, bet vis­ką iš­gy­ve­no, tad iš­gy­vens ir šį ka­rą“, – emo­cin­gai kal­ba Va­len­ti­na.

At­ro­do, mi­rė vi­sos emo­ci­jos

Aly­taus ka­ro pa­bė­gė­lių iš Uk­rai­nos re­gist­ra­vi­mo cen­tre – dau­giau­sia mo­te­rys su vai­kais. Vie­nam bū­re­ly su­sė­du­sios ir dar ke­tu­rios uk­rai­nie­tės: se­se­rys Tat­ja­na ir Ana ir jų duk­ros. Vie­na ki­tą pa­pil­dy­da­mos, ne­su­lai­ky­da­mos aša­rų, jos pa­sa­ko­ja, kaip bė­go iš ka­ro zo­nos Ki­je­ve.

Ana su duk­ra Alek­san­dra at­va­žia­vo šeš­ta­die­nį. Į au­to­mo­bi­lių ei­lę prie sie­nos jos sa­vo au­to­mo­bi­liu sto­jo ket­vir­ta­die­nį apie 23 val., o Len­ki­jo­je bu­vo tik šeš­ta­die­nį 3 val. „Len­ki­jos pa­sie­ny­je la­bai daug žmo­nių, va­žia­vo su vy­rais, o kol va­žia­vo, bu­vo pa­skelb­ta mo­bi­li­za­ci­ja ir vy­rų ne­be­iš­lei­do, tai ir­gi pro­ce­sas juos ap­suk­ti ir grą­žin­ti. Hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba be ei­lės va­žiuo­ja. Mes sto­vė­jo­me prie sie­nos dau­giau ne­gu pa­rą. Da­bar ei­lė trims pa­roms“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. „Kai sto­vė­jo­me ei­lė­je, net ne­gal­vo­jo­me, kad nė­ra bio­tu­a­le­to, nė­ra mais­to. Net ne­pa­gal­vo­jo­me, kad tu­ri­me kaž­ko­kį šo­ko­la­du­ką, kaž­ką. Kai ner­vi­nie­si, net val­gy­ti ne­si­no­ri“, – pri­pa­žįs­ta Ana.

Ji pri­si­me­na nuo spro­gi­mo at­si­bu­du­si 5 va­lan­dą ry­to. Bu­vo bai­su. „Vis­kas bu­vo cha­o­tiš­ka. Pa­si­ė­mėm vai­ką, per 15 mi­nu­čių su­si­metėm daik­tus. Ne­ži­nau, ką dė­jo­me, cha­o­tiš­kai bet ką su­me­tėm į krep­šius, bet ką ap­si­ren­gėm. Kro­vėm į ma­ši­ną kas pa­puo­la. Su­pra­to­me, kad va­žiuo­jam į Lie­tu­vą, nes ma­no vy­ras lie­tu­vis. Rei­kė­jo iš­vež­ti vai­ką“, – pa­sa­ko­ja Ana. Jos tei­gi­mu, ži­no­jo tik tiek, kad tu­ri kuo grei­čiau iš­va­žiuo­ti iš mies­to, nes ten pa­vo­jin­ga.

Tat­ja­na į Lie­tu­vą iš­vy­ko šeš­ta­die­nį, at­va­žia­vo pir­ma­die­nį. „Iš pra­džių tar­si bai­su, bet vis tiek ne­su­pran­ti, kas vyks­ta. Duk­rą pa­ke­liui pa­ė­mė se­suo su vy­ru. Pra­ėjo die­na, dvi. Su­pra­tau, kad pa­si­lik­ti dau­gia­aukš­ty­je ne­ga­liu. Slėp­tu­vių la­bai ma­žai. Lie­ka rū­siai. Iš 10 aukš­to kol nu­bėg­siu, sprog­muo ga­li at­skris­ti ne vie­ną kar­tą. Vis­kas vis stip­rė­jo, ar­tė­jo“, – pri­si­me­na Tat­ja­na.

