Lietuva nerimauja, ir stipriai. Tą patvirtina ne tik sociologai – dažnas tai kasdien jaučia bendraudamas su kitais, galvodamas apie ateitį: savo paties, savo šeimos, artimųjų, savo valstybės. Žinoma, į kažkieno asmeninius išgyvenimus galima numoti ranka, bet jei nerimas tampa visuotinis, turbūt visuotinės bus ir jo pasekmės. Ar pavyks jas išgydyti politiniais vaistais?

Nerimauja kasdien

Kovo mėnesį atliktas trečiasis Lietuvos gyventojų nerimo indekso tyrimas, pasak sociologų, atskleidė, kad lietuviai kaip niekad anksčiau nerimauja ir bijo dėl ateities. Paaiškėjo, kad dauguma šalies gyventojų nerimą jaučia nuolat. Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad 96 proc. lietuvių jaučia nerimą dėl savo ar savo šeimos gerovės. Tai didžiausias nerimaujančių skaičius per du praėjusius metus, kai pasaulis susidūrė su koronaviruso pandemija ir jos pasekmėmis. Dabar prie didžiausių visuomenės nerimo priežasčių prisidėjo rekordinė infliacija ir karas Ukrainoje.

Skelbiama, kad kasdien nerimaujančių žmonių skaičius, lyginant su 2021 m., padidėjo nuo 9 proc. iki 13 proc. Dažnai nerimaujančių apklaustųjų dalis nuo pernykščių 23 proc. padidėjo net iki 36 proc. šiuo metu. Nerimo indekso tyrimas atskleidė, kad dabar lietuviams didžiausią nerimą kelia karas Ukrainoje. Kad tai yra nuolatinio jų nerimo priežastis, nurodė 78 proc. apklaustųjų. Paklausti, kodėl nerimauja dėl karo Ukrainoje, net 77 proc. respondentų atsakė jaučiantys tiesioginio karo grėsmę ir Lietuvoje, o 73 proc. apklaustųjų baiminasi branduolinio ginklo panaudojimo. Respondentams taip pat neduoda ramybės mintys apie sunkias ligas, šeimos narių nelaimes, grėsmę netekti darbo bei sunkią finansinę padėtį senatvėje.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad karas Ukrainoje apklaustiesiems kelia nerimą ne tik dėl grėsmės, bet ir dėl finansų: daugiau nei pusė respondentų teigė nerimaujantys dėl infliacijos, kurią skatina su karu susijusios priežastys. Taip pat gyventojams nerimą kelia dėl karo atsiradęs finansinis nestabilumas, prekių ir žaliavų trūkumas, lėtėjanti Lietuvos ekonomika.

Viena vertus, sociologų išmatuotas visuomenės nerimo lygis tarsi yra natūrali reakcija į staigiai besikeičiančio įprastinio gyvenimo grėsmes ir apsiniaukusią ateitį: sakoma, kad tokiomis sąlygomis ramūs išlieka tik išminčiai arba idiotai. Nerimaujantis žmogus vertina jam kylančius pavojus ir pats ieško išeičių, svarsto galimus savo veiksmus, jei įvykių eiga pasuktų viena ar kita kryptimi. Vien jau tokie svarstymai, galimų išeičių ieškojimas veikia kaip savotiškas streso kontroliavimo įrankis. Kita vertus, toli gražu ne visi pavojaus valandą linkę kliautis tik savimi, galvoti savo galva, veikti savo nuožiūra. Daug kas tikisi, jog jais bus pasirūpinta – argi ne tam jie moka mokesčius valstybei, eina į rinkimus, renka valdžią, kad ji prisiimtų atsakomybę už valstybės gyvenimo reikalus, taip pat ir jų nerimo priežastis. Ar daug ką gali pavienis žmogus, susidūręs su karo grėsme, badmiriauti verčiančia infliacija, stojančia ekonomika? Juk tam ir yra valdžia, tam ir yra valstybė su visomis savo ministerijomis, departamentais, komitetais, tarybomis ir komisijomis, mintančiomis iš visuomenės kišenės.

