Ministerijose jau kelerius metus įstrigusiame ES paramos Lietuvos regionams planavime tarsi vandens laše atsispindi ir Vyriausybės darbo efektyvumas, ir vakarietiška vadyba, ir aukšta kompetencija, ir kiti biurokratinės savigyros paistalai.

Nepradėtas nė vienas projektas

Į pabaigą eina jau treti 2021–2027 m. ES finansinės perspektyvos metai, o Lietuvos regionuose nepradėtas nė vienas investicinis projektas, nes šalies ministerijos iki šiol nepabaigia planavimo proceso, konstatavo Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA). Dėl biurokratų aplaidumo ir neveiklumo ES investicijų į Lietuvos regionus čiaupas iki šiol tebėra užsuktas: akivaizdu, kad politikos santechnikams finansinės sausros padariniai dažna proga pakiliai linksniuojamai Regionų politikai visai nerūpi. Nors premjerė Ingrida Šimonytė išdidžiai tvirtina, kad jos vadovaujama Vyriausybė nėra padariusi nė vienos klaidos, kurios nebūtų galima ištaisyti, regionų ir savivaldybių atstovai tikina, kad galimybių tinkamai ir laiku investuoti ES lėšas bei įgyvendinti projektus bus vis mažiau. Vandens finansiniame čiaupe kažkada gal ir atsiras, tačiau dėl santechnikų aplaidumo užsitęsusios sausros padariniai gali būti negrįžtami: vėluojančios investicijos nesustabdys regionų tuštėjimo.

„Pagrindinė kliūtis yra ta, kad regionai ES investicijų negali planuoti savarankiškai. Tai už juos daro centrinė valdžia. Ir daro lėtai bei neveiksmingai – dalis reikalingų dokumentų iki šiol neparengti, o tie, kurie parengti – stabdomi arba keičiami. Todėl šalies regionuose gyventojai vis dar negali sulaukti jų gyvenimo kokybę turinčių pagerinti investicijų. Šią sunkią pradžią teks prisiminti ir tuomet, kai perspektyvai pasibaigus vertinsime, ar tikrai padarėme viską, ir pilnai pasinaudojome šia galimybe“, – pareiškė LSA prezidentas Mindaugas Sinkevičius.

Jo teigimu, neįvertinama ir tikimybė, kad kita ES investicijų perspektyva Lietuvai gali ir nebebūti tokia dosni, tad vėlavimas pasinaudoti parama yra nesuprantamas. Juo labiau kad kvietimai teikti paraiškas finansuoti projektus ne regionų, o valstybės mastu jau prasidėjo.

Pasak LSA vadovo, regionai ir savivaldybės taip pat būtų galėję jau dabar pradėti įgyvendinti projektus, kuriais bus plėtojamos pramoninės ir komercinės teritorijos, turistinės vietos, nuotekų tvarkymo infrastruktūra, dviračių ir pėsčiųjų takai, didinamas visuomenės sveikatos ar švietimo paslaugų prieinamumas, modernizuojamas viešasis transportas. Regionų plėtros planai buvo patvirtinti šių metų pradžioje.

Savivaldybių atstovai ne tik piktinasi ministerijų neveiklumu planuojant investicijų priemones, bet ir stebisi, kodėl regionams skirta ES fondų parama sumažėjo 187 mln. eurų. Regioninės plėtros įstatyme įtvirtinta, kad iš viso šalies regionams bus skirta beveik trečdalis (1,810 mlrd. eurų) Lietuvai numatytų ES investicijų, tačiau Regionų plėtros programoje patvirtinta 3 proc. mažiau – 1,623 mlrd. eurų. LSA nesupranta, kodėl Regionų plėtros programą patvirtinusi Vyriausybė priėmė tokį politinį sprendimą.

Įsikišo ir prezidentas

Vėluojančių regionų plėtros programų problema iškilo į aukščiausią politinį lygmenį: ją su Vyriausybės, LSA, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariais aptarė ir Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo teigimu, stringantis planavimas ir nuolatinis patvirtintų dokumentų keitimas neleidžia Lietuvos gyventojams gauti geresnės kokybės ar platesnės apimties paslaugų, tiesioginių investicijų į infrastruktūrą. Šios paslaugos esą yra aktualios daugeliui šalies piliečių, nes apima socialinę, švietimo, žaliosios darbotvarkės sritis.

