Ką turėtų reikšti valdančiųjų planai rudenį kartu su nacionaliniais rinkimais surengti nacionalines evakuacijos pratybas: gerokai pavėlavusį karo grėsmės suvokimą ar norą išjoti į Seimo rinkimus su patikimų Tėvynės gynėjų vėliava?
Kai nekyla abejonių
Rinkimų trikovės metais dalį rinkėjų – gal net didžiąją – kartkartėmis ištinkantys konfliktiško tikrovės suvokimo priepuoliai, nors dažniausiai ir trumpalaikiai, šią vasarą vargina ne mažiau nei užsitęsę karščiai. Šie, pasak meteorologų, ilgainiui peraugs į stichinį reiškinį – kaitrą, o politologai ramina, kad liguistus rinkėjų išgyvenimus dėl neatitikimo tarp to, ką mato jų akys ir ką politikų bei politikos aiškintojų balsais kalba televizorius, galiausiai išsklaidys rinkimai.
Tačiau, matyt, yra ir išimčių: štai visai neseniai antrajai kadencijai perrinktas prezidentas Gitanas Nausėda, galintis didžiuotis įspūdingu visuomenės pasitikėjimo kreditu, NATO viršūnių susitikime Vašingtone, regis, nutarė paišlaidauti. Tuo pat metu, kai Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo pranešimai, jog JAV prezidentas Joe Bidenas nebeatpažino vieno iš NATO valstybių vadovo, su kuriuo anksčiau dažnai bendravo, jog NATO šalių lyderiai yra labai sunerimę dėl jo galimybės vadovauti Amerikai dar 4 metus, jeigu kartais būtų perrinktas, prezidentas G.Nausėda išsakė visiškai priešingą nuomonę.
„Man nekyla jokių abejonių dėl fizinių (prezidento J.Bideno,
– Eltos past.) galimybių. Tikiuosi, kad prezidentas Bidenas toliau imsis
taip reikalingos lyderystės, nes šiandien jos reikia visur“, – pareiškė Lietuvos
vadovas. Tarsi patvirtindamas tokius žodžius, netrukus prezidentas J.Bidenas
Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį pavadino Vladimiru Putinu, pasitaisė, o
po kurio laiko priminė savo viceprezidentu vietoje Kamalos Harris pasirinkęs
Donaldą Trumpą. Taigi, Lietuvos rinkėjams beliko spėlioti, į kokias gelmes dar
turėtų nusmukti protinis JAV prezidento pajėgumas, kad prezidentui G.Nausėdai
pagaliau kiltų abejonių dėl jo fizinių galimybių. Juo labiau kad Lietuvos
vadovo niekas už liežuvio netraukė, jis galėjo tiesiog dėl to patylėti, užuot
kalbėjęs tai, kas visiškai prieštaravo TV žiūrovų Lietuvoje matytiems vaizdams
iš Vašingtono.
Kai politikų kalbos akivaizdžiai prieštarauja tikrovei, žmonėms kyla klausimų ne tik dėl tokio elgesio motyvų, bet ir dėl pačių politikų adekvatumo.
Kai politikų kalbos akivaizdžiai prieštarauja tikrovei, žmonėms kyla klausimų ne tik dėl tokio elgesio motyvų, bet ir dėl pačių politikų adekvatumo. O tai savo ruožtu kerta per visuomenės pasitikėjimą, net jei kuris nors ką tik išrinktas politikas dėl to jaučiasi visai ramus. Viską dar labiau komplikuoja tai, kad laikai dabar tikrai neramūs, ir tokiu metu visuomenė iš lyderių tikisi tiesos, kad ir kokia karti ji būtų, o ne sovietine „pokazucha“ atsiduodančios politinės retorikos. Primityviai demonstruojama parodomoji politinė veikla tik dar labiau stiprina žmonių apsisprendimą kliautis tik savo galva, nepasitikėti valdžia ir jos politines pasakas sekančiu televizoriumi.