Padės žinojimas

Deleguoti nerimaujančios visuomenės rūpesčius – tiek, kiek jie susiję su visos valstybės gyvenimu – Respublikos prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms atrodytų tarsi logiška: pagal Konstituciją esame demokratinė valstybė, kurios valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Kita vertus, gali būti, jog kaip tik tai ir didina dalies visuomenės nerimą dėl ateities, ypač jei ši visuomenės dalis savo akimis matė, kaip valdžios įstaigos ir politikai tarnavo Lietuvos žmonėms per praėjusius 30 metų. Liaudies išminties, kad savi marškiniai arčiau kūno, dar niekam nepavyko paneigti. Kaip ir nelinksmos gyvenimiškos išvados, jog skęstančiųjų gelbėjimas paprastai būna jų pačių reikalas. Bet ar tai turėtų reikšti, kad valdžiai iš tikrųjų nusispjauti, dėl ko nerimauja visuomenė? Nejau jai nerūpi galima nauja masinės emigracijos iš Lietuvos banga? Užsienio ir lietuviško kapitalo evakuacija į saugesnius kraštus? Masinis nedarbas ir tuščių puodų maršai? Nejaugi nerūpi skubiai ieškoti nuo viso to apsaugoti galinčių politinių vaistų?

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, sakė nemanantis, kad esama politinių vaistų nuo tokios ateities baimės. „Manau, kad pats žmogus turi atrasti santykį su tikrove, kuri tikrai žiauri. Tikėjausi, kad mūsų kartai pavyks apsieiti be karo Europoje, tikrai tikėjausi, kad Europa jau išsprendė tą problemą. Bet pasirodė, kad Vakarų šalių lyderiai, tarp jų B.Obama, A.Merkel, F.Hollande'as, N.Sarkozy ir kiti – savo politika Rusijos atžvilgiu išugdė monstrą, ir dabar susidūrėme su juo akis į akį“, – sakė politologas.

V.Dumbliausko teigimu, geriausias vaistas yra žinojimas – jis turėtų padėti žmonėms. „Aišku, Putinas įklimpo Ukrainoje, manau, dabar yra 99 proc. tikimybė, kad iki mūsų jis neateis. Jau vien tai turėtų raminti. Reikėtų padėti ukrainiečiams, nes jie dabar mus gina nuo tų baisybių, kurios vyksta Ukrainoje. Čia tokie dalykai, kuriuos pats žmogus turėtų suvokti. Suprasti, kad jo seneliai ar tėvai taip pat išgyveno karą, pokarį, ir atsilaikė. Galų gale žmogus – tokia būtybė, kuri prie visko prisitaiko“, – pridūrė pašnekovas.

Dėl visuomenėje tvyrančio nerimo, anot V.Dumbliausko, Vyriausybė ne kažin ką gali padėti – nebent raminamą socialinę reklamą per televiziją užsakyti, bet ji esą nepasieks tikslo. „Aišku, lyderiai, turiu galvoje prezidentą, premjerę, Seimo pirmininkę, turėtų kalbėti ramiai, užtikrintai, jokiu būdu neskleisti panikos. Lyderio laikysena labai svarbi. Ir, aišku, padėti Ukrainai, dirbti dėl to Briuselyje. Manau, politinės priemonės tik tokios. O šiaip, jei žmogus pajėgus blaiviai įvertinti padėtį, turėtų suvokti, kad kol kas mums tikrai negresia bombardavimai, nuo kurių taip kenčia ukrainiečiai. O kad pabrango benzinas – smulkmena, palyginus su tuo, kad žmonės Ukrainoje žūsta, kad jų miestus griauna. Badu tikrai nemirsime“, – sakė politologas.

