Politinis turgus dėl naujos Lietuvos valdžios užvirė dar gerokai iki Seimo rinkimų. Didžiausių politinių prekystalių savininkai suskato tartis, ką prileisti prie jos, o ko – ne. Išbalęs turgavietės direktorius perdavė didelį užsienio didmenininkų susirūpinimą. Tik pirkėjų nuomonė niekam neįdomi: kiek ateis rinkimų dieną, tiek užteks, o jei kažkas nepatinka, tegul neperka – nauja valdžia atsiras ir be jų.

Norėti reikia teisingai

Tie, kurie naiviai stebisi, kaip čia gali būti, kad Seimo rinkimų išvakarėse Lietuvos miestuose ir kaimuose nematyti jokių politinės kovos ženklų, kad artėjančio rinkimų mūšio lauke taip tylu ir ramu, jog svetimšalis nė už ką neįtartų, kad šioje valstybėje po kelių savaičių vyks nacionaliniai rinkimai, matyt, yra atpratę žiūrėti televizorių ar sekti politines naujienas. Kokie dar mūšiai, kokie rinkimų kovos ženklai? Prabuskit, nebe tie laikai: kaip nesupratingiems vagišiams paaiškino sandėlio vedėjas iš populiarios sovietinės kino komedijos, viskas jau pavogta iki mūsų. Belieka imituoti: filme – vagystę sandėlyje, rinkimuose – niekieno nevaržomą rinkėjų teisę apsispręsti dėl norimos valdžios.

Rinkimų turguje, kaip ir visose turgavietėse, galima rinktis, ką tik nori, partijų prekystaliai vilioja ir gražiomis morkomis, ir kopūstais, ir svogūnais, ir agurkais – visa Lietuvoje užauginto politinio derliaus gausybe. Imk ką nori nuo bet kurio stalo! Visgi valdžią nebūtinai gaus tas, už kurį didžiausią kainą rinkimų biuleteniais sumokės rinkėjai. Čia jau lemia ir politinio turgaus prekeivių susitarimai. Formaliai nauja valdančioji koalicija lipdoma jau po rinkimų, kai paaiškėja rinkėjų valia, kai partijos susiskaičiuoja joms tekusius mandatus ir ima derėtis dėl bendro darbo valdžioje. Tačiau kartais, numojus į formalumus, naujoji Seimo dauguma pradedama lipdyti dar iki rinkimų, kai, tarkime, politinio turgaus direktorius iš anksto viešai pareiškia, kad iš visų daržovių jam mieliausios morkos, arba kad užsienio partneriai pasibaisėjo išgirdę, jog ant rinkimų prekystalio Lietuvoje šį rudenį gali atsidurti, baisu net pasakyti, naujos lietuviškos veislės obuoliai! Pasirodo, jie tikras nuodas! Žinoma, patys lietuviai turbūt to nesupranta, nes yra naivūs, patiklūs ir, ką čia jau slėpti, pernelyg kvaili, tačiau tam ir yra geri draugai iš Vokietijos politikų ar Amerikos žydų organizacijų, kad perspėtų. Iš anksto, dar patys nei jų tyrę, nei ragavę.

O kad jau pats turgaus direktorius būsimiems pirkėjams ne tik aiškiai pasakė, ką rinktųsi jų vietoje, bet ir griežtai perspėjo, ko negalima pirkti jokiu būdu, nes šitaip mano jo įtakingi draugai užsienyje, kurie, deja, kol kas neįleidžiami į lietuviškų rinkimų turgų ir negali tiesiogiai nutraukti prekybos nuodingais obuoliais, tai turgaus prieigose mindžiukuojantys piliečiai, laukiantys jo atidarymo antrojo spalio sekmadienio rytą, matyt, jau krapštosi galvas. Kai kuriems labai norėtųsi paragauti tos naujos veislės obuolių, bet jei pats direktorius sako, kad jie nuodingi... Jo reklamuojamų morkų, tiesa, visai nesinori. Kaip ir konservuotų daržovių, nuo kurių vėl paleido vidurius. Tai ką pirkti vietoj obuolių? Česnakų? Pastarnokų gal kokių? Visko tarsi yra, rinkis, ką akys mato, bet, pasirodo, ko nori – negausi... Išvada paprasta: politinis elitas moko, kad demokratinių rinkimų turguje norėti reikia teisingai.

