Lenkijoje įvykę parlamento rinkimai ne be reikalo vadinami istoriniais: pasiektas rinkėjų aktyvumo rekordas. Skelbiama, kad šį kartą prie rinkimų urnų atėjo daugiau šalies piliečių, nei 1919 m. renkant Lenkijos Steigiamąjį Seimą. Kas taip sujudino lenkus? Ir kas nutiko mums?

Pritrūko biuletenių

Įdomu, kad prieš daugiau nei šimtmetį, kai lietuviai ir lenkai atkūrinėjo savo valstybes, mažai kuo skyrėmės rinkėjų aktyvumo požiūriu. 1919 m. rinkimuose į Lenkijos Steigiamąjį Seimą, priklausomai nuo atskirų rinkimų apygardų – kai kurios jų net buvo už tuometinės valstybės teritorijos ribų, nes formaliai šalies sienos dar nebuvo atkurtos – dalyvavo nuo 70 iki 90 proc. rinkimų teisę turinčių gyventojų. 1920 m. pavasarį į pirmuosius visuotinius, lygius ir tiesioginius Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimus atėjo 90 proc. balso teisę turėjusių piliečių.

Po komunistinių režimų žlugimo paskutinįjį XX a. dešimtmetį padėtis rinkėjų aktyvumo prasme abiejose valstybėse kurį laiką išliko panaši. Rinkimuose į Lietuvos Seimą po 1992 m., kai juose dalyvavo daugiau kaip 75 proc. rinkėjų, balsuodavo vis mažiau piliečių, kol 2004 m. jų skaičius nukrito iki 46 proc. Naujoji tendencija, kad Lietuvoje valdžią renka piliečių mažuma, su keliomis išimtimis (2012 m. Seimo rinkimuose dalyvavo beveik 53 proc., o 2016 m. – beveik 51 proc.) tęsiasi iki šiol.

Tuo tarpu Lenkijoje jau keliolika metų stebima priešinga tendencija: balsuojančių parlamento rinkimuose skaičius didėja. Po 1993 m. rinkimų, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 52 proc. piliečių, rinkėjų aktyvumas vis mažėjo, kol galiausiai 2005 m. nukrito iki beveik 41 proc. Tačiau 2007 m. balsuoti atėjo beveik 54 proc. rinkėjų, 2011 m. – kone 49 proc., 2015 m. – 51 proc., 2019 m. – kone 62 proc. Na, o šį spalį vykusiuose Lenkijos parlamento rinkimuose, Valstybinės rinkimų komisijos duomenimis, rinkėjų aktyvumas pasiekė 74,4 proc.

Užsienio spauda, apžvelgdama Lenkijos Seimo rinkimų rezultatus, atkreipė dėmesį į tai, kad rinkimų teisę turinčių šalies piliečių skaičius buvo daugiau nei 1 mln. mažesnis, nei per 2019 m. rinkimus, vis dėlto šiemet balsuoti atėjo 1,5 mln. rinkėjų daugiau, nei prieš 4 metus. Apžvalgininkus nustebino ir Lenkijos jaunimas, kuris, kaip ir kitose šalyse, paprastai linkęs numoti ranka į bet kokius rinkimus. Šį kartą paaiškėjo, kad rinkti parlamento atėjo beveik 69 proc. 18–29 metų amžiaus rinkėjų. 2019 m. tokių buvo tik 46 proc. Taigi, balsavusių jaunų žmonių padaugėjo beveik penktadaliu.

Ko gero, didžiausias netikėtumas per šiuos Lenkijos Seimo rinkimus buvo ne patys rinkimų rezultatai, o nuo pat balsavimo dienos ryto prie rinkimų apylinkių nusidriekusios ilgos rinkėjų eilės. Tokio piliečių aktyvumo aiškiai nesitikėjo ir patys rinkimų organizatoriai, nes daug kur prireikė ieškoti papildomų urnų biuleteniams: turėtos sparčiai prisipildė. Pritrūko ir pačių biuletenių – teko skubiai atsivežti papildomų.