Išaugęs susirūpinimas
Vis labiau artėjant Seimo rinkimams, klausimų dėl parodomosios politikų veiklos sukėlė ir staiga padidėjęs nacionalinės ir vietinės valdžios susirūpinimas visuomenės saugumu karo grėsmės akivaizdoje. Štai prezidentūra pristatė – dėmesio! – įrankį, skirtą identifikuoti kiekvieno vaidmenį valstybės gynybos metu. „Ne visi gins valstybę ginklu. Taip, mums reikės stiprios karinės galios ir ginkluotojų pajėgų. Visgi ne mažiau svarbi bus ir civilinio elemento pridedamoji vertė, jų pridedamoji vertė, kuri bus reikalinga įgalinti mūsų karines pajėgas sėkmingai veikti“, – tvirtino prezidento patarėjas nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais Tomas Godliauskas.
Tiems, kurie nelabai suprato apie identifikaciją ir civilinio elemento pridedamąją vertę, galima paaiškinti lietuviškai: gyventojai, norintys prisidėti prie valstybės gynimo kilus karui, gali jau dabar prezidentūros interneto puslapyje atsakyti į keletą klausimų, sužinoti, koks vaidmuo jiems skirtas Valstybės gynimo plane, rasti naudingų nuorodų ir papildomos informacijos.
„Savo vietos ieškojimą“ Valstybės gynimo plane laikantiems biurokratiniu idiotizmu ir varganu rūpesčio valstybės gynyba imitavimu, galbūt rimtesnėmis pasirodys kitos kone sinchroniškai iškilusios politinės iniciatyvos. Antai Vilniaus miesto savivaldybėje buvo pristatytas Vilniaus gynybos politikos planas. Remiantis juo, paramą gynybai stiprins kontrmobilumo priemonių parkas, dronų skraidymo erdvė, karo komendantūros ir Vokietijos brigados priėmimas, o civilinę gynybą – plečiamas priedangų ir perspėjimo sirenų tinklas, mobilioji programėlė, gyventojų evakuacijos planai ir kiti svarbūs dalykai. Vilniaus mero Valdo Benkunsko teigimu, konkrečius ir detalius Vilniaus gyventojų evakuacijos planus ketinama turėti jau šį rudenį.
Civilinės saugos reikalai rūpi ir Vyriausybei: ji neseniai pritarė Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programai, kurioje numatytas naujų priedangų, perspėjimo sistemų įrengimas, mobiliosios programėlės sukūrimas. Programai įgyvendinti prireiks apie 285 mln. eurų. Jei šiuo metu esančiomis priedangomis gali pasinaudoti apie 38 proc. Lietuvos gyventojų, tai, pasak Vyriausybės atstovų, iki 2030 m. jų dalis turėtų išaugti iki 50 proc.
O kad niekas negalėtų pasakyti, jog dabartinė Lietuvos valdžia kone trejus metus nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios sėdėjo rankas sudėjusi ir, išskyrus kalbas, pažadus ir ateities planus, realiai nieko nepadarė, kad bent pradėtų fortifikuoti valstybės sienas, rudenį planuojamos nacionalinės evakuacijos pratybos. Pasak vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas kartu su savivaldybėmis rengia masinio evakavimo scenarijų, iš kurio esą vėliau atsiras planas.
„Tam, kad jis būtų tikrai kokybiškas, esame paprašę visų savivaldybių per pusantro mėnesio pateikti konkrečią, realią informaciją apie jų galimybes, apie lėšų poreikį, kad galėtume tikrai sudėlioti viską kokybiškai. Ir rudenį planuojame turėti nacionalines masinio evakavimo pratybas, kurios taip pat leis pasitikrinti mūsų pasirengimą“, – žurnalistams sakė vidaus reikalų ministrė.
Jeigu karas tavęs nori...
Dėl ko šitaip išaugo valdžios dėmesys civilinei saugai – ar
dėl biurokratinės planavimo varnelės, artėjančių Seimo rinkimų ar visgi dėl
skubaus rengimosi karui? Atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis mano, kad
dabar viskas žymiai rimčiau nei buvo iki šiol, nes civilinės gynybos reikalams
per 30 nepriklausomybės metų buvo skiriamas ypač menkas dėmesys.
„Kad tai anaiptol nebuvo prioritetas, rodo, pavyzdžiui, tai, kad anksčiau Krašto apsaugos ministerijoje buvo Civilinės saugos departamentas, kuris buvo reorganizuotas ir paverstas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento valdyba. Joje po šiai dienai dirba mažiau nei 10 žmonių. Tuo tarpu Švedijoje yra net civilinės saugos ministras. Matome, koks dėmesys ten skiriamas gyventojų saugumui vien organizacine prasme“, – pabrėžė pašnekovas.