Pašnekovas pasidalijo savo patirtimi, kaip sumažinti nerimo lygį. „Man labai padėjo Krašto apsaugos ministerijos psichologės patarimas. Ji sakė: kuo mažiau žiūrėkite žinių! Nustojau žiūrėjęs vaizdus iš Ukrainos, nes dėl jų nemiegodavau. Dabar tik skaitau analitinius tekstus, kuriuose analizuojama ir prognozuojama situacija Ukrainoje. O apie vaikų žudymus neskaitau, tokių vaizdų nežiūriu, ir pradėjau normaliau miegoti. Tai šitoks patarimas, nes iš tikrųjų tie vaizdai veikia psichiką. Padėtis rimta, bet ne beviltiška, šioje situacijoje reikia laikytis psichinės higienos“, – patarė V.Dumbliauskas.

Veikti turėtų laiku

„Manau, kad tą nerimą lemia keli dalykai. Tai ir dabartinė geopolitinė situacija, karas Ukrainoje, ir tai, kas vyksta pačioje Lietuvoje, valstybės vidaus gyvenime, nes situacija tikrai nėra labai džiuginanti“, – svarstė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Lietuvos regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė. Pasak jos, kai skaitome pranešimus, kad „Lietuvos geležinkeliai“ atleidžia 2 tūkstančius žmonių, suprantame, jog tai vienas didžiausių masinių darbuotojų atleidimų nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Politikės teigimu, nedžiugina ir tai, kad infliacija pas mus didžiausia ES, ir žmonės tą jaučia savo kailiu.

„Viskas brangsta nuosekliai ir pastoviai, neseniai išgirdome, kad 70 metų senjorams nebus nemokamai išduodami vaistai, jie turės susimokėti priemoką. Be abejo, tokie dalykai žmonėms nesuteikia stabilumo jausmo. Ir jei karo liepsnų Ukrainoje tiesiogiai negalime užgesinti, darome tai padėdami kovojantiems, iš karo zonos pasitraukusioms ukrainiečių šeimoms, įvesdami sankcijas, tai nacionalinius dalykus galime kur kas geriau reguliuoti. Tai iš esmės priklauso nuo vidaus politikos, nuo to, kokia ji ir kaip yra vykdoma. Šiuo atveju, matyt, žmonių neviltis kyla iš to, kad jie negali pakeisti situacijos, nors mato, kad ji gali būti keičiama priimamais sprendimais“, – sakė A.Širinskienė.

Jos teigimu, pridėtinės vertės mokestis šildymui tikrai galėjo būti kompensuotas nuo kovo mėnesio, kaip ir žadėta, bet to nebuvo padaryta. Tik dabar pradėta kalbėti apie kompensacijas elektros vartotojams, kai tuo tarpu kritinis laikotarpis, kai žmonės daugiausiai suvartoja elektros energijos, jau yra praėjęs. „Jeigu Vyriausybė tvarkytųsi normaliai, būtų galima išvengti dalykų, kurie veda žmones į desperaciją dėl tokių didelių išlaidų. Bet Vyriausybė veiksmų turi imtis laiku, neatidėliodama jų, kaip dabar, praktiškai pusę metų“, – pridūrė pašnekovė.

Regi pavojų

Politikė priminė, kad Respublikos prezidentas ir Seimo opozicija dar nuo lapkričio mėnesio ragino valdančiuosius švelninti infliacijos poveikį gyventojams. „Greito sprendimų priėmimo ir nuoširdaus rūpesčio tikrai pasigendama, ir, matyt, nuo to vėliau priklauso, kaip žmonės vertina savo ateitį. Aš net neabejoju, kad jei žmonės pradeda jausti netikrumą dėl savo ateities, prasidės kitas dalykas: turėtų kristi vartotojų pasitikėjimo indeksas. Kitaip tariant, turėtų pradėti mažėti vartojimas, o tai reiškia, kad ekonomika pradės stoti, nustos augęs valstybės bendrasis vidaus produktas. Tokiu atveju tą nepasitikėjimą savo ateitimi pajusime ir ekonomiškai. Iš esmės susidaro užburtas ratas: blogėjanti ekonominė situacija verčia žmones prasčiau vertinti ateitį, o blogi lūkesčiai dar labiau blogins ekonominę situaciją, nes žmonės tiesiog nustos vartoję. Lietuvos banko analizė rodo, kad vartojimas jau dabar mažėja, žmonės atideda brangesnius pirkinius, kurie dabar nėra būtini“, – sakė A.Širinskienė.