Ar rinkimai keičia gyvenimą?

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas, paklaustas, kas nulėmė tokį didelį Lenkijos rinkėjų aktyvumą, teigė, kad pirmiausia – didelis politinis susipriešinimas iki rinkimų, o taip pat labai aštri rinkimų kampanija. „Reikia pasakyti, kad pagrindinės politinės jėgos turėjo kone kardinaliai priešingas programas ir intencijas. Tai sukėlė labai didelį visuomenės dėmesį. Antras dalykas – tai, kad labai aktyviai dalyvavo jaunimas. Pas mus, beje, to niekada nebūdavo. 69 proc. rinkimuose balsavusių jaunų rinkėjų – labai didelis skaičius. Nežinau, ar kur nors ES yra taip buvę. Na ir trečias dalykas – manau, tai rinkėjų daliai, kuri palaikė opozicijos koaliciją, buvo šiek tiek pabodęs dabartinės valdančiosios koalicijos, pirmiausia Jarosławo Kaczyńskio partijos „Teisė ir teisingumas“, valdymas. Jiems turbūt atrodė, kad jis daugiau orientuotas į Lenkijos regionus, tuo tarpu miestuose – Varšuvoje, Krokuvoje, kitur – jaunesnių žmonių pažiūros kitokios. Jiems valdančiųjų politika atrodė pernelyg konservatyvi, todėl nusprendė aktyviai dalyvauti šiuose rinkimuose. Be to, nepamirškime, kad vyko keturių atskirų klausimų, akivaizdžiai labai populistinių, referendumas. Tai irgi paskatino rinkėjus pareikšti savo nuomonę“, – sakė pašnekovas.

Kodėl šie parlamento rinkimai, kuriuos apžvalgininkai jau pavadino tektoniniu politikos lūžiu, lenkams buvo tokie svarbūs? „Manau, kad tai buvo balsavimas dėl kitokios Lenkijos vidaus politikos krypties. Labiau liberalios, kuri yra artimesnė dabartiniam jaunimui ir galbūt verslui. Dar viena nepatenkintų valdančiaisiais rinkėjų grupė buvo moterys, kurios buvo labai aktyvios ir dėl labai griežto abortų draudimo, ir dėl kitų socialinių dalykų. Tą parodė vien prieš rinkimus įvykęs mitingas, kuriame dalyvavo 2 mln. žmonių. Jis patvirtino, kad rinkimai bus labai aktyvūs. Taip ir buvo: juk galiausiai pritrūko balsavimo biuletenių! Rinkimų komisija orientavosi į maždaug 60 proc. rinkėjų aktyvumo rodiklį, kaip paprastai. O atėjo 74 proc. – tai reiškia, kad atėjo ir tie, kurie paprastai neina balsuoti. Tačiau dabar apsigalvojo, nes norėjo pakeisti Lenkijos politikos kryptį. Ir tai iš tikrųjų pavyko“, – pridūrė G.Kirkilas.

Politiko teigimu, tam tikra prasme padėtis Lenkijoje buvo unikali. Esą visų pirma dėl to, kad gana ilgai valdžioje buvo partija „Teisė ir teisingumas“. „Valdantieji priėmė daug sprendimų, kurie supriešino žmones. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad jauni žmonės Lenkijoje 8 metus nematė kitokios valdžios, kad ji jiems atsibodo, kad jie norėjo permainų. Pagalvokime, ar jiems turėjo patikti labai konservatyvi buvusių valdančiųjų politika? Aišku, kad ne. Jie nori daugiau laisvės, nori didesnės nuomonių įvairovės žiniasklaidoje, todėl ir buvo tokie aktyvūs. Taip pat reikėtų pripažinti, kad Lenkijos opozicinės partijos, tarp jų ir Donaldo Tusko „Piliečių koalicija“, labai gerai vykdė savo rinkimų kampaniją, todėl ir pasiekė tokį rezultatą“, – sakė ekspremjeras.