„Iš regioninei plėtrai numatytų 1,6 mlrd. eurų ES lėšų šiandien suplanuota tik apie 13 proc. Būtinas visų procese dalyvaujančių institucijų susitelkimas ir glaudus koordinavimas, kad 2023 m. numatytas tikslas suplanuoti 35 proc. investicijų būtų pasiektas ir per maksimaliai trumpą laiką būtų pradėtos vykdyti pažangos priemonės numatyta apimtimi“, – pareiškė šalies vadovas.

Su susitikimo dalyviais padiskutavęs apie Regioninės plėtros įstatyme nustatytą finansavimo formulę, prezidentas pabrėžė, kad negali būti klausimų dėl įstatymo vykdymo ir numatytos lėšų dalies skyrimo regionams.

M.Varaška: „Regionų plėtros srityje susiduriama su tokiomis drakoniškomis paramos sąlygomis, kad kartais net kyla abejonių, ar tikslinga ją priimti.“

Susitikimo metu aptarinėdami 2022–2030 m. Regionų plėtros programos įgyvendinimą, LSA atstovai atkreipė šalies vadovo dėmesį ir į kitą ES investicijų planavimo politinę problemą: pasak jų, smarkiai sumažintos regionų galimybės investicijas nukreipti ten, kur jos labiausiai reikalingos.

„Nors regionams buvo žadama leisti patiems identifikuoti jiems aktualiausias problemas ir spręsti jas numatytomis investicijomis, šis pažadas liko neįgyvendintas. Realybėje visas kryptis nustato ministerijos – jos formuluoja išankstines sąlygas, finansuotinas veiklas, skirsto lėšas tarp skirtingų sričių. Todėl regionai bus priversti investuoti ne ten, kur būtų galima realiai įgyvendinti vieną ar kitą vietos gyventojams reikalingą pokytį, o ten, kur „iš centro“ nusprendė ministerijos. O pastarųjų vizija neretu atveju visiškai prasilenkia su realiais regiono poreikiais“, – sakė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

Noras viską kontroliuoti

Kaip čia atsitiko, kad dabartinė Vyriausybė, kadencijos pradžioje žadėjusi efektyvų darbą ir vakarietiškus viešojo valdymo standartus, dabar dėl ministerijose įstrigusio ES investicijų į regionus planavimo tyli lyg vandens į burną prisisėmusi? Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komiteto nario Eugenijaus Sabučio, Lietuvos socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojo, teigimu, šiame klausime iš esmės slypi ir atsakymas. „Žadėti žadėjo, bet, matyt, susidūrė su tomis pačiomis priežastimis, pirmiausia – žmogiškųjų išteklių ir kompetencijos trūkumu. Neįvertino ir visų ankstesnių klaidų“, – sakė Seimo narys.

Anot E.Sabučio, pagrindinė klaida, kuri persmelkia visą valstybę – centralizacija ir noras viską kontroliuoti. „Matyt, tai svarbiausia priežastis. Juk tikrai buvo kalbama apie vakarietišką vadybos modelį, apie tai, kad valdžios sprendimai bus priimami greitai, o darbas vyks efektyviai. Bet greita ir efektyvu būna tada, kai kokias nors smulkmenas ar nedidelius darbelius patiki kitiems. O išėjo kaip visada. Prisiminkime ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) lėšas. Tai dideli pinigai, daugiau nei 2 mlrd. eurų. Buvo sakoma, kad jie bus nukreipti į Lietuvos regionus, kad regionai patys galės spręsti, kaip geriausiai juos panaudoti. Ne vienus metus veikia Regionų plėtros tarybos. Tačiau tikrovėje įvyko kitaip, į tai nebuvo atsižvelgta, vėl nugalėjo noras kontroliuoti ir viską valdyti iš centro. Jis atvedė prie to, kad atsakingi darbuotojai ministerijose ėmėsi kažką ruošti, nieko padaryti nespėjo ir iki šiol tų planų nėra. Bijoma dalintis atsakomybe, bijoma ją deleguoti, todėl viskas užstrigo, ir ne vieniems metams. Tai labai blogai“, – pridūrė politikas.

