Gali būti, kad po to, kai 2014-aisiais tuomet populiarus televizijos (TV) laidų veidas Jonas Radzevičius, būdamas neblaivus, padarė avariją ir užmušė žmogų, bet išvengė įkalinimo už tai, Lietuvoje stebima vis daugiau atvejų, kai tokios avarijos kaltininkas ar dar tik įtariamasis elgiasi taip, jog net ir žuvusiųjų artimieji nebeturi jam pretenzijų – tarsi Jono elgesys būtų pamokęs. Taip „Akistatai“ teigė kalbinti teisėsaugininkai, džiūgaudami, kad klostosi kitokia net ir sunkios avarijos dalyvių kultūra.

Išgarsinta avarija

Žinoma, padoraus avarijų kaltininkų elgesio, kuris tarsi pamažina nukentėjusiųjų pyktį ir neskatina prakeiksmų, pavyzdžių ir anksčiau būta ne vieno ir ne dviejų. Tačiau tokie atvejai dažniausiai būdavo žinomi tik teisėsaugininkams, o šiuos jau mažai kas gali nustebinti . Gi J. Radzevičius po tragiškosios avarijos buvo daug kam matomas – rodomas ir aprašomas žurnalistų.

Žinomo TV ir radijo laidų bei renginių vedėjo J. Radzevičiaus (tuomet 37 m.) įprastą gyvenimo ritmą sukratė ir pakeitė 2014-ųjų liepos 4-ąją Vilniaus centre, Upės gatvėje, jo padaryta avarija. Vyras, rytą vairuodamas automobilį „Opel Zafira“, buvo neatidus, ir automobilis partrenkė per gatvę pėsčiųjų perėja ėjusį pensininką (67 m.). Pėsčiasis dėl patirtų sužalojimų netrukus mirė.

Faktas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, vos tik buvo paviešinta, kad žinomas žmogus ankstų rytą automobilį vairavo būdamas jau sunkiai apgirtęs (2,53 promilės alkoholio kraujyje) po naktinio girtavimo.

Tai „kapinės savyje“

2015-ųjų sausį J. Radzevičių nubaudė ir teismas – avarijos kaltininkui, daugiavaikiam tėvui, buvo paskirta 5,5 metų nelaisvės bausmė. Tiesa, ji pagal įstatymus iškart buvo sumažinta trečdaliu, nes teisiamasis kaltę pripažino, buvo jau atlyginęs dalį padarytos žalos žuvusiojo artimiesiems, žadėjo ateityje irgi nepamiršti nukentėjusiųjų. Taip, atėmus trečdalį skirtosios bausmės, jau teismo nuosprendžio skelbimo dieną J. Radzevičiui buvo likusi 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o jos vykdymas atidėtas 3 metams. Taip pat uždrausta kurį laiką vairuoti. Bet svarbiausia nuteistajam – laisvė!

Kadangi populiariojo J. Radzevičiaus gyvenimo po avarijos faktus nuolat viešino žiniasklaida, visiems buvo žinoma, jog jis lemtingąją dieną vadino didžiausia savo gyvenimo klaida, itin liūdėjo ir atgailavo, nė kiek neteisino savęs, nusiraminimo ieškojo sunkiuose išbandymuose – kartu su grupe maldininkų itin karštą dieną lydėjo popiežiaus dovanotą kryžių eisenoje iki Kryžių kalno Šiauliuose, gana greitai susirado ir lankė žuvusio pensininko artimuosius, kur jų atleidimo meldė klaupdamasis...

Teismo dieną buvo visai aišku, kad pensininko žūties kaltininkas buvo jau ne priešas žuvusiojo gedintiems asmenims. Per teismo posėdžius Jonas sėdėdavo nudelbęs akis, susikaupęs, susimąstęs ir lakoniškai kalbėjo apie „amžiną kryžių savyje“, „kapines savyje“.

Žodžiu, pagarbus Jono elgesys po avarijos ne tik išgelbėjo jį nuo gyvenimo „zonoje“, bet ir parodė kitiems, kaip reikėtų elgtis po tokios nelaimės.

Šiuo metu J. Radzevičius jau oficialiai teismo išlaisvintas nuo jam taikytų apribojimų.

Laukė mero mašinoje

Visai neseniai Lietuvos gyventojai ir vėl turėjo progą sužinoti, kaip dera tinkamai elgtis po avarijos, nors dar net ir neklijuojama kaltininko etiketė.

Tai, žinoma, neplanuodamas iš anksto, pademonstravo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (61 m.). Jis priešpaskutinės sausio dienos rytą Kauno senamiestyje, nuosavu automobiliu „Porsche Panamera“ važiuodamas į darbą, būdamas blaivus, priekine mašinos dalimi užkliudė ir parmetė per gatvę ėjusį pensininką (80 m.). Ar pėsčiasis ėjo per pačią perėją (nereguliuojamą), ar kiek šalia jos, po įvykio policininkai dar tikslino.

Pats meras pasakojo, kad pėsčiojo ties perėja, kurioje ką tik praleido einančią moterį, tiesiog nematė. Meras tik džiaugėsi, kad važiavo nedideliu greičiu, tad ir smūgio būta nestipraus. Nuvirtęs pėsčiasis buvo kruvina galva. Meras padėjo nelaimėliui atsistoti, klausinėjo apie savijautą ir kaipmat pasisodino jį į savo automobilį, nes dar ir oras buvo prastas, o kito eismo dalyvio paprašė skubiai iškviesti pagalbą.

Mero žodžiais, kol atvyko greitoji, sužalotasis jo automobilyje buvo nešnekus, tačiau nevaitojo, nesiskundė.