Jo teigimu, Lietuvos rinkėjų aktyvumas irgi galėtų būti didesnis, jeigu aktyviai įsijungtų jaunimas. „Čia jau klausimas mūsų partijoms – ar jos siekia pritraukti jaunimą, ar labiau orientuojasi į tradicinį savo elektoratą? Tam tikrą dalį jaunimo praėjusiuose Seimo rinkimuose pritraukė Laisvės partija, dabar galbūt kitos partijos sieks tą padaryti. Bet aš vis tiek nemanau, kad pasieksime panašų rinkėjų aktyvumą, kaip Lenkijoje“, – svarstė pašnekovas.

Gal lenkams kur kas labiau nei mums būdingas pilietinis sąmoningumas, rūpinimasis savo valstybės reikalais, jos valdymu? Gal būtent apie tai verstų galvoti faktas, kad rinkti Seimą jau kelis kartus iš eilės ateina daugiau nei 60 proc. Lenkijos rinkėjų, kai tuo tarpu Lietuvoje – vos apie pusę ar dar mažiau?

„Taip, lenkų pilietinė visuomenė daug aktyvesnė, negu mūsų, tą parodė jau vien rinkimų kampanijos eiga. Pas mus jos metu išvis mitingai nevyksta, o ten buvo surengta labai daug viešų akcijų. Lenkai visą laiką buvo žymiai aktyvesni. Galima sakyti, kad iš dalies tas politinis aktyvumas pas mus ir atėjo iš Lenkijos, turiu mintyje „Solidarumo“ laikus. Daug kas Lietuvoje klausėsi užsienio radijo, sekė to meto įvykius Lenkijoje. „Solidarumo“ idėjos užkrėtė ir Lietuvą, bet mes vis tiek tokio aktyvumo nepasiekėme. Pas mus aktyviausi rinkimai buvo 1993 m., kai buvo renkamas prezidentas – balsavo daugiau kaip 78 proc. rinkėjų. O po to rinkėjų aktyvumas visą laiką mažėjo, nes dalis mūsų rinkėjų mano, kad rinkimai niekaip nekeičia jų gyvenimo. Tuo tarpu lenkai galvoja kitaip. Jie visada aktyviau renka ir savo prezidentą, ir parlamentą. Aišku, dabartinis jų rinkėjų aktyvumo rodiklis stebina, bet ne tiek, kad būtų galima pamanyti, jog tai kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra lenkų tradicija“, – apibendrino politikas.

Paklaustas, ar būtų galima tikėtis, jog per metus, likusius iki Seimo rinkimų, ir mūsų žmonės šiek tiek pakeis požiūrį, kad rinkimai Lietuvoje nieko nekeičia, G.Kirkilas atsakė manantis, jog tam tikras poveikis bus. „Gal ne toks didelis, kad pasiektų lenkų aktyvumo rezultatą, tačiau bus. Vien dėl to, kad vyks trys rinkimai. Žmonėms teks eiti penkis kartus balsuoti – neabejoju, kad bus du prezidento rinkimų turai, manau, kad rinkėjų aktyvumas gali siekti 60 proc. Po to rinksime Europos Parlamentą – turbūt labai neaktyviai, rinkėjų aktyvumas geriausiu atveju, matyt, sieks 25 proc. O rudenį bus Seimo rinkimai. Manau, matysime didelį rinkėjų susidomėjimą, bet lenkų rezultato nepasieksime“, – prognozavo G.Kirkilas.