Paklaustas apie galimas tokio biurokratinio delsimo politines priežastis – gal paprasčiausiai valdantieji neskuba nukreipti ES investicijų į regionus, kuriuose gyvenantys žmonės balsuoja ne taip, kaip jiems norėtųsi – E.Sabutis patvirtino ne kartą iš politologų girdėjęs tokią nuomonę. „Tačiau juk galėtume svarstyti ir atvirkščiai. Nors esame ES šalis, ES paramos pinigai mums neprivalo būti skiriami. Paramos lėšas ES skiria todėl, kad vertina mūsų pažangą įvairiose srityse, ir skiria pinigų toms iš jų, kuriose mums dar reikėtų pasistengti. Tam reikia investicijų. Pavyzdžiui, mato, kad transporto, ekologijos, regionų plėtros ar kitose srityse mums dar reikia pasitempti. Savo ruožtu dėl skiriamų lėšų mums reikia atlikti namų darbus – suplanuoti, kokių priemonių ketiname imtis. Paprastai kalbant, ES tarsi sako: mes jums duosime pinigų, tik padarykite namų darbus. Tai kodėl valdantieji tų namų darbų nedaro? Juk juos atlikę jie galėtų politiškai puikiai reklamuotis ir tuose regionuose, kuriems buvo suteikta finansinė parama. Balsuojančiųjų už juos padaugėtų. Nežinau, kaip kitaip dar būtų galima suprasti politikos esmę. Juk žmonės vertina ne tik gerus žodžius ir gražias šypsenas, bet ir realius darbus. Manyti, kad jei už mus nebalsuojate, tai nieko ir negausite, kvaila. Juk ir toliau nebalsuos, tai akivaizdu. O jeigu valdžią perims kitos politinės jėgos, už kurias balsuojama, ir kažką naudingo padarys, tai jūs dar labiau nusmuksite regionų politinėje erdvėje“, – svarstė E.Sabutis.

Politiko teigimu, atsakymas į klausimą, ar regionų politikos apleidimas galėtų paveikti artėjančių rinkimų rezultatus, nėra vienareikšmis. „Rinkėjas rinkėjui nelygus, kiekvienas turi savo interesų, tikslų ir prioritetų. Visi supranta, kad ES pinigais pensijų ar atlyginimų nepadidinsi. Bet regione gyvenantys žmonės galėtų pasinaudoti kitais privalumais, kurių dabar neturi, kol ES investicijos iki jų aplinkos neateina. Tarkime, sveikatos apsaugos ar viešojo transporto plėtros paslaugomis. Aišku, politinės partijos prieš rinkimus tikrai naudos vėluojančių ES lėšų regionams argumentą, tačiau vėl turiu grįžti prie to, ką sakiau: sunku suvokti priežastis, kodėl valdančioji dauguma taip ilgai delsia daryti tai, ką pati galėtų panaudoti savo rinkimų kampanijoje. Juk tai galėtų būti vienas iš esminių politinių arkliukų, kuris atneštų jiems rinkėjų balsų. Būdamas opozicijoje galiu tuo džiaugtis, bet puikiai suprantu, kad iš tikrųjų tai nėra gerai. Juk ir pats esu Lietuvos pilietis, ir pats dėl įstrigusių investicijų į regionus kaip ir kiti kažko negaunu“, – sakė E.Sabutis.

Matematinis aklumas

Kazlų Rūdos savivaldybės meras Mantas Varaška viena iš ministerijose įstrigusių ES investicijų planavimo priežasčių laiko vasarą Lietuvoje įvykusią politinę dramą dėl galimo premjerės I.Šimonytės atsistatydinimo. „Ta drama bent porai mėnesių visiškai sujaukė ministerijų ir Vyriausybės darbą, nes tokiais atvejais žmonės galvoja ne apie tai, kaip toliau dirbti, o ką jiems patiems reikės daryti. Tai liečia ir politinę ministerijų vadovybę, ir kitus jų sluoksnius. Man ta aplinka yra žinoma iš darbo ministerijose. Kai tik susidaro politiškai neaiški situacija, kai pradedama kalbėti apie Vyriausybės krizę, darbas ministerijos kabinetuose baigiasi. Tai viena. Kita – apskritai suvokimas apie regionų problemas ir poreikius Vilniuje yra labai menkas. Jiems sunku suprasti, kad regionams ES paramos lėšos yra labai didelė pagalba ir iš principo vienintelis postūmis per ateinančius 4–5 metus pasigerinti savo infrastruktūrą ir paslaugų kokybę. Ypač dabar matant valstybės biudžeto spragas“, – sakė M.Varaška.