V.Malinionio teigimu, visi supranta, kad veikiančiai civilinės saugos sistemai sukurti reikia laiko. „Taip pat reikia infrastruktūros, administracinių gebėjimų, reikia apmokyti visuomenę. Vien interneto portalų, tokių kaip Lt72.lt, skelbiamos esminės informacijos apie civilinę saugą nepakanka. Būtina išnaudoti organizacinius visuomenės gebėjimus, gyvenamųjų namų bendruomenes. Jos tiesiogiai bendrauja su namo gyventojais, gali įvertinti, kokiems žmonės reikia pagalbos, nes jie patys negalėtų evakuotis. Tačiau kad gyventojų evakuacijos mechanizmas veiktų, reikia viską suorganizuoti ir patikrinti. Dabar tai jau pradedama daryti, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada. Manyčiau, būtų gerai, jei pratybų apimtys didėtų. Iki šiol civilinės saugos pratybos, tarkime, gyventojų evakavimo klausimais, vykdavo taip: suburdavo kelias dešimtis statistų, paprastai studentų, perveždavo juos iš taško A į tašką B, dar kokią nors švarinimo procedūrą atlikdavo, ir viskas. O iš esmės visuomenė, pavyzdžiui, Vilniaus gyventojai, nebuvo treniruojami. Todėl reikia pradėti dirbti ir su gyvenamųjų namų bendruomenėmis, ir su kitomis organizacijomis, ypač didelėmis. Kad viskas veiktų, reikia vykdyti pratybas. Vektoriaus kryptis dabar gera, bet viskam reikia laiko. O jis labai brangus. Ne veltui sakoma, kad taikos metu trūksta pinigų, o karo – laiko. Todėl pratybų apimtys turėtų būti smarkiai padidintos. Manyčiau, kad už civilinę saugą atsakingi savivaldybių ir kitų valstybės institucijų darbuotojai dabar turėtų dirbti ne po 8, bet gal net po 12 valandų per parą. Tą laiką, kurį per 30 metų iššvaistėme, dabar reikia atgauti“, – sakė atsargos pulkininkas.
V.Malinionis sutiko, kad matomas ir psichologinis posūkis: nuo politikų raminimų, neva Rusija mūsų nepuls, nes priklausome NATO, jau pereinama prie adekvataus tikrovės vertinimo. „Švedija, pavyzdžiui, dar rimčiau žiūri, jų karinė vadovybė yra pasakiusi, kad Švedijos visuomenė turi susitaikyti su mintimi, kad jai gali tekti kariauti. Viskas priklausys nuo to, kaip klostysis įvykiai Ukrainoje. Jeigu Vakarų valios teikti jai reikiamą paramą nepakaks, gali būti, kad Ukrainą prarasime. O tada tik laiko klausimas, kada mes su visu tuo susidursime. Todėl manau, kad neturėtume besikeičiančios situacijos vynioti į vatą ir apgaudinėti visuomenę. Nereikia baimintis, kad dėl to sustos investicijos, kad verslas pas mus nevažiuos. Juk grėsmė kyla visai Europai. Švedijos valdžia atvirai kalba su visuomene ir nieko neslepia. Lygiai taip pat ir mums reikia daryti. Mūsų lyderiai, prezidentas, premjerė, turėtų ne tik raminti visuomenę, bet ir ją ruošti. Pats geriausias raminimas tokios grėsmės akivaizdoje – žmonių mokymas ir pratybos. Tai geriausia reakcija. Tiesos sakymas yra žymiai geriau, nei akių dūmimas“, – pridūrė pašnekovas.
V.Malinionio manymu, kol kas grėsmės suvokimas ir pasirengimas ją atremti nėra toks, koks turėtų būti. „Šia prasme būtų galima prisiminti prieš keliasdešimt metų į Kremlių atvykusiai vienos šalies delegacijai pasakytus Viačeslavo Molotovo žodžius: „Aš suprantu, kad jūs nenorite karo, kad jis jums atgrasus ir nereikalingas, bet galiu užtikrinti, kad jūs karui labai reikalingi, ir jis jūsų labai nori.“ Taigi, tu gali labai nenorėti karo, bet jei karas tavęs labai nori, tai niekur nedingsi...“ – apibendrino atsargos pulkininkas.