„Su­vo­kiau, kad to­je be­to­ni­nė­je dė­žu­tė­je, ku­rio­je esu, la­bai ne­sau­gu, bet ka­da ga­li at­skris­ti sprog­muo. Tai net ne bai­mė. Tai toks tar­si ins­tink­tas, kai vis­kas vi­duj su­si­spau­džia“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris. Ji sa­ko gy­ve­ni­me ras­da­vu­si spren­di­mą su­dė­tin­giau­sio­se si­tu­a­ci­jo­se. Šį kar­tą su­vo­kė esan­ti be­jė­gė. „Su vy­ru su­sė­dom, ap­ta­rėm. Jis ka­ria­vo 2014–2015 me­tais. Sa­ko, aš vis tiek iš­ei­siu. Su­pra­tau, kad aš čia vie­na iš pro­to iš­ei­siu. Tu­riu va­žiuo­ti“, – pa­sa­ko­ja Tat­ja­na.

Uk­rai­no­je li­ko jos ir Anos tė­vai. Jie gy­ve­na kai­me, pu­siau­ke­lė­je tarp Ki­je­vo ir Bal­ta­ru­si­jos. At­ro­do, to­li nuo mies­to, bet ir jų gy­ve­ni­mas vyks­ta pa­gal spro­gi­mų gar­sus. Ant­ra­die­nį ke­le­tą va­lan­dų pra­lei­do rū­sy­je. Kai­me oro pa­vo­jus skel­bia­mas skam­bi­nant baž­ny­čios var­pais.

Ki­je­ve mo­te­rys pa­li­ko daug drau­gų. „Mo­kyk­los tė­vų gru­pė­je feis­bu­ke vi­sus pa­kvie­čiau at­va­žiuo­ti čia. Kaip nors su­ra­si­me, kur gy­ven­ti. Bet dau­ge­lis bi­jo va­žiuo­ti, nes da­bar tai be­veik ne­be­įma­no­ma. La­bai ne­sau­gu, vis­kas cha­o­tiš­ka, ap­šau­do trau­ki­nius, sto­tis. Žmo­nės bi­jo iš­ei­ti iš rū­sių, nes ne­aiš­ku, ka­da pra­si­dės šau­dy­mas. Vy­rai pa­si­lie­ka gin­ti ša­lies, o mo­te­rims su vai­kais sės­ti prie vai­ro vie­noms su vai­kais bai­su. Rei­kia įveik­ti di­de­lį at­stu­mą iki sie­nos“, – pa­sa­ko­ja Ana.

Pa­klaus­ta, kaip „lai­min­gai“ pa­sie­kė Lie­tu­vą, Tat­ja­na pra­virks­ta ir pri­pa­žįs­ta, kad šio žo­džio ne­be­nau­do­ja: „Mes da­bar gy­ve­na­me drau­gų so­dy­bo­je. Ži­no­te, tai – ro­jus. Stir­nos vaikš­to... Bet mes vi­si te­le­fo­nuo­se: kas, kaip vyks­ta. Į Lie­tu­vą at­va­žia­vau pir­ma­die­nį. Per tą lai­ką mie­go­jau gal pen­kias va­lan­das.“

Jos duk­ra ro­do te­le­fo­ną: per die­ną at­ei­na ke­lio­li­ka pra­ne­ši­mų apie oro pa­vo­jų. Ro­do ir ga­lin­gus spro­gi­mus mies­to cen­tre. „Jūs tur­būt ma­tė­te, kas vy­ko Char­ki­ve. Mi­li­jo­ni­nis mies­tas. Ten di­de­lis ka­ras, sprog­di­na kur pa­puo­la, nes su­pra­to, kad ne­pa­vy­ko už­im­ti. Ki­je­ve te­le­vi­zi­jos bokš­tą su­sprog­di­na. Mies­te­ly­je ša­lia Ki­je­vo, per ku­rį ka­riuo­me­nė sten­gia­si pa­tek­ti į mies­tą, vis­ką ly­gi­na su že­mė­mis“, – pa­sa­ko­ja Tat­ja­na.