Jis nurodė ir galimas vėluojančio ES paramos regionams planavimo pasekmes. „Pirmiausia, nebus antrojo kvietimo teikti paraiškas. Net jei spėsime pateikti šešioms ministerijoms savo poreikius socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, aplinkos apsaugos, vidaus reikalų srityse, gali nutikti taip, kad nebeliks laiko ruoštis kitiems kvietimams. 2014–2020 m. ES lėšų programavimo laikotarpiu buvo keli pakartotiniai šaukimai, nes buvo spėta pakankamai anksti padaryti pagrindinius. Kalbu apie tai, kad po pirmųjų kvietimų visada lieka gana ženklios lėšos: vienose programose trūksta paraiškų, kitose susidaro jų perteklius. Tą ir dabar matome: pavyzdžiui, vandentvarkos srityje yra didžiulis lėšų poreikis, dėl to finansavimo rodiklis sumažintas iki 50 proc. Jeigu, tarkime, po pirmųjų kvietimų paaiškėja, kad Vidaus reikalų ministerijos finansavimo sritis yra neišsemta, būna priimami sprendimai perkelti vienų ministerijų lėšas į kitų ministerijų fondus. O tam dabar tiesiog gali pritrūkti laiko.

Antras dalykas – regionų plėtros srityje susiduriama su tokiomis drakoniškomis paramos vykdymo sąlygomis, kad kartais net kyla abejonių, ar tikslinga ją priimti. Pavyzdys – socialinio būsto plėtros programa, kurioje galima vystyti socialinio būsto projektus tik neįgaliems asmenims ir daugiavaikėms šeimoms. O ką daryti, jei tokie žmonėms jau aprūpinti socialiniais būstais, bet savivaldybei reikia jų sveikiems žmonėms, jaunoms šeimoms apgyvendinti? Yra ir kitokių ribojimų. Pavyzdžiui, parama gyventojams, norintiems įsigyti individualius nuotekų valymo įrenginius, neapims gyvenviečių, kuriose gyvena iki 200 žmonių. Tai kam diskriminuoti žmones? Lietuvoje yra tūkstančiai gyvenviečių, kuriose gyvena mažiau nei 200 žmonių, ir į jas teoriškai negali ateiti ES parama. Kuo blogesnis žmogus, jeigu gyvena ten, kur mažiau nei 200 gyventojų? Jei gyvenvietėje yra 198 žmonės, tai ji lekia už ES paramos borto, o jei 202, tai viskas tvarkoje. Matome ministerijų lėtumą, užsisukimą savo pačių popierizme, tikrovės poreikių nesuvokimą ir žmonių diskriminavimą. Šitaip tęsiame matematinio aklumo arba liniuotinio valdymo principą“, – sakė Kazlų Rūdos savivaldybės meras.

M.Varaškos teigimu, jam susidaro įspūdis, jog egzistuoja savotiškas sostinės burbulas. „Kai gyveni ar dirbi Vilniaus centre, o savaitgaliais užsakomaisiais reisais skraidai po pasaulį, priiminėjant sprendimus turbūt būna sunku suprasti, kokia yra Lietuvos gyvenviečių ar mažesnių miestų padėtis. Ir ką vis dėlto reikėtų daryti, net jeigu suvoki jų situaciją. Vienaip ar kitaip valstybei reikės išlaikyti jos teritorijos patrauklumą, savivaldybių gyvybingumą, BVP kūrimo rodiklius. Deja, pritrūksta nuovokos arba gebėjimo priimti sprendimus, galbūt kitą kartą net nepaisant kai kurių Europos Komisijos reikalavimų, kad būtų galima apginti mūsų šalies interesus. Apginti interesus žmonių, kurie gyvena mažesnės ekonominės galios savivaldybėse. Visos ES šalys kovoja už save. Ir jeigu pasiduodama reikalavimams, kad visi žmonės, kurie gyvena mažesnėse nei 200 gyventojų turinčiose gyvenvietėse, yra kažkokie nepilnaverčiai, tai ką mes giname labiau – savo lojalumą kažkokios ES direktyvos raidei ar savo piliečiams?“ – retoriškai klausė M.Varaška.