Signalas priešui
„Jeigu galvojame apie karą, turbūt geriausia strategija būtų jam pasirengti. Juk visgi geriausias būdas užtikrinti taiką – pasiruošti karui, t.y. ruošti visuomenę tam, kas potencialiai gali įvykti“, – sakė politologas Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto docentas. Anot jo, niekas nesako, kad karas kils netrukus, bet pasidaryti namų darbus yra svarbu.
„Pavyzdys galėtų būti Suomija. Ar suomiai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo bent kartą užpulti? Ne. Tačiau iš Žiemos karo pamokų jie pasidarė išvadas. Suomijos valdžia visada ruošė savo visuomenę tokio pobūdžio netikėtumams. Buvo parengta daug karinio personalo, adekvačiai investuota į gynybą ir t.t. Tad mūsų atveju į evakuacijos pratybas žiūrėčiau kaip į vieną iš tokio pasirengimo dalykų. Nesakau, kad jau reikėtų galvoti apie karo Lietuvoje galimybę. Mano manymu, šiuo metu ji yra labai maža. Rusija tiesiog nepajėgi kažką padaryti, nes yra stipriai užsiėmusi Ukrainoje, išeikvojusi nemažai resursų. Jų atstatymas kainuoja pinigus ir nemažai trunka. Bet, nežiūrint viso to, mums sėdėti rankas sudėjus ir kažko laukti irgi nėra labai protinga. Jeigu žiūrėtume į tokias pratybas kaip į bendresnės pasirengimo strategijos dalį, kaip į visuomenės atsparumo didinimą, pamatytume, kad jos taip pat prie to prisideda. Tam tikra prasme tai ir priešo atgrasymo strategija, nes jam siunčiamas signalas, kad mes nemiegame, kad negyvename vien tikėjimu, o dirbame“, – teigė docentas.
Pasak jo, tam tikra prasme matomos ir karo Ukrainoje pamokos: ji nesirengė kariniam konfliktui, nebuvo pasiruošusi priešintis tuo metu, kai Rusija aneksavo Krymą. „Tada pamatėme, kad ši valstybė buvo visiškai nepasirengusi, ir Rusija tuo pasinaudojo. Tačiau 2022 metais tas pasirengimas jau buvo didesnis, nors irgi buvo daug visokių spragų. Šiuo atveju, kai kalbame apie tai, kad Baltijos šalys stiprina savo sienų gynybą, stato įtvirtinimus, suprantame, kad jos rūpinasi savo visuomenės saugumu, atsparumu. Siekia, kad žmonės žinotų, kur evakuotis, jeigu kiltų toks konfliktas, kaip viskas tokiu atveju veiktų. Pagaliau tai padėtų ir kariuomenei, nes ji žinotų, kokie keliai bus užimti, kur judės civiliai, ir kur kariškiai galės judėti. Bendro gynybos plano logika diktuoja, kad reikia ir šitą plano dalį paruošti“, – pabrėžė A.Lašas.
Kur evakuotis?
„Bepročių skaičius išaugo“, – konstatavo Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras, paprašytas pakomentuoti nacionalinių evakuacijos pratybų iniciatyvą.
„Klausimas toks: kur evakuotis? Jau ne kartą esu sakęs, kad
jei Rusijai bus leista smogti NATO šalims, vienas pirmųjų atakos taikinių bus
su Lenkija mus jungiantis Suvalkų koridorius. Kito sausumos kelio susisiekti su
Vakarų Europa neturime nei mes, nei latviai su estais. Suvalkų koridoriaus,
kurį galima pavadinti mūsų visų gyvybės keliu, organizuotai gynybai lig šiol
neskirta jokio dėmesio. Tai visiškai neatsakingų žmonių, politinių kretinų,
trijų dešimtmečių veiklos pasekmė. Kitas kelias, kuriuo teoriškai būtų galima
evakuotis – per jūrą. Vėl klausimas, kur – į Švediją, Gotlandą? Tačiau ir šia
kryptimi nebuvo jokio pasiruošimo. Gal į Latviją ar Estiją? Bet mūsų kaimynių
padėtis tokia pat, kaip Lietuvos. Taigi, pradėjus kalbėti apie gyventojų
evakuaciją, reikėtų pirmiausia susivokti geopolitinėje erdvėje. O gal evakuotis
planuojama iš Vilniaus į Kauną? Tai žmonių, kurie neturi elementaraus
supratimo, apie ką kalba, paistalai. Reikia ne fantazuoti apie evakuacijas, o
stiprinti politinį mūsų gynybos flangą: padaryti viską, kad potenciali Rusijos
agresija taptų neįmanoma. Tuo tarpu šiandien valdžioje esantys ponai yra padarę
viską, kad tokia agresija taptų realybe, nes ant palinkusio medžio lipa visos
ožkos“, – sakė A.Butkevičius.