Mo­te­rys gim­do na­muo­se, ne­tu­ri, kur slėp­tis su vai­kais

Mo­te­ris sa­ko ne­ran­dan­ti ra­my­bės, o Uk­rai­no­je pa­si­li­kę lai­ko­si tvir­tai: „Ten žmo­nės vaikš­to gat­vė­mis. Bu­vo pus­an­tros pa­ros ko­men­dan­to va­lan­da, nie­kas ne­vaikš­čio­jo. Vy­ras sa­ko, kad net šiek tiek va­žiuo­ja trans­por­tas. Vie­no­je mies­to da­ly­je, kur gy­ve­na drau­gė, tuš­čios par­duo­tu­vės, ir san­dė­liai tuš­ti. Ten, kur gy­ve­na­me mes, vy­ras sa­kė, kad net duo­nos nu­si­pir­ko. Su duo­na pro­ble­mos, nes ją rei­kia kep­ti, o tai pa­vo­jin­ga. Kai penk­ta­die­nį bė­gau iš mies­to, kaž­kiek va­žia­vau vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu, kaž­kiek ėjau, virš gal­vos skrai­dė nai­kin­tu­vai. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad la­bai bai­su, bai­su tie „buh, buh buh“.

Kiek­vie­ną ry­tą Tat­ja­na skam­bi­na vi­siems pa­klaus­ti, kaip jie lai­ko­si. Ana pa­sa­ko­ja, kad vie­na pa­žįs­ta­ma su sū­nu­mi, ku­riam 9–10 me­tų, net ne­ina į slėp­tu­vę, nes rū­sys toks, kad bet ka­da ga­li su­griū­ti: „Jie aš­tun­tam aukš­te iš­ei­na į ben­drą ko­ri­do­rių ir ten sle­pia­si. Jie sa­ko, kad, at­ro­do, vi­sos emo­ci­jos ap­mi­rė. Toks siau­bas bu­vo, bai­mė, kad tie­siog vi­du­je už­ri­šo kaž­ką kaž­koks maz­gas. Ne­be­ga­li jaus­ti. O iš­va­žiuo­ti bi­jo... Daž­nai mo­te­rys ne­no­ri iš­va­žiuo­ti ir bi­jo pa­lik­ti vy­rus.“

Mo­te­rys vie­na per ki­tą pa­sa­ko­ja, kaip pa­žįs­ta­ma gy­dy­to­ja Ki­je­ve na­muo­se pri­ėmė gim­dy­mą, nes nė­ra kaip nu­vyk­ti iki li­go­ni­nės. „Oro pa­vo­jus vi­sur. Ge­rai, ji gy­dy­to­ja. O jei­gu ko­kios kom­pli­ka­ci­jos?“ – siau­bo ne­sle­pia Tat­ja­na.

Uk­rai­nie­tė sa­ko, kad pra­si­dė­jus ka­rui žmo­nės ne­gau­na gy­vy­biš­kai svar­bių vais­tų. „Ma­no ko­le­gė on­ko­lo­gi­ne li­ga ser­ga – ket­vir­ta­die­nį, kai pra­si­dė­jo ka­ras, tu­rė­jo pra­dė­ti che­mo­te­ra­pi­ją. Pa­skam­bi­no, gy­dy­to­jas sa­ko ne­da­rom. Ir taip li­gos prog­no­zė ne­aiš­ki, o da­bar vi­sai ne­aiš­ku. Iš­va­žiuo­ti ne­įma­no­ma. Uk­rai­na di­de­lė. Kol pri­va­žiuo­si prie pa­sie­nio, bet ka­da ga­li sprog­muo at­skris­ti“, – min­ti­mis da­li­ja­si Tat­ja­na.