Ima jaustis nereikalingi valstybei

„Yra daug techninių dalykų, dėl kurių gali vėluoti ES paramos lėšos Lietuvos regionams, ir dalis jų nebūtinai susiję su mūsų valdžios veiksmais. Tačiau šiuo atveju dėl labai lėtai ministerijose planuojamų regionų plėtros programos priemonių, matyt, yra peržengti visi galimi terminai“, – teigė profesorius Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas. Anot jo, jeigu lėšos planuojamos netinkamai, vadinasi, tai yra politinio dėmesio prioritetų keitimo reikalas.

„Jeigu tos lėšos neplanuojamos regionams, tai tada kam? Priminsiu, kad prezidentūroje kasmet vyksta Regionų forumas, į kurį suvažiuoja savivaldybių merai ir kiti jų atstovai. Prezidentui jie išsako regionams aktualias problemas, jis apie jas diskutuoja su forumo dalyviais. Manau, kad prezidentas yra pakankamai aiškiai apčiuopęs regionų ir savivaldybių problemų pulsą, žino apie vėluojantį ES paramos lėšų regionams skyrimą. Jis aiškiai sako, kad ministerijose prie šitos valdžios nėra planavimo prioriteto ES finansines lėšas nukreipti regionų kryptimi. Apie priežastis galėtume tik spėlioti. Ar čia nenoras paremti regionuose gyvenančius žmones, kurie labiau balsuoja ne už dabar valdžioje esančias partijas, ar nekompetencija, ar žmonių trūkumas. Pats faktas, kad ES skirti pinigai jau dvejus metus laukia, kada Lietuvos valdžia juos pasiims, daug ką pasako. Žinant, kad viena didžiausių problemų Lietuvoje yra socialinė atskirtis, taip pat atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų, nekyla abejonių, kad ES finansinė parama regionams yra labai reikalinga. O socialinės atskirties pasekmės neigiamai atsiliepia visai politinei tautos sanglaudai. Žmonės galvoja: kur yra valstybė, kuriai aš moku mokesčius? Kur viešosios gėrybės? Piliečiai pradeda jaustis esantys nereikalingi savo valstybei. O jeigu prie viso to prisideda ir valdžios nesugebėjimas suplanuoti ES paramos lėšas regionams, kuriuose jų reikia labiausiai – o aš tą žinau, nes pats esu suvalkietis, dažnai lankau tėvus Suvalkijoje ir tuos dalykus matau iš arti – tai viskas tik dar labiau komplikuojasi“, – sakė M.Jurkynas.

Paklaustas, kaip situacija su ministerijose įstrigusiu regionams skiriamos ES paramos planavimu dera su Vyriausybės pažadu rodyti vakarietiško viešojo valdymo pavyzdį, profesorius pabrėžė būtinybę skirti politinę retoriką nuo politinio veikimo rezultatų. „Pagrindinė valdančiųjų politinė jėga – konservatoriai – yra pamėgę kalbėti apie vakarietiškus ar skandinaviškus standartus, bet tai, manau, yra labiau etiketės ar kaukės. Prisilipdžius „vakarietiškumo“ etiketę ar užsidėjus kaukę veiksmai nuo to nepasikeičia. Kokia prasmė kalbėti apie skandinaviškus standartus žinant, koks aukštas biudžeto perskirstymo lygis tose šalyse? Mūsų situacija šia prasme visiškai kitokia. Šita Vyriausybė labiau mėgsta etiketes arba gerus norus. Bet tie jos geri norai praėjus trims kadencijos metams tikrai nevirto tais dalykais, kurie spręstų vienas svarbiausių šalies problemų – socialinės atskirties mažinimą ir socialinės sanglaudos stiprinimą. Ir tai labai aiškiai matoma“, – sakė M.Jurkynas.