Kas liks, kai griežtai atsiribos? Didelė tikimybė, kad ir pats prezidentas buvo išrinktas tų pačių Lietuvos rinkėjų balsais, dėl kurių galimo pasirinkimo taip sunerimo „kolegos iš Vokietijos“ ir Amerikos žydų atstovai.

Turbūt visi yra pastebėję, kad kiekvienas palyginimas šlubuoja, bet net ir akyliausi, atpažįstantys televizoriaus transliuojamo partinio maršo ritmu žygiuojančiame būryje bent kiek išsiskiriančią eiseną, turbūt bus priversti pripažinti, jog kažkas čia ne taip. Jei tuo metu, kai vos kelios politinės partijos iš visų, dalyvaujančių Seimo rinkimuose, buvo paskelbusios savo rinkimų programas, Respublikos prezidentas ir politinių partijų lyderiai puolė braižyti naujos valdžios kontūrus, aiškindami, kas po rinkimų galėtų jungtis į valdančiąją koaliciją, o kas – jokiu būdu, kas būtų vertas premjerės ar premjero portfelio, tai peršasi logiška išvada, kad rinkėjų valia šiuose rinkimuose yra paskutinėje vietoje. Kas iš tų rinkėjams skirtų politinių programų – kur kas svarbiau susitarti politiniams vedliams. Ir tarpusavyje, ir su prezidentu, ir su jo įvardytais užsienio partneriais, kurie, pasirodo, taip pat dalyvauja formuojant demokratinės Lietuvos, ES ir NATO valstybės, valdžią nurodydami, ko joje neturėtų būti.

Įdomiausia, kad tokiame politiniame turguje, atrodo, niekam nerūpi nei Konstitucija, kurioje įtvirtintas laisvas rinkėjų pasirinkimas ir paskelbta, kad niekas, net kažkam mieliausi užsienio partneriai, negali savintis tautai priklausančių suverenių galių, nei pagaliau eilinės turgavietės taisyklės, neleidžiančios diskriminuoti prekybos žemės ūkio ir maisto produktais reikalavimus atitinkančių prekybininkų. Kad kažkieno obuoliai nuodingi – tik nuomonė, bet toli gražu ne faktas. O nuomonių gali būti įvairių: dėl skonio nesiginčijama ir politikoje.

Vienas kitam nemaišo

Taigi, kas šį kartą labiau lems naujos Lietuvos valdžios formavimą – rinkėjų valia ar politinio elito susitarimai? Gal artėjantys Seimo rinkimai šįkart išsiskiria tuo, kad rinkėjų nuomonė niekam nebus įdomi net iš mandagumo, nes dėl naujos valdžios susitarta dar prieš rinkimus, prognozuojant, kad niekas iš politinių prekeivių nepasieks triuškinamos pergalės?

Politologo Vytauto Dumbliausko manymu, vienas kitam nemaišo – ir rinkėjų valia, ir politikų susitarimai. „Rinkėjų valia yra pirmoji naujos valdžios formavimo sąlyga. O jau rinkimų rezultatus būtų galima pavadinti konkurencija su nenuspėjama pabaiga. Politika daug kuo panaši į sportą. Vyksta varžybos, mes dar tikrai nežinome, kuo pasibaigs Seimo rinkimai. Pirmiausia bus užfiksuotas rezultatas, jis leis partijų lyderiams pradėti derybas, sudarinėti politinius sandorius. Tai normalu. Tuo labiau kad į naują valdančiąją daugumą pretenduoja mažiausiai trys partijos“, – sakė pašnekovas.

Politologas atkreipė dėmesį, kad jau ilgą laiką Lietuvoje dvi partijos niekaip negali sudaryti valdančiosios daugumos, nes negauna tiek mandatų. „Šių rinkimų atveju reikėtų kalbėti ir apie „juodąjį arkliuką“: nežinome, kiek balsų gaus Remigijaus Žemaitaičio partija. Pagal vieną prognozę – nedaug: esą kiek mandatų laimės daugiamandatėje rinkimų apygardoje, tiek ir turės, nes vienmandatėse apygardose ji neturi ryškių žmonių. Bet yra ir kita prognozė, kad R.Žemaitaitis gali laimėti ir daugiau, kad be jo partijos nepavyks išsisukti formuojant naują koaliciją. Jeigu jo partija naujame Seime turės, tarkime, 10 mandatų, jis nebus labai reikšmingas. Ir priešingai. Tada lems derybos“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