Medikai perkėlė pensininką į savo automobilį ir išvežė į ligoninę. Po kelių valandų meras nuvyko ten pat ir traumuotą vyrą aplankė. Ar siūlė materialinę pagalbą, meras nebuvo linkęs viešinti.

Tačiau tuokart V. Matijošaitis teigė niekaip nevengsiąs atsakomybės ir lauksiąs tyrėjų išvadų apie avariją, kurios įvardys nelaimės kaltininką.

Beje, avarijos vietoje perėja – pavojinga, nes per kelkraštyje gausiai sustatytus automobilius labai kenčia matomumas.

„Rinko“ vieną iš brolių

Jeigu skaitytojas jau replikuoja, kad džentelmeniškai po avarijos elgiasi tik žinomi, todėl visų stebimi žmonės, Marijampolės prokuroras Kęstutis Jasaitis jiems galėtų atkirsti, kad tai netiesa. Prokuroras neseniai paskelbė nutraukęs ikiteisminį avarijos tyrimą dėl mažamečio berniuko (7 m.) žūties 2017-ųjų birželio 22-osios vakarą Skaisčiūnų kaime (Marijampolės sen.). Taigi teismo bausmės išvengė marijampolietis Drąsius Kereiša (52 m.), tąkart, būdamas blaivus, vairavęs automobilį „VW Passat“ ir juo mirtinai sužalojęs mažametį.

Galutinai nustatyta, kad D. Kereišos vairuojamas automobilis, nors tuo metu šiek tiek ir viršijo kaimo vietovėje leistiną greitį, susidūrimo su vaiku niekaip negalėjo išvengti, nes berniukas sėdėjo kelkraštyje nugara į kelią, ant kelio betoninės pralaidos krašto. Vaiko nebuvo matyti, o automobilio kryptį vairuotojas D. Kereiša buvo priverstas staiga keisti todėl, kad tuo momentu stengėsi išvengti susidūrimo su kelyje staiga pasirodžiusiu vaiku (6 m.). Kitaip tariant, jeigu ne automobilio staigus manevras, vis tiek būtų kliudytas berniukas – tik kitas.

Staiga pasuktas į kitą pusę nuo pastebėto pėsčiojo, kai iki šio buvo likę vos keli metrai, automobilis lemtingai užvažiavo ant mažylio, sėdėjusio kelkraštyje kitoje kelio pusėje. Tai buvo į važiuojamąją kelio dalį staiga išbėgusio berniuko vyresnysis broliukas. Liko neįrodyta, kodėl abu broliukai buvo ne vienoje vietoje, tačiau panašu, kad jie taip galėję ir žaisti – bėgioti vienas nuo kito, gaudytis arba net lakstyti prieš artėjančius automobilius.

Gatvė, kurioje įvyko ši tragedija, yra tarp daugybės gyvenamųjų namų, ja nuolat pravažiuoja daugybė automobilių, o vaikai išties lakstydavo, anot gyventojų.

Tebemini tik geruoju

Po ikiteisminio tyrimo prokuroras apie situaciją minėtoje gatvėje pranešė ir Vaikų teisių apsaugos skyriui. Mat tą vakarą mažieji gatvėje buvo be suaugusiųjų priežiūros, nors vienas juos auginantis tėtis ir buvo namie. Žaisti ne tik savame kieme buvo tiesiog įprasta.

Beje, jeigu gatvės važiuojamojoje dalyje būtų lakstęs ne 6-metis, o bent jau 16-metis, tokiam, ne mažamečiui, jau būtų reikėję pačiam oficialiai atsakyti už sukeltą avariją, kaip teigė prokuroras.

Po šios avarijos iki šiol Skaisčiūnuose gedima mažojo berniuko, taip ir nespėjusio tapti pirmoku, tačiau kartu itin teigiamai atsiliepiama apie tuokart automobilį vairavusį D. Kereišą. Nors po įvykio jis dar negalėjo būti garantuotas, kad ne dėl jo kaltės žuvo berniukas, tačiau neabejingas ir rūpestingas vyras nuo pirmų nelaimės minučių rodė didelį dėmesį žuvusiojo šeimai: iškart rėmė pinigais, atsiprašinėjo, kad jam buvo lemta atsidurti toje vietoje tokiu akimirksniu, atgailavo, draugiškai lankė žuvusiojo namiškius, kone visą laiką kartu gedėjo prie mažylio karsto, padėjo palaidoti.

„Tokie atvejai, kai mirtinos avarijos dalyviai, atsidūrę skirtingose pusėse, nuo pat pirmų minučių tarsi susivienija dėl tos pačios netekties, išties yra labai reti, – „Akistatai“ teigė ilgametis prokuroras K. Jasaitis. – Dažniau žmonės draskosi; gedintieji siunčia prakeiksmus, grasina teismais ir ilga nelaisve, o tariami kaltieji ar ir tikrai kaltieji įrodinėja kitokią tiesą, stengiasi sušvelninti savo padėtį, jeigu ne išvis išvengti atsakomybės. Dar yra ir žmonių, kurie po avarijos eitų į žuvusiojo laidotuves, tačiau tiesiog nedrįsta. Kiti ir nueina, bet neretai būna išprašyti. Dar kiti nelinkę rodyti jokios atgailos, nes tikina, kad ne jie kalti – esą atsiprašinėsi, tai reiškia, kad iškart pripažįsti savo kaltę. Bet man atrodo, kad pasikalbėjimas tokiais atvejais, dėmesys, neslepiami išgyvenimai – tai tiesiog tikras žmoniškumas.“

Irena ZUBRICKIENĖ