Daugiau pilietinės savigarbos

Svarstydama apie smarkiai išaugusio Lenkijos rinkėjų aktyvumo priežastis, politologė Lidija Šabajevaitė pasiūlė atkreipti dėmesį į šios šalies valdžios įvestus suvaržymus moterims, ypač dėl abortų. „O čia kartu veikia dvi institucijos – valstybė ir Bažnyčia. Dabar XXI a., kad ir kokia tikinti būtų visuomenė, visgi daug kas, ypač jauni žmonės, nebegali priimti tokio dogmatiško tikėjimo. Tai, kad dogmatiškai kišamasi į žmogaus, šeimos gyvenimą, manau, labiausiai paveikė šiuos rinkimus. Tai vienas dalykas. Antras – jeigu žiniasklaida yra kontroliuojama valdančiųjų, tai per dvi kadencijas žmonėms tokia kontrolė vis dėlto nusibosta. Jei kiti informacijos šaltiniai negali prasimušti į viešumą, jeigu jie užgniaužiami, tai ir poveikis bus atitinkamas. Visgi nemaža dalis visuomenės nori ir kitką girdėti. Vien „Facebook“ tinkle ar kituose internetiniuose šaltiniuose pasirodančios kitokios nuomonės negali patenkinti žmonių poreikių. Didelei visuomenės daliai svarbi išlieka tradicinė žiniasklaida, o ji Lenkijoje buvo gerokai varžoma“, – sakė politologė.

L.Šabajevaitė sakė mananti, kad daliai žmonių ne visiškai priimtini buvo ir valdžios kontroliuojami teismai – tą aiškiai rodė teisėjų paskyrimai. „Apie ekonomikos būklę, kaip apie galimą rinkėjų aktyvumo skatinimo veiksnį, turbūt būtų sunku kalbėti: Lenkijos ekonomika nėra nusmukusi. Taigi, manau, lėmė ne ekonominės priežastys, o mano jau išvardinti kiti daliai visuomenės nepriimtini dalykai. Turbūt ir kitų demokratinių šalių pavyzdys sustiprino lenkų norą, kad šalies valdžia elgtųsi kitaip. Be to, nežinau, kiek įtakos rinkėjų aktyvumui galėjo turėti ir valdančiosios partijos lyderio „Napoleono kompleksas“. Jis J.Kaczyńskiui, skirtingai nuo jo brolio, yra labai būdingas. Manau, kad nereikėtų atmesti ir visuomenei pakyrėjusių politinio lyderio asmeninių savybių. Juk ir patys Lietuvoje turime vieną lyderį, kuris yra arba garbinamas, arba keikiamas. Kalbu ne apie politikų nuopelnus, o apie juos vertinančių žmonių nuotaikas. Manau, kad tai irgi labai svarbus dalykas“, – teigė pašnekovė.

Ji teigiamai įvertino gerokai išaugusį jaunų Lenkijos rinkėjų aktyvumą. „Puiku, kad jaunimas sujudo. Jis pamatė, kad liberalesnio gyvenimo nesulauks, jeigu neprotestuos. O viena iš protesto formų – eiti į rinkimus. Konservatyvioji „Teisės ir teisingumo“ partija šia prasme jiems nieko nežadėjo. Dėl minties, apsisprendimo, kitokių laisvių buvo kilę rimtų abejonių. Jaunimui tai yra nepriimtina, ir ne tik Lenkijoje, visose šalyse“, – sakė L.Šabajevaitė.