Jis nesutiko, kad rinkimų grobio dalijimasis po rinkimų – partijų lyderių neva pamintos rinkėjų valios išraiška. „Tai normalus dalykas. Balsai suskaičiuoti, mandatai paskirstyti, reikia tartis, kaip dirbti toliau. Variantų ir šį kartą gali būti visokių: tarkime, kalbama, kad konservatoriai su liberalais galėtų į naują koaliciją pasikviesti Sauliaus Skvernelio partiją. Jeigu ištikimieji konservatorių rinkėjai ir šį kartą balsuos taip, kaip balsavo 2020 metais, kai ši partija daugiamandatėje apygardoje gavo beveik 300 tūkst. balsų, tai ir dabar gali gauti daug mandatų. Aišku, konservatoriai vienmandatėse daug prasčiau pasirodo, bet vis tiek neliks tuščiomis.

Visgi dauguma analitikų yra linkę manyti, kad šiuos Seimo rinkimus laimės kairioji koalicija, kurios ašis bus socialdemokratai. O jau prie jų jungsis kitos partijos. Taip manau ir aš. Tik liūdina tai, kad naujai valdančiajai daugumai sudaryti gali prireikti net keturių partijų. Matome, kad pradėjo kristi socdemų reitingai, Vilijos Blinkevičiūtės šnekos apie nieką ima kelti atitinkamą reakciją. Juk iš tikrųjų ji nieko rimto nepasako, tik tauškia. Tačiau žmonėms reikia konkretumo. Jeigu būsi Ministrė Pirmininkė, tai kalbėk, ką konkrečiai ir pirmiausia darysi. Juk valstybėje daug negerų dalykų. Ką darysi su švietimo sistema, sveikatos apsauga? Čia reikia konkrečių planų, sprendimų, o ne tauškimo. Ir pradėti reikėtų nuo to, ar ji galų gale tikrai imsis premjerės pareigų? Ji net dabar aiškiai į šį klausimą neatsako, todėl socialdemokratai vien dėl to gali nukentėti per rinkimus. Juk, tarkime, S.Skvernelis šia prasme atrodo daug solidžiau. Jeigu būtų suformuota kairioji koalicija, aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad jis būtų Ministras Pirmininkas. Mes jau žinome, kaip jis dirbo 4 metus. O V.Blinkevičiūte aš nepasitikiu, nes ji „trintukė“, – sakė V.Dumbliauskas.

Jis sutiko, kad išankstinis viešas partijų lyderių kalbėjimas apie tai, su kuo galima būtų jungtis į koaliciją, o su kuo – ne, taip pat prezidento pastabos apie nepriimtinus valdančiosios daugumos partnerius gali paveikti rinkėjų pasirinkimus, kaip balsuoti per Seimo rinkimus. Juo labiau kad niekas nenori, jog jo balsas, atiduotas už politinėse paraštėse numatytą palikti kandidatą, nueitų niekais.

„Gali būti toks priežastinis ryšys. Juk yra ir pavyzdys: V.Blinkevičiūtė iš pradžių buvo pareiškusi, kad socialdemokratai eitų į koaliciją su „Nemuno aušra“, o paskui tai paneigė. Toks mėtymasis gali trikdyti rinkėjus. Suprantu pirmojo pareiškimo motyvą: R.Žemaitaitis dabar yra labai populiarus. Ji galbūt norėjo parodyti tautai, kad šį populiarų politiką kviesis į koaliciją. O paskui, kai prezidentas Gitanas Nausėda viešai pasakė, jog dėl R.Žemaitaičio yra problemų su užsienio partneriais, ypač su vokiečiais, V.Blinkevičiūtė, kaip sakoma, „atšoko“. Ji Briuselio koridorius gerai pažįsta, supranta, kad susidėti su R.Žemaitaičiu – tas pat, kaip nosį prie pietų stalo visų akivaizdoje krapštyti. Jis patinka Žemaitijos miestelių gyventojams, bet tai nereiškia, kad patiks ir kitų Europos šalių politiniam elitui. Jis jiems gali atrodyti kaip išsišokantis mužikas, nors yra tikrai nekvailas politikas.

Visgi nemanau, kad išankstiniai partijų lyderių pasvarstymai dėl galimos koalicijos rinkėjams darytų didelę įtaką. Kita vertus, sociologiškai įrodyta, kad kairiųjų partijų rinkėjai nėra lojalūs, jie gali lengvai peršokti nuo vienos prie kitos. Anksčiau daugybė socdemų rinkėjų lakstė tarp jų ir Darbo partijos. Ankstesniuose rinkimuose būdavo, kad socialdemokratai gaudavo mažai balsų, bet daug jų sulaukdavo Darbo partija. Šios partijos iš esmės apeliuodavo į tuos pačius rinkėjus“, – teigė V.Dumbliauskas.