Ką reiškia vien sąvoka „nacionalinės evakuacijos pratybos“? Ar jie nori evakuoti Lietuvą? Tokiu atveju reikia grįžti prie senos K.Pakšto, kuris siūlė perkelti Lietuvą į Madagaskarą, idėjos.
Jis pridūrė nematęs evakuacijos planų, bet leidžiantis sau spėti, kad jie yra idiotiški. „Pakanka pažvelgti į senus, dar sovietinius civilinės gynybos planus, ir viskas taps aišku. Atkreipsiu dėmesį, kad tuometiniai Sovietų Sąjungos resursai šia prasme buvo nepalyginamai didesni nei tie, kuriuos turime šiandien. Koks skirtumas, kur tu ruošiesi evakuotis, jeigu planuoji trauktis, o tavo teritorija bus okupuota?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Atkreipęs dėmesį į tai, kad laiko atžvilgiu nacionalinės evakuacijos pratybos gali sutapti su artėjančiais Seimo rinkimais, signataras pastebėjo, kad „šita publika“ yra pasiruošusi per rinkimus gąsdinti žmones. „Sakys – mes esame tie, kurie pasiruošę spręsti jūsų problemas. Mes pasiruošę jums padėti, jus apginti. Tik jie nesupranta, kad žmonės jau turi atsakymą: nesugebėjimas ruoštis karo grėsmei ir pavėluoti sprendimai yra dabartinių valdančiųjų atsakomybė ir kaltė. Ką reiškia vien sąvoka „nacionalinės evakuacijos pratybos“? Ar jie nori evakuoti Lietuvą? Tokiu atveju reikia grįžti prie senos Kazio Pakšto, kuris siūlė perkelti Lietuvą į Madagaskarą, idėjos, ir pradėti dėl to tartis su Madagaskaro valdžia. Kad duotų mums kur nors džiunglėse vietos, kur nėra geltonojo drugio“, – ironizavo A.Butkevičius.
Rinkimų kampanija už valstybės pinigus?
Partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas Artūras Zuokas,
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, sakė būsimas
nacionalines evakuacijos pratybas vertinantis kaip cinišką valstybės finansų
panaudojimą vienos partijos rinkimų kampanijai paremti.
„Konservatorių ministrai ir Vyriausybė nebe pirmą kartą naudoja karinę grėsmę, kalbėdami apie ją tik prieš rinkimus. Prisimename neseniai Lietuvoje vykusius didžiulius tarptautinius karinius mokymus. Tai labai svarbus įvykis, tačiau prie tų mokymų buvo pridėtas ir lietuviškas priedas: dalis pratybų buvo perkelta į kai kuriuos miestus. Juose balsuoti einantys rinkėjai turėdavo praeiti pro karius. Tai, be abejonės, yra karo grėsmės kurstymas siekiant ciniškos politinės naudos. Vidaus reikalų ministrės A.Bilotaitės pareiškimas, kad rudenį planuoja vykdyti ypač dideles evakuacijos pratybas, kurios gali paliesti daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos gyventojų, turi būti aiškiai vertinamas kaip politikavimas ir bandymas kurstyti baimę dėl karo prieš artėjančius Seimo rinkimus. Aš kaip partijos pirmininkas kreipsiuosi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK), kad karinių mokymų dalis prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą ir planuojami evakuacijos mokymai būtų įvertinti kaip konservatorių partijos rinkimų kampanijos išlaidos, nes tai visiškai aiškiai susiję su politiniais tikslais siekiant didesnio rinkėjų palankumo ir jų mobilizavimo. Tai yra nepateisinama, ciniška. Tikiuosi, kad ir VRK, ir kitos politinės partijos sureaguos principingai. Negali vienos partijos valdomos ministerijos naudoti savo sprendimų ir valstybės lėšų kuriant karines grėsmes ir tokiu būdu bandant už valstybės pinigus vykdyti savo rinkimų kampaniją“, – sakė A.Zuokas.