Kad Lietuvoje balsuoti ateitų daugiau kaip 70 proc. rinkėjų, anot pašnekovės, reikėtų visuomenės politinės brandos. „Lenkija net ir valdant komunistams turėjo nepriklausomybę, kad ir kokia ji buvo. Vėliau susikūrė „Solidarumas“, visuomenė politiškai brendo, mokėsi iš pasiekimų ir klaidų. O Lietuvoje politiniam visuomenės brendimui buvo skirtas labai trumpas laikas. Nemaža dalis mūsų jaunimo, manydami, kad Lietuvoje neįmanoma pakeisti reikalų į gera, kaip jie supranta, numoja ranka ir išvažiuoja. Kol mes pilietiškai užaugsime, dar turės praeiti nemažai laiko. O lenkai kitaip žiūri į savo valstybę. Tereikia prisiminti lenkiškąjį „honorą“, savo valstybės garbės išlaikymą. Tai labai svarbu. Būtų įdomu palyginti komunistinę Lenkiją su komunistine Rytų Vokietija. Dauguma rytų vokiečių tvarkingai pakluso tuometiniam režimui ir be didelio priešinimosi ėjo su Maskva. O lenkai, nors pas juos nebuvo nei 1956 m. Budapešto, nei 1968 m. Prahos, tvirtai laikėsi savitumo. Ar mes turime tokių savybių, labai abejoju. Labai norėčiau, kad mūsų visuomenėje būtų daugiau pilietinės savigarbos. Nes dabar, jei kas iš aukščiau ką pasiūlė ar pasakė, esame pasiruošę be muilo sulįsti į vieną vietą“, – sakė politologė.

Įdėjo daug darbo

Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros docentas Andžejus Pukšto (Andrzej Pukszto) rekordišką Lenkijos rinkėjų aktyvumą buvo linkęs sieti su tuo, kad visi norėjo dalyvauti politiniame procese. „O jis iš tikrųjų nėra paprastas: drįstu manyti, kad gerų kandidatų buvo ir valdančiųjų stovykloje, ir opozicija stipriai pasiruošė. Buvo pakviesta daug naujų žmonių. Ko gero, toks rinkėjų suaktyvėjimas daug kam buvo didelis siurprizas: matyt, nesitikėta, kad žmonės taip gausiai ateis balsuoti“, – sakė politologas.

Jis sutiko, kad šiuo atveju būtų galima kalbėti apie pribrendusį rinkėjų valios proveržį, bet atkreipė dėmesį, kad visgi opozicija nelaimėjo triuškinama balsų persvara. „Iš tikrųjų ta persvara yra visiškai nedidelė. Manau, negalime sakyti, kad didelis rinkėjų aktyvumas buvo susijęs su paramos opozicijai išraiška, kad visi, kurie taip gausiai atėjo, balsavo už opozicijos kandidatus. Tai būtų pernelyg supaprastintas paaiškinimas. Aktyviai dalyvavo ir valdančiųjų, ir opozicijos šalininkai. Ko gero, iš tiesų yra labai daug svarbių dalykų, dėl kurių žmonės tarpusavyje nesutaria, jie yra skirtingose barikadų pusėse. Nenoriu sakyti, kad Lenkijos visuomenė supriešinta, bet faktas tas, kad ji yra politiškai suskaldyta. Bet iš to nereikėtų daryti tragedijos: jeigu yra nuomonių įvairovė, jeigu yra įvairūs politiniai pasiūlymai, skirtingi politiniai planai, tai nėra blogai“, – pabrėžė A.Pukšto.