Gali balsuoti priešingai

Politologės Lidijos Šabajevaitės nenustebino viešos politinių partijų lyderių kalbos apie būsimą koaliciją dar gerokai prieš Seimo rinkimus. „Manau, kad čia nieko nuostabaus, juk prieš praėjusius rinkimus irgi panašiai buvo. Egzistuoja politinės švytuoklės principas: vargu ar dabartinė Seimo dauguma gaus tiek rinkėjų balsų, kad galėtų formuoti naują valdančiąją koaliciją. Natūralu, kad tie, kurie mano, jog naująją valdžią formuoti teks jiems – juk rinkėjų nuostatos daugiau ar mažiau yra žinomos – jau iš anksto tariasi dėl galimybės bendradarbiauti. Gal su kažkuo susitars, gal ne: čia reikalingas parengiamasis procesas. Be to, galimos koalicijos formavimas, manau, daro įtaką ir rinkėjams. Nes, tarkime, kyla klausimas: jeigu aš balsuoju už „Nemuno aušrą“, ar ši partija susitars su socialdemokratais? Arba atvirkščiai. Matyt, rinkėjams tai yra labai svarbus dalykas. Turbūt beveik visi suprantame, kad viena partija nesurinks tiek daug rinkėjų balsų, kad galėtų viena valdyti“, – sakė L.Šabajevaitė.

Jos manymu, išankstinės politikų kalbos apie galimą koaliciją, taip pat prezidento išsakyta nuomonė apie jam valdžioje nepriimtinas politines jėgas, gali turėti ir priešingą poveikį: dalis dvejojančių rinkėjų gali balsuoti visiškai atvirkščiai. „Žinoma, išskyrus tuos, kurie jau labai aiškiai apsisprendę, kurie yra vienos ar kitos politinės jėgos šalininkai. Tarkime, jei balsuoju už konservatorius, tai ir dabar taip darysiu, nesvarbu, ar jie bus valdžioje, ar ne: juk stipri opozicija taip pat reikalinga“, – pridūrė politologė.

L.Šabajevaitė sakė abejojanti, ar toks ilgas politinių partijų lyderių kalbėjimas apie galimos koalicijos kontūrus galėtų pranašauti rimtas problemas po rinkimų – gal ne veltui politikai apie tai tiek daug kalba, nes nujaučia, kad susidurs su nemažais sunkumais formuojant naująją šalies valdžią?

„Sunku pasakyti, bet abejočiau. Tai, kas kalbama mums, ir net tai, kas pasiekia žurnalistų ausis, dar nereiškia, kad taip ir bus. Juk buvo ne vienas atvejis, kai tie, kurie garsiai kalbėjo, pakeitė savo poziciją, ir visuomenė buvo priversta su tuo susitaikyti. Nepasitikėčiau politikų kalbomis prieš rinkimus, kad bus vienaip ar kitaip. Be to, ar žinome ką nors apie partijų rinkimų programas? Vienintelė, kurią mačiau, buvo „Nemuno aušros“ išplatintame leidinuke. O visi kiti gal mano, kad rinkėjams užteks bendro pakalbėjimo, arba gal pinigų neturi. Nežinau. Mes nežinome, ko vienos ar kitos partijos sieks po rinkimų. Tik bendros frazės, konkrečiai juk nieko nepasakoma. O derėtų pasakyti. Rinkėjams tikrai belieka spėlioti. Pasitikėti kai kuriomis partijomis, net ir senosiomis, nelabai begalima, nes tai, kas konkrečiai buvo sakoma, ir tai, kas buvo daroma gavus valdžią, labai stipriai skiriasi. Tai kaip aš galiu tokia partija pasitikėti ir vėl už ją balsuoti?“ – retoriškai teiravosi pašnekovė.

Netikėtumų sąlyga – didelis aktyvumas

Ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas Povilas Gylys priešrinkiminius politinio elito atstovų pasvarstymus apie tinkamus ir netinkamus naujos valdančiosios koalicijos kontūrus laiko itin į akis krintančiu tarimusi politiniame dvare.