Pasak jo, objektyviai ir sąžiningai mąstant akivaizdu, kad jeigu reikalingi panašūs mokymai, imituojantys masinę Lietuvos gyventojų evakuaciją, tai jie turi vykti po rinkimų. „Bet ne iki jų. Juk visi tada į juos žiūrės skeptiškai. Antra: Vilniaus vadovų pareiškimai apie pasirengimą evakuacijai yra groteskiški ir juokingi. Šiandien Vilniaus miesto savivaldybės biudžete civilinės gynybos poreikiams skirti nepilni 200 tūkst. eurų. Tuo tarpu miestas tik už vieną koncertą sumoka 600 tūkst. eurų. Nepradėtas projektuoti nė vieno iš Vilniaus vedančio kelio platinimas ir t.t. Tad visa tai tėra viešieji ryšiai, susiję su rinkimų kampanija ir savo rinkėjų mobilizavimu, o ne valstybės pasirengimo būti saugiai didinimu“, – apibendrino politikas.
Parodomoji akcija
„Tai yra parodomasis rinkiminis veiksmas. Tik pažiūrėkite:
abidvi ponios – vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė ir jos patarėja Daiva
Ulbinaitė – yra Tėvynės sąjungos kandidatės į Seimo nares, ir išnaudoja
ministerijos viešuosius ryšius savo rinkimų kampanijai“, – taip nacionalinių
evakuacijos pratybų sumanymo esmę apibūdino Saulius Skvernelis, Demokratų
sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos
komiteto narys.
„Ketverius metus mums kalba apie priedangas, pasakoja, kad jos tuoj bus, štai ir tą, ir aną padarysime, bet nieko, išskyrus lipdukų užklijavimą ant pastatų, kurie nuo nieko neapsaugo, iki šiol taip ir nepadaryta. Bet jeigu pažvelgtume į propagandos srautą, tai atrodo, kad jau visi esame bunkeriuose sutupdyti. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie evakuaciją: kalbėkite ne apie nacionalines pratybas, o apie tuos darbus, kuriuos privalote padaryti. Juk visi vilniečiai ir miesto svečiai žino, kad išvykti iš Vilniaus krizės metu taptų neįmanoma. Jau dabar savaitgaliais ir po darbo išvažiuoti iš miesto per siaurą „kakliuką“ į Gariūnų ar Trakų pusę nebeįmanoma. Tas pats Panevėžio kryptimi: ten šiek tiek geriau, bet jeigu kas nors atsitiktų, ne į tą pusę reikėtų evakuotis. Bent jau per dvejus praėjusius metus buvo galima padaryti inžinerinius sprendimus, kad atsirastų normalus išvažiavimas iš Vilniaus. O tada jau galėtų daryti ir evakuacijos pratybas. Bet dabar vėl bus parodomoji akcija: paims kelias dešimtis klapčiukų, kurie parodys, kaip visi sėkmingai sulipa į autobusus ar traukinį ir išvažiuoja. Ir užsidės sau paukščiuką, rudenį per rinkimus žmonėms pasakys, kad viską padarėme. Tad tokią nacionalinių evakuacijos pratybų iniciatyvą vertinu kaip visišką neveiklumą ir viešųjų ryšių akciją“, – sakė S.Skvernelis.
Jis sakė manantis, kad didžioji visuomenės dalis mąsto kritiškai, viską supranta ir atvirai iš to juokiasi. „O likusiems turbūt atrodo, kad valdžia šitaip jais rūpinasi. Aišku, dalis žmonių neatsparūs propagandos poveikiui, jiems atrodo, kad jei ant mokyklos durų užklijavo trikampį, pranešantį, kad čia yra priedanga, tai kilus pavojui ten bus galima pasislėpti. Niekaip ten nepasislėpsi, ten bus tik blogiau. Manau, kad būtų kur kas svarbiau rodyti žmonėms konkrečius darbus. Tarkime, kai parengiama infrastruktūra, kuri tikrai leidžia saugiai jaustis apšaudymo metu, arba leistų saugiai palikti sostinę evakuacijos atveju. Tačiau Vilniaus, kuris yra pagrindinis taikinys, gyventojai yra apsaugoti tik propagandinėmis žinutėmis. Jie neturi nei kur pasislėpti, nei galimybės saugiai išvažiuoti iš miesto“, – pridūrė S.Skvernelis.