Paklausta, kur galėtų atvesti stiprėjantis visuomenės nerimas, kokios galėtų būti jo pasekmės – gal nauja emigracijos banga, gal sustiprėjęs politinis radikalizmas, gal gausesnėmis protesto akcijomis besireiškiantis didesnis pilietinis aktyvumas? – A.Širinskienė neatmetė visų šių galimų variantų. „Karti Lietuvos patirtis per 2008–2009 m. krizę rodo, kad žmonės tikrai renkasi emigruoti tada, kai mato, kad ekonominė situacija valstybėje tampa beviltiška, ir valdžia nesugeba jos suvaldyti. Arba bando tai padaryti neadekvačiomis priemonėmis. Anuo metu buvo pasirinktas algų, pensijų, socialinių išmokų mažinimas, dabar pasirinkta keista vilkinimo priimti sprendimus taktika. Taip, emigracijos banga gali kilti, jau matyti ir tam tikrų ją pranašaujančių ženklų. 2020–2021 m. dar turėjome teigiamą migracijos balansą – daugiau žmonių grįždavo į Lietuvą, nei iš jos išvykdavo. Po ilgų karantino suvaržymų, kai pradėjo bankrutuoti kai kurie verslai, situacija pasikeitė: vėl daugiau žmonių išvažiuodavo, nei atvykdavo. Dabar panašu, kad emigracija Lietuvoje vėl didėja“, – sakė pašnekovė.

Pasak A.Širinskienės, žmonių nepasitikėjimas, nepasitenkinimas, netikrumas dėl ateities prasiveržia įvairiomis pasipriešinimo formomis. Prisiminę pernai vykusius protesto mitingus, Šeimų sąjūdžio veiklą, esą galėtume daryti prielaidą, kad ir šiemet to galbūt nepavyks išvengti. „Matau didelį pavojų: kai žmonės netiki savo ateitimi, jie gali pradėti nepasitikėti ir savo valstybe, ypač jei mato, kad pagalbos iš jos nesulaukia. O tas nepasitikėjimas valstybe kritiniais atvejais gali tapti ir piliečių nenoru ginti ją nuo užpuolikų. Kai matai, kas vyksta Ukrainoje, tai, manau, pirmas dalykas, kurio turėtų siekti protinga valdžia – visomis įmanomomis priemonėmis stiprinti pasitikėjimą valdžia ir valstybe. Tai garantuotų, kad žmonės norėtų ginti ir savo vadovus, ir savo valstybę, jei, neduok Dieve, kiltų karas“, – pabrėžė politikė.

Kiek laiminga visuomenė?

Psichoterapeutas, politikas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis mano, kad svarstymai apie galimus politinius vaistus nuo visuomenės nerimo – labai plati tema, nes kalbama apie visuomenės psichologinę savijautą. „Galima į tai pažvelgti ir kitu, apibendrinančiu aspektu: užduoti klausimą, kiek laiminga yra visuomenė? Juk akivaizdu, kad nerimas, stresas, baimės labai nedera su laime. Kai pateikiame tokį klausimą, gauname labiau apibendrinančius atsakymus, nei kad suteikia momentiniai sociologiniai tyrimai, fiksuojantys šios dienos nuotaiką. Tarkime, jei pažvelgęs pro langą matau pilką dangų, tai gal ir šios dienos nuotaiką įvertinsiu truputį blogiau, negu saulėtą dieną“, – pastebėjo profesorius.