Ana sa­ko, kad jos tik da­bar, jau kaž­kiek lai­ko pra­ėjus, pra­dė­jo at­vi­rai apie pa­dė­tį Uk­rai­no­je kal­bė­ti. Kai kir­tu­sios sie­ną su­sto­jo pir­mo­je pa­si­tai­kiu­sio­je de­ga­li­nė­je nu­mig­ti ir už­kąs­ti, žmo­nės pra­dė­jo klau­si­nė­ti, ar jos iš Uk­rai­nos. „Tu net žo­džio ne­ga­li iš­tar­ti. Mes tik da­bar kal­ba­mės. Ačiū Lie­tu­vai, kad ne­mo­ka­mi skam­bu­čiai į Uk­rai­ną, tų skam­bu­čių mi­li­jo­nai per die­ną. Ki­taip nie­kaip – ten mū­sų drau­gai, pa­žįs­ta­mi, ko­le­gos, ar­ti­mie­ji. Pa­kal­bi – ži­nai, kad tuo me­tu vis­kas ge­rai, o po ke­le­to va­lan­dų kaip? Tik tuo­met, kai pa­ke­lia ra­ge­lį, su­pran­tu, kad vis­kas ge­rai“, – pri­pa­žįs­ta Ana.

Šei­ma ap­gy­ven­din­ta Va­rė­nos ra­jo­ne, drau­gų so­dy­bo­je. Jos dė­kin­gos, kad čia yra pri­im­tos kaip na­mie, pui­kio­mis są­ly­go­mis, ta­čiau džiaugs­mo ma­ža. „Ne­ga­liu mie­got, – brauk­da­ma aša­ras sa­ko Tat­ja­na. – Vers­da­ma­si ant ki­to šo­no, vis pa­tik­ri­ni nau­jie­nas. Ten vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas.“

Grei­tos ka­ro pa­bai­gos ne­re­gi ir per­spė­ja Lie­tu­vą

Mo­te­rys ne­ti­ki, kad ka­ras greit baig­sis: ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad jis pra­si­dė­jo prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, o ne da­bar. Tik for­ma bu­vo ki­to­kia.

„Su­pran­tat, mū­sų ar­mi­ja ga­lin­ga, bet mums la­bai rei­kia pa­lai­ky­mo. Eu­ro­pa pa­de­da, bet vi­sa­da ga­li­ma pa­da­ryt dau­giau. Ki­ti bū­si­te jūs. Jei ma­no­te, kad to ne­ga­li bū­ti, tai ga­li. Su Ru­si­ja rei­kia kaž­ką da­ry­ti. To­kia, ko­kia ji yra, eg­zis­tuo­ti ne­ga­li. Monst­ro ne­ga­li­ma pa­lik­ti gy­vo. Ki­taip ir ki­tos kar­tos, mū­sų vai­kai, anū­kai taip pat tu­rės ka­riau­ti, nes tai pa­si­kar­tos“, – įsi­ti­ki­nu­si Ana. Jos ma­ny­mu, ge­riau­sia, ką šiuo me­tu ga­li­ma pa­da­ry­ti – skleis­ti ži­nią apie tai, kas vyks­ta, tiks­lią in­for­ma­ci­ją, nes dau­ge­lis ru­sų ne­ži­no, kad jų vai­kai, bro­liai žu­do tai­kius Uk­rai­nos gy­ven­to­jus, sprog­di­na gy­ve­na­muo­sius na­mus, net li­go­ni­nes. Tie, ku­rie ži­no, yra už­til­do­mi.

Pa­sak Anos, jos pus­se­se­rė, gy­ve­nan­ti Ru­si­jo­je, so­cia­li­nia­me tin­kle pa­vie­ši­no ka­ro vaiz­dus Uk­rai­no­je. Ne­tru­kus ji tu­rė­jo bėg­ti ir slėp­tis. Pa­bė­go iš na­mų be do­ku­men­tų, be daik­tų, taip, kaip sto­vi su vai­ku. Da­bar ji Uz­be­kis­ta­ne, „Jei kaž­ką pa­na­šaus pa­vie­ši­ni, gre­sia 20 me­tų ka­lė­ji­mas. Tai va­di­na­si tau­tos iš­da­vys­te. Ne vi­si žmo­nės ne­ži­no. Jie sė­di įbau­gin­ti“, – pa­sa­ko­ja Ana.

ben­dra.lt žur­na­lis­tės

Kris­ti­na Ar­žuo­lai­tie­nė,

Au­re­li­ja Ba­bins­kie­nė