„Teisingai pastebėta, kad tokiu atveju viešoji nuomonė, turiu galvoje rinkėjų nuomonę, tarsi lieka paraštėse. Politinės partijos visą laiką turi demonstruoti savo tarnavimą nacionaliniams interesams. Valdančioji dauguma turi vykdyti būtent tokią nacionalinę politiką, o opozicija – prižiūrėti, kad tokia politika būtų vykdoma. Mūsų dvare labai mėgstama šnekėti apie vertybes. Atkreipkite dėmesį: partijų lyderiai kalba apie koalicijas, bet beveik nekalba apie tai, kokiu pagrindu jos būtų sudaromos. Šiuo atveju iškart reikėtų pridėti burtažodį „vertybės“. Vertybės turėtų būti panašios.

Man visada kelia plačią šypseną politikų frazė „Mus jungia vertybės“. O kokios, niekaip negali išlementi. Tai ir pasakykite, kad, pavyzdžiui, mes, socialdemokratai, esame už tai, kad išliktų tvirtas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pasakykite, kad niekada neprivatizuosite sveikatos apsaugos, švietimo, o tai, kas privatizuota, bus grąžinta į valstybės rankas. Kad rūpinsitės socialiniu teisingumu, sieksite, kad darbuotojų atlygis būtų adekvatus, kad pajamų pasidalinimas tarp darbo ir kapitalo būtų teisingas. Tai yra socialdemokratų vertybės. Beje, jos labai panašios į krikščionių demokratų: jie yra už „mažą žmogų“, t.y. darbo žmogų, turintį nedideles pajamas ir nedaug galių. Pagal mano apibrėžimą, kurį savo laiku perdaviau Gabrieliui Landsbergiui, krikščionis demokratas yra tikintis socialistas. Jie pasisako labai panašiai – už valstybę, bendrąjį gėrį, solidarumą. Bet pas mus negirdėti, kad sakytų: kadangi jūs už tai, ir mes už tai, mūsų vertybės bendros, todėl galime galvoti apie koaliciją, jeigu mus išrinks, jei turėsime pakankamai mandatų tokiai koalicijai formuoti“, – sakė P.Gylys.

Jo teigimu, visgi daroma kitaip: pradedama nuo dvaro susitarimų. „Susirenka dvariškiai į baliuką, kalbasi, dalijasi nuomonėmis, glėbesčiuojasi. Bet nėra rimto tarimosi su rinkėjais. Pirmuosiuose rinkimų debatuose pastebėjau, kad, pasirodo, opozicija žino, ką ir kaip reikia daryti sprendžiant svarbiausias valstybės problemas. Taip karštai šnekėjo apie tai, nors ketverius metus tylėjo. O dabar, prieš pat rinkimus, staiga prabudo. Todėl norisi paklausti: tai kur buvai, mieloji opozicija? Juk matei, ką daro trijų mergelių koalicija? Kad eina privatizacijos, apskritai išvalstybinimo keliu. Bet štai rinkimai privertė prabilti, ir, pasirodo, opozicija kai ką žino! Ar bent jau tokį įspūdį bando sudaryti. Šiaip ar taip, jai vis tiek reikės kreiptis į rinkėjus, bet pastebiu vieną dalyką. Kai kurios opozicinės jėgos, turinčios išteklių, važinėja po Lietuvą, rengia sąskrydžius ir t.t., o valdančioji koalicija praktiškai miega. Opozicija yra aktyvesnė, ypač naujoji. Valdančiųjų svajonė, manau, yra jų pačių, socdemų ir S.Skvernelio partijos „Vardan Lietuvos“ koalicija. Abi jau tapusios liberaliomis partijomis. Manau, yra maždaug 70 proc. tikimybė, kad tokia ir R.Žemaitaičio partija, kuri dabar kala politinį kapitalą daužydama Landsbergių šeimą. Matyt, šeimininkai jau leidžia ją daužyti, turbūt teks ją paaukoti, ką jau padarysi. Dėl didelio reikalo galima. Manau, kad toks scenarijus – valdančiųjų svajonė, ir ta linkme judama“, – svarstė pašnekovas.

P.Gylys pabrėžė nemanantis, kad apskritai negalima kalbėti apie galimus būsimos koalicijos partnerius. „Čia, kaip visada, saiko klausimas. Kol kas girdime besaikį kalbėjimą apie koalicijas, mažai kalbant apie valstybės valdymo esmę. Manau, kad kritišką rinkėją tai veikia daugiau neigiamai, negu teigiamai, ypač jei kai kurie galimos koalicijos variantai nepatinka, nes jis, tarkime, simpatizuoja partijai X, kurios nepalaiko galimi partneriai“, – sakė profesorius.