Jis siūlė vengti supaprastinto požiūrio ir į išaugusį jaunų rinkėjų aktyvumą. „Kai kas sako, kad jaunimas atėjo į rinkimus dėl to, kad balsuotų už kairiąsias ir liberaliąsias idėjas. Taip nėra. Juk galutinis rezultatas parodė, kad opozicijos laimėjimas – labai neryškus, labai nedidelis. Dalis jaunimo, kaip ir jų tėvai bei seneliai, liko ištikimi konservatorių idėjoms. O kartais būna ir atvirkščiai: tėvai balsuoja už liberalus, o jaunimas – už konservatorius. Čia nėra vieno rakto, kuris atrakintų viską paaiškinantį atsakymą. Vienintelis dalykas, kuris leistų išvysti platesnį vaizdą – tai, kad už liberalus ir kairiuosius labiau balsuoja vakarinė ir vidurio Lenkija, o rytinės ir pietrytinės apskritys renka konservatorius. Matome štai tokį geografinį politinių pasirinkimų susiskaldymą“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, Lenkijoje apskritai kas 8 metai keičiasi partinė sistema. „Jeigu „Teisė ir teisingumas“ būtų likę valdžioje trečiai kadencijai, tai būtų išimtis. Iki šiol taip nebūdavo. Visada po 8 metų vyksta kažkokios didelės permainos. Ko gero, „Teisė ir teisingumas“ jau išsisėmė, bet vis tiek reikia pasakyti, kad per tuos 8 metus buvo ir labai daug teigiamų dalykų padaryta. Tad lėmė ir tie darbai, ne tik politinių lyderių nuomonė. Ko gero, ir vienos, ir kitos pusės pasiūlymai rinkėjų buvo perskaityti. Jie buvo aiškūs, jie užkabino kiekvieną žmogų. Matyt, reikėtų atiduoti duoklę politikams, kad į politines programas, bendravimą su rinkėjais buvo įdėta daug darbo – rinkimų procesas buvo aktyvus“, – teigė A.Pukšto.

Paklaustas, ko reikėtų, kad ir Lietuvoje balsuotų bent 60 proc. rinkėjų – gal irgi dviejų valdančiųjų kadencijų? – politologas nurodė aiškesnės žinios rinkėjams būtinybę, aiškesnius politikų pasiūlymus. „Yra ir kitas dalykas: Lenkija yra labiau decentralizuota, ten labai daug dalykų vyksta už sostinės ribų. Nors, tiesą sakant, per šiuos rinkimus sostinė buvo labai aktyvi, Varšuvoje ir aplink ją balsuoti atėjo daugiau kaip 80 proc. rinkėjų. Tačiau politikai aktyviai lanko mažus miestelius, kaimuose labai daug susitikimų vyko“, – pridūrė docentas.

A.Pukšto sakė nesąs tikras dėl to, kad jau galima įžvelgti požymių, jog Lietuvos rinkėjų aktyvumas per naujus Seimo rinkimus galėtų būti didesnis. „Ko gero, turėtų būti kažkokie nauji politikos veikėjai. Jeigu ateitų naujos, rinkėjams patrauklios asmenybės, tada ir politikos veteranai šiek tiek pasitemptų. Bet kol kas aš nematau tokių naujų kandidatų, besiruošiančių eiti į politiką. Be to, partijos atsinaujina labai vangiai. Kol kas nematau naujų vėjų ir naujos politikos kokybės, bet gal dar sulauksime pokyčių“, – sakė politologas.

Lenkai parodė pavyzdį

Svarstydamas, kas paskatino Lenkijos rinkėjus taip aktyviai balsuoti, Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, pripažino, kad šie rinkimai buvo labai reikšmingi ir valdžiai, ir opozicijai, todėl abi pusės dėl jų dėjo labai daug pastangų. „O kai visų pastangos itin didelės, išauga ir pačių rinkėjų aktyvumas. Tuo tarpu mūsų konservatoriai norėtų, kad į rinkimus ateitų kuo mažiau žmonių, todėl valdžia bet kuriuo atveju aktyviai neagituos, kad rinkėjų dalyvavimas būtų kuo didesnis. Tuo tarpu Lenkijos valdžia, kaip matome, elgėsi priešingai. Gal jie netgi nesitikėjo, kad ateis tiek daug piliečių, kurie turbūt pirmą sykį nusprendė balsuoti. Mačiau, kad ir jaunimas buvo labai aktyvus. Rinkėjų aktyvumo rodiklis patvirtino, kad visa Lenkijos visuomenė aktyviai juose dalyvavo. Taigi, turbūt susidėjo visi veiksniai“, – teigė politikas.