G.Navaičio teigimu, naujausias Lietuvos gyventojų nerimo indekso tyrimas labiau atspindi tai, kaip dabar jaučiamės. Tuo tarpu dar neskelbti šių metų kovą bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatai, kuriuos profesorius sutiko atskleisti „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams, esą leidžia įvertinti ir praeitį, ir perspektyvą. „Žmonių buvo klausiama, kaip jie vertina praėjusius metus ir artimiausių 5 metų perspektyvą. Buvo galimi keturi atsakymų variantai: 1 – „Metai buvo geri, ateityje gerovė stiprės“; 2 – „Metai buvo geri, reikės daug dirbti, stengtis, kad gerovė išliktų“, 3 – „Metai buvo blogi, bet tikiuosi permainų į gera“, ir galiausiai 4 – „Metai buvo blogi, gerų permainų nesitikiu“. Pirmąjį atsakymo variantą pasirinko 9,8 proc. apklaustųjų, antrąjį – 38,8 proc., trečiąjį – 35,7 proc., o ketvirtąjį – 14,9 proc. Taigi, sudėkime žmones, kurie Lietuvoje nesijaučia laimingi – kaip matote, jų yra ganėtinai daug“, – sakė G.Navaitis.

Anot jo, reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką: itin didelį tikrai nelaimingų žmonių, kurie nė nesitiki gerų permainų, skaičių. „Ką reiškia „itin didelis“? Lyginant su Skandinavija: ten taip atsakytų nuo 1 iki 3 proc. apklaustųjų. Bet ir kitose ES šalyse jų būtų daug mažiau, nei pas mus. Kita vertus, nereikėtų labai niūriai žvelgti į Lietuvą, nes jos laimės indeksas, kitaip sakant, šie jau minėti skaičiai, nors ir lėtai, bet auga. Jeigu prieš 15 metų mes pagal laimės indeksą buvome 54 vietoje pasaulyje, tai dabar esame 42. Tad augimas yra gana pastebimas, lenkiame ir kai kuriuos kaimynus“, – komentavo profesorius.

G.Navaičio teigimu, suprantama, kad šiandien turime daug priežasčių nerimauti. Tai ir nesibaigusi pandemija, ir neaiški ekonominė situacija, ir Rusijos imperializmo sukeltas karas su Ukraina. „Apie asmenines priežastis net nekalbame. Tačiau neturėtume pamiršti ir to, kad mums priešiškos jėgos sąmoningai sėja paniką, kursto nepasitenkinimą, nes norėtų, kad mes nebūtume vieningi ir taptume baimės aukomis. Tai karo, kuris kariaujamas prieš Lietuvą, sudėtinė dalis. Todėl skaitytojams siūlau mažą eksperimentą, kuris gali truputėlį prisidėti prie visuomenės psichologinės gerovės didinimo“, – sakė pašnekovas.

Eksperimento esmė, jo teigimu, paprasta: štai, pavyzdžiui, kalbėdami apie COVID-19 pandemiją galime dalintis su aplinkiniais žinia apie sąmokslo teorijas, vakcinų neveiksmingumą. Tačiau taip pat galime sakyti, kad pandemija jau baigėsi, kad atšauktos apsaugos priemonės, nebekyla toks didelis pavojus. Galime dalintis žinia, kad kainos auga, Lietuvos ekonominė padėtis blogėja. Kita vertus, galime sakyti, kad Vyriausybė priėmė sprendimus, kaip mažinti infliacijos poveikį, bent kažkiek padidinti pensijas, ir kad Lietuvos ekonomika auga.

„Galime dalintis žinia, kurią labai mielai platino Rusijos propaganda ir jai pataikaujantys kai kurie užribiniai lietuvių politikai: esą jeigu Rusija užpultų Lietuvą, tai okupuotų mus per 24 valandas, ir kad sąjungininkai mūsų negins. Ir galime dalintis žinia, kad per pastaruosius 300 metų pirmą kartą ne lietuviai dėl kažkokių valstybių kariauja, o dėl mūsų yra kariaujama. Kad pirmą kartą per tiek metų ne lietuviai bėga, o pas mus bėga. Kad galbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje mes turime tokius galingus sąjungininkus, kokių niekada neturėjome. Klausytojai galėtų paklausti patys savęs, kuria iš šitų žinių būtų prasmingiau dalintis“, – apibendrino G.Navaitis.