Paklaustas, ar artėjantys Seimo rinkimai galėtų pateikti netikėtumų, jis atsakė, kad tik vienu atveju – jeigu rinkėjų aktyvumas bus didelis. „Labai daug pasyvumo. Suprantu tą pesimizmą, bet jis yra palankus dvarui. Apsisprendimas neiti į rinkimus didina dvaro šansus. Jeigu į rinkimus ateitų, kaip Turkijoje, 88 proc. rinkėjų, pamatytume kitokį vaizdą. O jei ateis apie 50 proc., kaip prognozuojama dabar, tai dvaro partijų šansai yra geri. Nesvarbu, kaip pasiskirstytų Seimo narių mandatai. Bet jei prabustų vadinamieji protestuojantys rinkėjai, suvokę, kad valstybei iškilo reali grėsmė, kad ji atsidūrė ant išnykimo ribos, kai naikinami net simboliai – turiu mintyje Gedimino kalną, tada rezultatas būtų kitoks. Reikia kelti žmonių aktyvumą, kad jie eitų į rinkimus ir galvotų, už ką balsuoja“, – apibendrino P.Gylys.

Tyla prieš audrą?

„Tokios politikų kalbos primena dar nenušauto briedžio dalybas. Ko gero, be reikalo apie tai kalbama, gal norima išryškinti tuos, kurie silpniausi ir iškart pasiduos po rinkimų ėmus dalintis postus“, – sakė buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Pasak jo, į akis krinta kitas dalykas. „Šie rinkimai atrodo labai tylūs, bet ta tyla lyg prieš audrą. Ką besakytume, mūsų rinkimai vis dėlto vyksta pasaulinių įvykių kontekste. Anksčiau gal mes apie tai negalvodavome. Nemanėme, kad kažkas smarkiai gali pasikeisti pasaulyje artimiausiu metu. O dabar apima nuojauta, kad rinkimai Amerikoje, o dar po metų Vokietijoje, gali atnešti didelių permainų, kurias pajusime ir mes. Tiesa, ankstesnės neramios prognozės dėl Europos Parlamento rinkimų nepasitvirtino, bet vis dėlto nieko negalime pasakyti dėl JAV prezidento rinkimų baigties, karo Ukrainoje pabaigos – kada ir kokia ji bus. Pasaulyje tvyro neapibrėžtumas. Visi aiškiai mato, kad vyksta permainos, gali būti, kad esame kažkokių įvykių išvakarėse. Tas neapibrėžtumas man primena politinę situaciją pasaulyje 1938 metais, kai ėmė kelti galvas diktatoriai. O likęs pasaulis neranda būdų, kaip su tuo susidoroti. Manau, tai lemia tam tikrą neapibrėžtumą ir pas mus, nors rinkimų kampanijos metu apie tai daug nekalbama“, – pridūrė Z.Vaigauskas.

Paprašytas pakomentuoti šių Seimo rinkimų kampanijos ypatumus, jis sakė matantis daug panašumų su ankstesniais rinkimais. „Galima pasakyti, kad vyksta galbūt ir ne patys geriausi procesai – turiu mintyje tolimesnį rinkimų biurokratizavimą, politinių partijų suvienodėjimą. Man liūdna, kad partijų rinkimų programos tampa vis mažiau įdomios. Prieš šiuos rinkimus jos ilgą laiką nebuvo skelbiamos, o kai pagaliau buvo paskelbtos, tapo aišku, kad turbūt daug kas jose pasiges konkretumo. Iš kitų šių rinkimų bruožų galima paminėti iš esmės panašų kandidatų skaičių. Kiek sumažėjo politinių partijų, bet skirtumas nereikšmingas. Tam tikrą nerimą kelia tai, kad nėra aiškaus rinkimų lyderio. Apklausose pirmaujančios partijos džiaugiasi reitingu, kuris nesiekia net 20 proc. Be to, gana didelis rinkėjų skaičius iš anksto praneša, kad nebalsuos. Daug kas atvirai sako nenorintys balsuoti, nes politikai juos nuvylė, ir įtikinti juos pakeisti nuomonę, jog visgi reikia eiti į rinkimus, yra labai sunku“, – apibendrino Z.Vaigauskas.