R.Karbauskiui šie rinkimai Lenkijoje priminė Laisvės partijos fenomeną per 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimus. „Dauguma šios partijos rinkėjų išvis pirmą kartą atėjo į rinkimus. Laisvės partija savo pažadais dėl narkotikų ir kitų dalykų paskatino eiti balsuoti tuos, kurie rinkimuose anksčiau nedalyvaudavo, nes tai jiems nebuvo įdomu. Manau, kad jei į 2020 m. Seimo rinkimus, esant tam pačiam rinkėjų aktyvumui, vietoje 9 proc. Laisvės partijos rinkėjų būtų atėję tiek pat kitų partijų rinkėjų, kaip prieš 4 metus, tai rinkimų rezultatai būtų buvę kitokie. Tačiau vietoje senų rinkėjų atėjo visai nauji, kurie pakeitė situaciją. Lygiai tas pat įvyko Lenkijoje. Ta didesnė nei įprastai rinkėjų dalis buvo labai įvairiapusė. Kai kurie pirmą sykį atėję balsuoti arba retai ateinantys į rinkimus balsavo už valdžią, matyt, didesnioji jų dalis – už opoziciją. Kad ir kaip buvo, Lenkijoje įvyko demokratijos šventė. Man tik kyla klausimų, kas bus toliau, nes opozicinių partijų koalicija nėra vienalytė. Ten yra liberalai ir „valstiečiai“. Pagal gautų balsų skaičių šiuos rinkimus Lenkijoje laimėjo opozicija, bet jei žiūrėtume vertybiškai, tai „valstiečiai“ yra labai panašūs į buvusią valdžią. Man labai įdomu, kaip ten klostysis derybos, nes iš tikrųjų dar nėra visiškai aišku, kas bus valdžioje. Jei dabartiniai valdantieji susitartų su „valstiečiais“ dėl koalicijos, tai valdžioje nebūtų liberalų. O jei „valstiečiai“ liks opozicinių partijų koalicijoje, bus įdomu stebėti, kaip jiems seksis dirbti su liberalais“, – sakė R.Karbauskis.

Jis sakė neįsivaizduojantis, ką reikėtų padaryti Lietuvoje, kad ir pas mus rinkėjų aktyvumas būtų toks, kaip Lenkijoje. „Manau, kad vien dėl neregistruotos emigracijos, kai labai daug balsavimo teisę turinčių piliečių yra išvažiavę, rinkėjų aktyvumo „lubos“ Lietuvoje yra visiškai neaiškios. Ar jos siekia 80 proc., ar 70 proc.? Kiek apskritai turime Lietuvoje gyvenančių rinkėjų, kurie galėtų ateiti į rinkimus?“ – svarstė politikas.

Anot „valstiečių“ lyderio, kad balsuoti ateitų kuo daugiau žmonių, reikia labai aktyvios rinkimų kampanijos, kuri įelektrintų visuomenę. „Nei valdžia, nei opozicija turėtų nebijoti rinkėjų aktyvumo. O pas mus yra kitaip: konservatoriai, ar bebūtų valdžioje, ar opozicijoje, tiesiog meldžiasi, kad ateitų kuo mažiau, nes tai reiškia, kad jie rinkimuose turės daugiau šansų. Jei Lietuvoje balsuotų 75 proc. rinkėjų, konservatoriai liktų amžinoje opozicijoje. Didelis rinkėjų aktyvumas nėra grėsmė liberalams, socialdemokratams ar „valstiečiams“. Tai grėsmė konservatoriams, kurie darys viską, kad balsuoti ateitų kuo mažiau. Mano manymu, Lenkijoje nebuvo tokios partijos, kuri būtų dėjusi pastangas, kad žmonės neitų į rinkimus. Agituoti už tai nereikia, pakanka vis didinti žmonių nusivylimą valdžia. Lenkai parodė mums, ką daryti, kai nusivylimas valdžia nepaprastai išauga: reikia visiems ateiti į rinkimus ir išsirinkti kitą“, – apibendrino R.Karbauskis.