„Regioninės politikos tikrai nėra“

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderio, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko pirmojo pavaduotojo Artūro Zuoko teigimu, ši Vyriausybė turbūt įeis į istoriją kaip labiausiai neefektyvi, nesugebanti valdyti procesų ir projektų. „Ją galėtume vertinti kaip gerai dirbančią socialiniuose tinkluose, daug kalbančią apie mokesčių didinimą. Ji daro tai, užuot skyrusi visą savo energiją ir kompetenciją tam, kas jai priklauso daryti – pritraukti lėšas, kurias mums iš įvairiausių struktūrinių fondų skiria ES. Šios ES lėšos, skirtos ekonomikos atsigavimui po pandemijos, ne tik nėra panaudotos, bet dargi net negautos. Yra tikimybė, kad nemažą dalį jų mes prarasime. Jei prezidentas būtų ryžtingesnis, jis dėl to jau būtų pareikalavęs konkrečios Vyriausybės atsakomybės. Taip pat ir Seimas, nes tai yra pats didžiausias nusikaltimas prieš Lietuvos žmones: turėdami galimybes investuoti į ekonomiką, kurti darbo vietas, didinti konkurencinį pranašumą, šiandien jas visiškai prarandame. Praėjusiais metais Lietuva atsidūrė paskutinėje ES vietoje pagal užsienio investicijų pritraukimą“, – sakė A.Zuokas.

Pasak politiko, į kokį svarbesnį ekonominės ir socialinės raidos rodiklį bepažvelgtume, pamatytume, kad šiandien Lietuva praranda savo konkurencinį pranašumą, kuris visada buvo stiprioji mūsų valstybės pusė. „Pavyzdžių apstu. Štai kelias į Uteną. Lenkija jau pakeitė visą savo kelių infrastruktūrą, o mes apie kelio tiesimą diskutuojame jau 15 metų. Apie kokias šios Vyriausybės kompetencijas galima kalbėti, jeigu ji nesugeba suvaldyti nė vieno strategiškai svarbaus projekto? Paimkime Vilniaus kogeneracinę jėgainę. Jos paleidimas tris metus vėluoja, jėgainės statybos biudžetas išaugo daugiau nei 100 mln. Didžioji šios Vyriausybės problema yra ta, kad jai reikėtų mažiau kalbėti ir erzinti žmones dėl nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo, dėl individualia veikla užsiimančių žmonių didesnio apmokestinimo, ir daugiau savo pastangų skirti lėšoms, kurios skiriamos Lietuvai. Kad jos būtų efektyviai panaudotos, kad keltų ekonomiką ir žmonių gyvenimo lygį. Tačiau šiandien mes iš Vyriausybės girdime tik apie naujus mokesčius. Ne naujus mokesčius reikia įvedinėti, o dirbti, kad valstybė galėtų naudotis tomis pajamomis, kurias ES padėjo ant Vyriausybės stalo. Čia, mano manymu, didžiulis nusikalstamas veikimas. Jeigu opozicija Seime būtų principingesnė, tai atsakingus asmenis už viešojo intereso pažeidimą tikrai būtų galima traukti atsakomybėn“, – pridūrė pašnekovas.

Jo teigimu, reikia pripažinti, kad regioninės politikos tikrai nėra. „Per šios Vyriausybės darbo laikotarpį buvo kalbama apie regionų stiprinimą, apie aktyvią regionų plėtros politiką, tačiau iš tikrųjų viskas buvo daroma priešingai. Mažinamas ligonių, mokyklų tinklas, atsisakoma policijos komisariatų, valstybės institucijos, tarp jų – Užimtumo tarnyba, mažinamos ir centralizuojamos. Realiai valdžia šiandien dėl savo patogumo jas susikėlė į Vilnių, ir regionai praktiškai liko be nieko. Visos kalbos apie regionų politiką tapo tik politine retorika per rinkimus. Aišku, didžioji atsakomybės dalis dėl to tenka konservatoriams, nes jie – didžiausia valdančiosios koalicijos dalis. Būtent jų vykdoma politika lemia, kad netolygumai tarp regionų ne mažėja, o didėja. Taip pat ir socialinė atskirtis. Gal tik atskiri miestai tokią situaciją taiso. Šiuo atveju reikia paminėti Kauną, kuris atgauna deramą svorį Lietuvos ekonomikoje. Situaciją gelbėja tik efektyvi tų miestų merų, savivaldybių tarybų veikla. Jeigu ne tai, iš regioninės politikos liktų tiktai Vilnius“, – apibendrino A.Zuokas.